2019 Birželio 19 d.
Trečiadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Laisvalaikis

Tautų draugystė: visi keliai veda į Gruziją

  • Įkelta: 2017-04-22
Asmeninio albumo nuotrauka
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Praėjusią savaitę iš Gruzijos grįžo gausi švietimo ir ugdymo įstaigų bei savivaldybės atstovų delegacija, dalyvavusi  tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos ir Gruzijos švietimo sistema: situacija, problemos, perspektyvos“. Tauragės moksleivių kūrybos centro vadovė, ,,Gruzijos bičiulių draugijos Tauragėje“ pirmininkė, Zestafonio (Gruzija) garbės pilietė nuo 2015-ųjų Jolanta Kazlauskienė sutiko papasakoti, kodėl šis kraštas tauragiškiams kaip medum pateptas – Tauragės ir Zestafonio miestų draugystė tęsiasi nuo neatmenamų laikų.

– Kada ir nuo ko prasidėjo Jūsų draugystė su gruzinais?

– Draugystė su Gruzija prasidėjo nuo Tauragės MKC ryšių su Zestafonio vaikų šokių ansambliu DZMEBI. Per jų ir mūsų kolektyvų koncertinius turus, per įvairius projektus ir socialinius tinklapius, per ryšius su mažųjų šokėjų tėvais draugų ir pažįstamų ratas Gruzijoje taip išsiplėtė, kad dabar nuvykusi į Zestafonį jaučiuosi taip, lyg būčiau grįžusi į savo gimtąjį miestą. Sveikinamės, kalbamės, tariamės, diskutuojame, lyg mūsų neskirtų nei laikas tarp nesimatymų, nei 2000 km atstumas. Buvę mažieji ansamblio šokėjai ir šokėjos, Tauragėje lankęsi 1991 ir 1994 metais,  būdami 6–7 metukų, dabar jau solidūs vyrai ir žavios damos, patys jau turi vaikų, supažindina mane su jais ir juokaudami pristatinėja mane,vadindami mama iš Lietuvos.

– Kiek kartų jau ten vykote?

– Ten teko būti jau penkis kartus ir įvairiais metų laikais, o svečius iš Gruzijos priimti Tauragėje teko gerokai daugiau kartų. Bet manyčiau, kad draugystės turinys ir bendradarbiavimo kokybė priklauso ne nuo apsilankymų skaičiaus. Mes ir be kelionių turėjome daugybę projektų, kuriuos vykdėme per atstumą, t.y., virtualioje erdvėje. Šiuolaikinės technologijos leidžia puikiai bendrauti ir įgyvendinti pačias įvairiausias idėjas, dalintis patirtimi ir semtis jos iš kitur. Žinoma, reikalingi ir  projektų rezultatų ir ateities vizijų aptarimai gyvai, šiltuose susitikimuose.

– Kuo buvo ypatingas šis vizitas?

– Kiekvienas vizitas būna vis kitoks. Vienaip viskas vyksta nuvykus su oficialia delegacija, kitaip su mokinių grupe ir koncertine programa, dar kitaip būtų, jei nuvykčiau pailsėti su šeimos nariais, bet tam, deja, vis dar neprisiruošiu, nors pasiūlymų ir galimybių yra labai daug. Šis pavasarinis vizitas buvo proga išbandyti, kaip seksis organizuoti vizitą su kolegomis mokytojais. Rezultatu nepaprastai džiaugiuosi. Didžiulė komanda (33 asmenys) buvo suburta iš skirtingų mokyklų, tačiau ruošėmės ir dalyvavom kaip vieningas, darnus, drausmingas ir atsakingas kolektyvas. Į mūsų būrį draugiškai, nesilaikydami jokio „viršininkiško“ atstumo, su lygiavertėmis pareigomis ir įsipareigojimais įsiliejo ir Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorius Modestas Petraitis, Tauragės rajono mero patarėjas Dovydas Kaminskas, švietimo skyriaus vedėjas Egidijus Šteimantas ir vyr. specialistė Danguolė Petkienė. Visais klausimais tarėmės kartu, drauge repetavom, drauge spręsdavom iškilusias problemas, draugiškai padėdami vieni kitiems. Nuoširdžiai žavėjausi ir gėrėjausi visos grupės narių tolerancija, kantrybe, supratingumu, mandagumu, atsakingumu, drausmingumu, ištverme ir kitais bruožais, kurie atsiskleidė šioje kelionėje. O juk aš tikrai iš asmeninės  patirties žinojau ir visus iš anksto nuteikinėjau, kad kelionėje bus visko. Viskam nusiteikusi buvau ir pati, nes gruzinų organizuojamuose vizituose visada labai daug improvizacijos ir netikėtumų. Jie patys tai savikritiškai pripažįsta ir mus laiko labai organizuota ir tvarkinga tauta, sakydami, kad už tai ypatingai mus gerbia ir būtent to organizuotumo ir tvarkos nori iš mūsų pasimokyti. Jie patys save su atlaidžia šypsena ironizuoja už nuolatinį vėlavimą, išankstinių susitarimų nesilaikymą. Taigi, šio vizito metu mūsų mieli draugai tikrai turėjo progą pasimokyti europietiškų tradicijų, nes mes visi kartu atkakliai siekėme, kad būtų maksimaliai laikomasi iš anksto parengtos ir abipusiai patvirtintos programos. Be abejo, paklaidų ir nukrypimų būta, bet suplanuotąją programą įvykdėm pilnai ir net su kaupu.

