2020 Balandžio 07 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Birutė SLAVINSKIENĖ

Meilės emigrante save vadinanti Neringa Kėdienė sako į užsienį važiavusi trumpam, tačiau grįžo tik po 10 metų. Dabar ji penktus metus gyvena savo gimtinėje – Bijotuose, Šilalės rajone, dirba Skaudvilėje įsikūrusioje kavinėje „Skaudvila“ ir teigia nė minutės nesigailėjusi, kad apsisprendė grįžti.

Norkaičių kaime yra unikali vieta, vadinama Saulėkalniu. Taip vadinasi ir folkloro ansamblis, Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre suburtas prieš metus. Nors folkloro ansambliui pavadinimas jau „prilipo“, iškilmingos vardynos įvyko tik dabar, praėjusį savaitgalį. Šį vardą pasiūlę paminklosaugininkas Edmundas Mažrimas, Pagramančio regioninio parko kultūrologė Lina Misiulytė ir literatų klubo „Žingsniai“ vadovas Eugenijus Šaltis tapo krikštatėviais, o vardynos surengtos laikantis senųjų, protėvių puoselėtų tradicijų.

Duobėta gatvė,  per arti tvoros kaimyno pasodintos tujos, gėles nuo kapų nuskabančios stirnos, perdegęs gatvės šviestuvas – šias ir šimtus kitų miestiečių problemų pirmiausia išgirsta ir sprendžia miesto seniūnas Virginijus Žilius. Vyro rankose netyla mobilusis telefonas. Tačiau intensyviai plušančiam seniūnui šį mėnesį sukanka 65-eri. Pagal naująjį Valstybės tarnybos įstatymą jis nebegali tęsti valdininko karjeros. Tiesa, išlieka galimybė dar kuriam laikui įsidarbinti būsimam seniūnui darbus perduodančiu, padedančiu mentoriumi. Ką pasirinks seniūnas: poilsį nuo problemų ar jas?   

Anot vyskupo Jono Borutos, jei nėra „Carito“ – nėra parapijos. Nuo 1989-ųjų Lietuvoje veikianti „Carito“ organizacija šiemet mini 30-metį. Artimo meile pagrįstus santykius, krikščioniškas vertybes skatinanti ir kiekvieno visuomenės nario, reikalingo krikščioniškos paramos, minimalių poreikių patenkinimo siekianti organizacija aktyviai veikia ir mūsų mieste. Pastaraisiais metais jos veikla jaučiama vis labiau. Apie tai, kokius gerus darbus, nors kartais ir nematomus, ji nuveikia, „Tauragės žinioms“ papasakojo Tauragės „Carito“ reikalų vedėja Vitalija Šlepavičienė.

Du vaikinai, ilgai svajoję, pagaliau įkūrė savo dirbtuves, kur vakarais po „pagrindinių“ darbų pjauna, šveičia ir šlifuoja medieną. Savo rankomis ir pačių sukonstruotomis staklėmis jie gamina unikalius medinius indus, neretai tampančius ta maža detale, kurios  trūko iki tobulo namų jaukumo. Žinia apie darbščius ir išradingus pasklido po Lietuvą. O tauragiškiams bus itin smagu sužinoti, kad vienas šių jaunuolių – tauragiškis Vytautas Kasparavičius.

Vakar B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta jau aštuntoji Jono Jakštaičio-Šapelio eilėraščių knyga vaikams „Šlepu tepu per laukus“. Renginio išvakarėse įsiprašiusi pas autorių į namus, šių eilučių autorė buvo pavaišinta kava ir „tinginiu“, pasak jo, beveik paties gamintu: „Padariau sunkiausią darbą – sausainius sulaužiau“. Šmaikštauja ir kuklinasi rašytojas ir kalbėdamas apie savo knygas, spausdinamas, beje, labai kukliu tiražu – vos po keliasdešimt egzempliorių. O štai Eugenijus Šaltis, poetų klubo „Žingsniai“ vadovas, susitikimuose su skaitytojais pristatantis jo knygas, sako, kad jose vaikai atranda visai kitą pasaulį – daug geresnį, jaukesnį, pilną meilės viskam, kas gyva.

Tauragės senjorų trečiojo amžiaus universitetas (TAU) pradėjo mokslo metus.  Brandaus amžiaus studentai vos tilpo didžiojoje savivaldybės salėje. Toks didelis susidomėjusiųjų TAU veikla skaičius tik patvirtina, kad Tauragės senjorai aktyvūs, ir TAU jiems siūlo išties įdomias paskaitas bei veiklas.

Naujovės ir kaime sparčiai skinasi kelią – jau visai netrukus rajonuose visai nebeliks paštų, tik centriniai miestų skyriai, o pašto paslaugas teiks mobilieji laiškininkai. Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Vaida Budrienė įsitikinusi, kad tai vienas geriausių pašto modelių, nes žmonėms nebereikės vykti į pašto skyrių, laiškininkas atvyks į namus. Iki šiol mobiliojo laiškininko paslauga veikė 12-oje šalies rajonų, nuo spalio 1-osios ji pradėta teikti dar 10-tyje rajonų, o Tauragės rajone startuos nuo gruodžio 3 d. Vis dėlto ne visi permainas sutinka džiaugsmingai. Kalbintos visą gyvenimą dirbusios paštininkės atviros – pagal naują modelį dirbti neketina, apsisprendė darbą pašte palikti. ​

Vis dar gajus stereotipas, kad neįgalūs žmonės – kitokie. Juk anksčiau net globos įstaigos būdavo kuriamos užkampiuose, kad neįgalieji nekristų į akis. Laimei, pamažu visuomenė keičiasi, tampa brandesnė ir jau suvokia, kad neįgalūs žmonės niekuo nesiskiria nuo sveikųjų. Ko reikia, kad jie sklandžiai įsilietų į visuomenės gyvenimą? Neįgaliųjų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi, visuomenės tolerancijos ir, žinoma, nemažai lėšų ir pastangų.„Daug ką darom Lietuvoje pirmi“, – pasakodama apie globos institucijų pertvarką ir neįgaliųjų integraciją, teigia Adakavo globos namų direktorė Kristina Anulienė. 

Mokytojas – ypatinga profesija. Savo mintimis, darbu, energija jis gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Tarptautinės mokytojo dienos proga „Tauragės žinios“ paprašė kelių mokytojų pasidalinti mintimis, kas juos motyvuoja darbe, kokia turėtų būti mokykla, kokius mitus apie mokytojo darbą jie norėtų paneigti.