2018 Birželio 20 d.
Trečiadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Laisvalaikis

Atostogos Gvatemalos ugnikalnio pašonėje

  • Įkelta: 2018-03-08

El Fuego ugnikalnio pašonėje

Daiva KYBARTIENĖ
daiva@taurageszinios.lt

Tauragiškis, dabar Vilniuje gyvenantis Julius Vladička prieš dvi savaites grįžo iš atostogų Gvatemaloje. Egzotišką kryptį pasirinkęs poilsiautojas tikina, jog išvydo įspūdingiausius savo gyvenime matytus vaizdus. Centrinės Amerikos valstybė stebino vietinių santūrumu, išskirtinės kapinėmis ir veikiančių ugnikalnių viršūnėmis. Šios neturtingos valstybės teritorijoje randama 12 tūkst. metų senumo žmonių gyvenviečių, kurias dabar gaubia džiunglės. Sakoma, kad tokių radinių „grožio konkurse“, po Peru esančio Maču Pikču, Gvatemalos Tikalui atitenka antroji vieta. Apie Pietų Amerikos kavą, paplūdimius ir džiungles bei kitus įspūdžius Julius sutiko papasakoti „Tauragės žinių“ skaitytojams.

– Juliau, nors kalbėsime apie įspūdingą tavo kelionę į Gvatemalą, papasakok ir apie savo šaknis.

– Esu 34-metis jaunuolis (šypsosi, – red. past.) iš Vilniaus, bet kilęs iš Tauragės, kurioje praleidau maždaug pusę savo gyvenimo. Daugmaž kita pusė prabėgo Vilniuje, kur išvykęs iš Tauragės pradėjau studijuoti verslo vadybą. Nors studijas baigiau gan gerais rezultatais, buvau ir tebesu niekam tikęs verslininkas. Gaila, kad tam suprasti prireikė dar keturių metų po studijų, kuomet tryniau pardavimų vadybininko krėslą spaudos srityje. Visgi, galiausiai atėjo momentas, kuomet pagalvojau – negi visą likusį gyvenimą taip ir praleisiu dirbdamas darbą, kurio nemėgstu? Ilgai nesvarstęs pradėjau rinktis naują specialybę. Praleidęs keturis metus biure prisiminiau, kad mėgstu keliauti, mėgstu gamtą ir gamtos mokslus. Nusprendžiau tapti geologu. Nuo to momento prabėgo 8 metai, kuriuos galiu pavadinti vienais geriausių metų savo gyvenime. Šiuo metu esu geologas, dirbantis tarptautinėje įmonėje, dirbu mėgstamą darbą, su kuriuo keliauju tiek po visą Lietuvą, tiek po pasaulį. Na, bent po Europą, nors teko pabuvoti ir egzotiškoje Tanzanijoje. Sulaukęs atostogų, stengiuosi jas išnaudoti taip pat kelionėms.

– Praėjusiais metais Vietnamas, šiemet Gvatemala. Kodėl?

– Paprastai, pasibaigus atostogoms, po truputį pradedu svajot, kur norėčiau praleisti kitų metų atostogas. Išsirinkti kryptį tikrai nelengva, nes vietų, kurias noriu aplankyti, yra turbūt daugiau nei įmanoma. Bet apsisprendžiu gana spontaniškai. Tiesiog žiūriu į žemėlapį, į skrydžių kainas ir pasakau sau – va, būtų įdomu nuskristi čia. Taip atsitiko ir su Gvatemala. Tiesa, kadangi praėjusiais metais keliavau po Vietnamą, šįkart norėjosi kažko visiškai kito, todėl labiau orientavausi į Pietų – Centrinę Ameriką. Dėl Gvatemalos padėjo apsispręsti ir įdomūs faktai, kuriuos sužinojau giliau pasidomėjęs šalimi. Tai yra nepaprastai gražus kraštas, suformuotas galingų geologinių procesų. Ties subdukcijos zona esančios šalies reljefas yra suformuotas Ramiojo vandenyno, Karibų ir Kokoso tektoninių plokščių sąveikos, kas pasireiškia gausiu vulkanizmu. Čia trūksta vieno vulkano iki apvalaus skaičiaus – 30. Be vulkanų, čia gausu nuostabių ežerų, upių, krioklių, karstinių procesų suformuotų uolų ir urvų. O kur dar Majų civilizacijos architektūrinių kompleksų griuvėsiai... Sužinojus šiuos faktus, neprireikė daug laiko apsispręsti. Toliau liko tik pigaus skrydžio medžioklė.

Julius Vladička
Poilsis Gvatemaloje

– Papasakok apie pasiruošimą šiai kelionei.

– Jokio ypatingo pasiruošimo neprireikė. Lankytinų vietų paiešką gal galima būtų pavadinti pasiruošimu. Turėdamas laisvesnio laiko, vis pasidomėdavau, kas manęs ten laukia. Būdavo, pasiskaitinėdavau forumuose apie kitų keliautojų patirtis, transporto ypatumus ir pan. Skiepų ir vizos nereikia, todėl šie darbai atkrito. Kuprinę irgi susikroviau tik dieną prieš skrydį. Kadangi buvau numatęs pamatyti kuo daugiau, stengiausi kuo mažiau prisikimšti kuprinę. Visas bagažas buvo leistino įsinešti į „Ryanair“ saloną dydžio.

