Šiemet žiema kol kas labiau panaši į darganotą vėlyvą rudenį ir dėl smagių žiemiškų pramogų ją norėtųsi kviesti, o ne varyti lauk, tačiau laikrodžiai be gailesčio tiksi nurodydami žmonėms, kada ir ką švęsti, kada sėti, o kada nuimti derlių. Taigi senos smagios Užgavėnės niekur nedings ir jas šiemet švęsime vasario 13-ąją, tradiciškai likus septynioms savaitėms iki Velykų.
Kasmet tamsa užleidžia vietą šviesai
Užgavėnės Lietuvoje švenčiamos dar nuo pagonybės laikų. Nors per tą laiką daug kas keitėsi, senąsias kartas keitė naujos, keitėsi valdžios ir santvarkos, tačiau Užgavėnės lietuviams išliko viena iš smagiausių, linksmiausių ir triukšmingiausių švenčių, kai galima iki valios pašėlioti, pakvailioti, su dainomis, šokiais varyti lauk įgrisusią žiemą ir į savo kiemą pakviesti išsiilgtą pavasarį.
Kaip ir kasmet, tauragiškiai rinksis Pilies aikštėje, kur bus galima stebėti Lašininio ir Kanapinio grumtynes, kurios tarsi simbolizuoja tamsos ir šviesos varžytuves. Nors Užgavėnės siejamos su linksmybėmis, pokštais ir persirengėlių išdaigomis, vis dėlto tai gana prasminga šventė, nes tamsos ir šviesos varžytuves visada laimi šviesa, gėris nugali blogį. Ši gili šventės prasmė ypač tinka ir mūsų prieštaringam laikmečiui, kuriame be tikėjimo, kad gėris vis dėlto nugalės blogį, daugeliui būtų sunku, kartais net neįmanoma išgyventi. Todėl ir kviesime vėl pavasarį, kad šis ne tik gimtąją žemę bei Jūrą išvaduotų iš ledo, bet atitirpintų ir mūsų visų sielas nuo įšalo...
Tiesa, net ši viena seniausių ir gilią prasmę simbolizuojanti šventė modernėja. Mat dar pernai kai kurių Lietuvos miestų persirengėlių miniose buvo galima pastebėti ir persirengėlių, užsimaukšlinusių garsių politikų veidus vaizduojančias kaukes. Taip pat kalbama, kad kažkur rengiamasi pristatyti ir naujausias Morės deginimo tradicijas – simbolinė lėlė bus ne sudeginta laužo liepsnose, o kremuota.
Užgavėnės – be „žydukų“
Tačiau, kaip „Tauragės žinioms“ sakė Tauragės krašto muziejaus muziejininkė-etnografė Viliutė Ružinskaitė, senosios tradicijos niekur nedings, jos išliks. Muziejininkė ragino Užgavėnių dieną daug juoktis, linksmintis, džiaugtis, voliotis sniege ir, žinoma, sočiai prisivalgyti blynų ar riebaus šiupinio, kadangi jau kitą diena prasideda pasninkas ir būtų neblogai susilaikyti nuo persivalgymų.
„Tiesa, orai permainingi, todėl vargu, ar pavyks išsivolioti sniege, bet ką gali žinoti. Anksčiau žiemos būdavo sniegingos, gilios, todėl tokia tradicija atkeliavo iki mūsų dienų, kai žiemą net lietus jokia naujiena. Svarbu linksmintis ir kviesti pavasarį. Juk esame valstiečių tauta, todėl geri orai pavasarį, vadinasi, geras derlius rudenį. Džiugu, kad mokame švęsti Užgavėnes. Tik dėl vieno dalyko abejoju. Ar mes patys norėtume ir ar mums patiktų, kai mus parodijuotų? Todėl ir kaip žmogus, ir kaip etnografė patarčiau vengti kaukių, vaizduojančių žydus ar čigonus. Taip, tokie persirengėliai ir prieškario laikais vaikščiodavo. Tačiau laikai keičiasi, pasaulis tapo kitoks, globalus, todėl šiek tiek turėtų keistis ir mūsų papročiai. „Žydukų“ kaukės gali kai kam sukelti nemalonius jausmus. Juk puikios kaukės – gyvūnų, daktarų, kurios tinka ir nieko neįžeidžia visais laikais“ , – pabrėžė etnografė.
Anot V. Ružinskaitės, tautosakoje yra nemažai šmaikščių pasakojimų arba anekdotų apie žydų tautybės žmones, tačiau jie esą tik švelniai pabrėžiantys vienokias ar kitokias būdo savybes.
„Juk mes taip pat turime anekdotų apie suvalkiečius ar žemaičius ir niekas dėl to nepyksta. O antai vaikščioti su tautybę pabrėžiančia kauke – tai jau visai kas kita. Turėtume atminti, jog Tauragė – išskirtinis miestas, kuriame nuo seno puikiai sutarė lietuviai, žydai, rusai, nors visi jie savaip meldėsi, savaip šventė savąsias šventes. Po karo buvo tradicija, kai liuteronų, katalikų bei stačiatikių dvasininkai kartą per metus visus tikinčiuosius sukviesdavo į bendras mišias. Tai didžiulės tolerancijos pavyzdys. Todėl ir sakau, kad Tauragė – ypatingas miestas ir jame gyvena ypatingi, nuostabūs žmonės, mokantys dirbti ir linksmai švęsti. Linkiu visiems tauragiškiams skanių blynų ir smagios Užgavėnių šventės“ – „Tauragės žinioms“ sakė etnografė V. Ružinskaitė.