– Kokių įspūdžių parsivežėte iš  Zestafonio mokyklų?

– Ne visuose renginiuose visa grupė buvome kartu. Teko išsidalinti ir mažesnėmis grupelėmis, nes buvome susiplanavę aplankyti daugybę įstaigų. Kai mus vėl surinkdavo į vieną būrį, emocijos liedavosi per karštus. Ir visada tik teigiamos. Visur tauragiškiai būdavo sutinkami kaip ypatingi svečiai: su gėlėmis, plakatais, vėliavomis, su muzika ir dainomis, su mokinių, pasipuošusių tautiniais rūbais rikiuotėmis, mokinių išmoktomis lietuviškomis dainelėmis ar eilėraščiais. Visur šypsenos ir begalinis noras bendrauti, pasikalbėti, nusifotografuoti. Kiekvienoje mokykloje po renginių  – vaišių stalai, kurių vaizdus facebooke pamatę tauragiškiai gali susidaryti vaizdą, kad ten ištisinė puota. Suprantu, kad ir mūsų kraštiečiams iš pradžių tai atrodė keista, bet juk tokia šios šalies  šventa tradicija – negalima išleisti nepavaišinto svečio. Tai nereiškia, kad rankose laikomą taurę su nestipriu vynu būtina ir išgerti. Niekas neverčia, nes čia kur kas svarbiau išklausyti jų nuoširdžiai sakomus tradicinius tostus už Dievą, už Tėvynę, už šeimą, už draugus, už taiką, už meilę, už mirusius, už svečius. Net mokiniai mokomi tostų meno, tačiau, kaip nebūtų keista, nuo girtumo šlitinėjančių gruzinų ten kaip ir neteko matyt.

Smagu buvo, kad didelio susidomėjimo sulaukė tarptautinė Tauragės ir Zestafonio  švietimo darbuotojų konferencija, į kurią atvyko garsių profesorių iš Kutaisio ir Tbilisio, dalyvavo ir Gruzijos švietimo ministerijos atstovė. Konferencijos metu pasirašytas susitarimas dėl Tauragės atstovų delegavimo į Tbilisyje vyksiančią kitą tarptautinę konferenciją, skirtą švietimo istorijos  klausimų analizei.

Natūralu, kad Gruzija, siekdama vystyti savo šalies turizmą, visiems svečiams bando įkvėpti noro ir motyvacijos atvykti į šią šalį turistų vaidmenyje. Po visų dalykinių susitikimų, po stebėtų ir pravestų pamokų, mums parodytieji įspūdingi turistiniai objektai, manau, ne vieną tauragiškį paskatins vykti į Gruziją su šeimomis, su draugais ir kolegomis, o gal net ir su savo mokiniais. O ką jau ir bekalbėti apie lietuvių atvykimo proga surengtus specialius gruziniškų dainų bei šokių koncertus, po kurių plodavome atsistoję. Beje, kaip ir jie mums, nes mes irgi buvome parengę nedidelį kolektyvinį siurprizą: šokome, dainavome, juokavome. Į jungtinį atsisveikinimo koncertą atvyko visa eilė kolektyvų net ir iš aplinkinių miestų. Taigi, pabūti tokiame šurmulyje, tokiame aplinkinių dėmesyje bei meilėje - tai savotiškas kultūrinis šokas, kuris atmintyje išlieka visam gyvenimui.

– Kuo Jus asmeniškai ir apskritai tauragiškius taip traukia Gruzija?

– Ne tik tauragiškius, visus lietuvius...Niekam ne paslaptis, kad dar niekas nerado  ir nežino priežasčių, kodėl šios dvi tautos nuo senų laikų taip myli ir gerbia vieni kitus. Žinau daug Lietuvos miestų, turinčių ryšius su Gruzija ir nuolat savęs klausiančių to paties, todėl turėkime kiekvienas savo atsakymo versiją.

Viena iš versijų – mes, kaip ir gruzinai, esame labai emocionalūs, mokame ir galime būti spontaniškai geri ir kilnūs. Štai vienas iš akivaizdžių įrodymų, kurio tikrai nepamiršiu. Mums labai nuoširdų koncertą surengė Zestafonio neįgaliųjų vaikų centras „Orioni“. Jaudino iki ašarų vaikų trispalvės aprangos ir lietuviškai atliktos dainelės, prasmingi mokytojų žodžiai. Aš  nė nepajutau, kaip ir kada visa grupė operatyviai susiorganizavo ir surinko gan nemažą pinigų sumą, kurią visi kartu po koncerto įteikėme šiam kolektyvui. Kaip vėliau man prisipažino maloniai nustebinta šio centro vadovė, ta suma jiems tapo labai reikšminga parama ruošiantis vykti į tarptautinį projektą Lenkijoje.

– Ką Jums reiškia suteiktas Zestafonio Garbės pilietės vardas?

– Vis dar tą patį, ką ir tuomet, kai man šis vardas buvo suteiktas – didelį įpareigojimą ir atsakomybę. Aš net ir gruzinų kalbą bent jau šiek tiek pramokt pasiryžau, nes matau, kaip jie bando mokytis lietuviškai. O kalbant apie bendravimą, tikrai nesinorėtų, kad mes, tauragiškiai, apsiribotume suvokimu, kad Gruzija – tik puikus kraštas turizmui, nesinorėtų, kad pradėtume piktnaudžiauti mūsų draugų gruzinų svetingumu ir nuoširdumu, todėl ir  jaučiu tą įsipareigojimą nuolat dirbtibei draugijos veiklą organizuoti taip, kad bendravimas tarp Tauragės ir Zestafonio įgautų kuo daugiau platesnių prasmių, vertingo vidinio turinio ir abipusės patirties pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Man labai džiugu, kad ir po šio vizito kartu vykusieji nepasakėme vieni kitiems ,,Atia, buvo smagu, iki kitos kelionės!“. Mes susitarėme rinktis vizito apibendrinimui, tolimesnių bendrai išgeneruotų idėjų bei darbų aptarimui ir suplanavimui. Sužinoję, ko iš mūsų tikimasi ir kuo galime būti naudingi, kuo galime padėti savo draugams bei kolegoms, kartu su kolegomis mokytojais ir su Tauragės rajono savivaldybės administracija tikrai darysime viską, kad savo draugų Gruzijoje nenuviltume.

Dėkojame už pokalbį. 

Atėjęs pavasaris ne vieną paskatina pradėti gyventi aktyviau, pasirūpinti dažnai per žiemą apleistomis kūno formomis. Vieni prakaitą lieja gamtoje – bėgiodami ar važiuodami dviračiu, kiti šoka į sportinius batelius ir keliauja į sporto klubus. Kad atšilus orams plušančių sporto salėse padaugėja, patvirtina ir kalbinti sporto klubų treneriai.

Trečiadienį LRT televizijos žiūrovai ekranuose išvydo Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Vytautą Navicką. Politikas dalyvavo žaidime „Kas ir kodėl“ ir bandė įveikti įvairius klausimus.

Visoje Lietuvoje populiaraus Austėjos Landsbergienės įkurto privataus vaikų darželio „Vaikystės sodas“ mokyklėlė veikia ir Tauragėje. Šeštadieninės mokyklėlės „Mažasis mokslininkas“ pamokose vaikai turi galimybę išlaisvinti kūrybines galias.

Neseniai iš kelionės po Ameriką grįžęs Tauragės rajono savivaldybės tarybos narys, sporto aistruolis Linas Janušonis neslepia, kad  stebėti gyvai NBA krepšinio rungtynes buvo jo sena svajonė.