Dėl skrydžio bilieto: stebėjau kainas ištisus metus, vis laukdamas geriausio pasiūlymo. Pagal pirminį planą turėjome keliauti visas būrys draugų – lapkričio mėnesį. Artėjant numatytam laikui, dėl įvairių priežasčių visi keliautojai nusprendė, kad nebegali skrist su manim, arba, kad reikėtų nukelti atostogas į sausio mėnesį. Jaučiau, kad geriausios kainos progą praleidau, be to, vienam keliauti nesinori, nusprendžiau palaukti galimybės sausiui. Ir gruodžio mėnesio pradžioje, po ilgų stebėjimų, nutariau, kad laikas pirkti bilietus, nes pavyko rasti skrydį iš Briuselio už 460 Eur. Pigi kaina ne šiaip sau – iki Gvatemalos teko pakeisti lėktuvą Niujorke, Bostone ir Los Andžele. Be to, dar ir iki Briuselio reikia nuskristi. Nusipirkau bilietą, paraginau draugus padaryti tą patį, deja, bendražygių tuomet neatsirado. Visgi, vieno draugo draugas pasirodo seniai svajojo apie Gvatemalą, todėl sužinojęs, kad yra galimybė prisijungti, taip ir padarė.

– Kokios kainos? Lyginai su lietuviškomis?

– Kainos Gvatemaloje gana mažos. Norint, galima apsieiti tikrai pigiai. Yra apstu vietų, kur galima pernakvot už 5 Eur nakčiai. Sočiai pavalgyti už 10 Eur per dieną irgi įmanoma. Viešojo transporto kainas, nors ir sunkoka perprasti, bet pigiausi tarpmiestiniai autobusai kainuoja apie 1 Eur už 50 km. Tad esu tikras, kad taupyti mėgstantys lietuviai, ypač tie, kurie sugeba dėl apsipirkimo ir į Lenkiją nuvažiuoti, Gvatemaloje turbūt pragyventų ir už 10 Eur per dieną. Suprantama, mėgstant prabangesnes atostogas, galima nesunkiai ir 100 Eur per dieną išleisti, nes prabangių viešbučių bei restoranų čia taip pat yra. Vidutines kainas palyginti su lietuviškomis nėra taip paprasta, bet susidariau įspūdį, kad transporto kainos Gvatemaloje gerokai mažesnės, o visa kita 20–40 proc. pigiau nei Lietuvoje.

Kalbant apie orus, sausis ir vasaris Gvatemaloje yra laikomas tinkamiausiu laiku turizmui. Kaip ir visoms atogrąžų klimato zonos šalims, Gvatemalai būdinga pastovi šilta temperatūra, kurioje sezoniškumą labiau lemia krituliai. Todėl mes keliavome sausiausiu metų laiku. Ir išties, oro temperatūra dieną dažniausiai būdavo apie 25 laipsnius, o lijo gal tik porą dienų. Tiesa, užlipus į 4 km aukštį, teko pajusti ir neigiamą temperatūrą, o gulint paplūdimyje – daugiau nei 35 laipsnių karštį.

– Kaip rašei savo „Facebook“ paskyroje, pirmąja susipažinimo su Gvatemala vieta tapo sostinė. Kuo ji išskirtinė?

– Sostinė tokiu pačiu pavadinimu, kaip ir pati valstybė – gana nykus miestas. Kadangi būtent čia nuskraidino mus lėktuvas, pirmoji pažintis su Gvatemala ir įvyko čia. Gal dėl to, kad atvykome savaitės viduryje, bet mieste pasigedome veiksmo. Architektūra gan paprasta, maži dviaukščiai namai, išdėstyti taisyklingais kvadratiniais kvartalais. Aplankėme Gvatemalos nacionalinį istorijos muziejų, kuriame vėlgi nykūs eksponatai, pigios reprodukcijos, neįdomus pateikimas. Tradicinis maistas irgi neypatingas. Nesakau, kad neskanus, bet įspūdžio irgi nepadarė. Beveik visi patiekalai patiekiami su vienodu garnyru – trinta pupelių koše, dažnai ir su keptais bananais.

Tad neįspūdinga buvo kelionės pradžia. Vizitą sostinėje kiek praskaidrino sutikta grupelė kroatų, su kuriais susitikome apsigyvenę tame pačiame hostelyje. Prasidėjus pokalbiui apie krepšinį, susibendravom tiek, kad jau planuojame vasarą bent savaitei užsukti pas juos į svečius Kroatijoje.

Taigi, susidarėm vaizdą, kad visi į Gvatemalos sostinę atvykę turistai iškart kelia sparnus kažkur kitur. Ir neklydom, kadangi nuvykus į Antigvą, vaizdas buvo visai kitoks.

– Jei sostinė nesužavėjo, turbūt tai padarė garsiosios kavos pupelės.

– Apie Gvatemalos kavą teko girdėti tik teigiamus dalykus. Juolab, kad tai viena didžiausių kavos eksportuotojų pasaulyje. Tačiau beveik visur, kur tik gėrėme kavą, ji buvo prasta. Gal ne tiek prasta kava, kiek jos paruošimas. Skonis būdavo lyg kavos, padarytos iš trečią kartą užvirtų kavos tirščių. Turbūt dėl to jos niekur negailėdavo, ir tik išgėrus, pasiūlydavo nemokamai papildyti.

Vulkaninės kilmės paplūdimiai

Visgi, buvo momentas kelionei įsibėgėjus, kuomet nusprendėm, kad viskas – reikia susirasti kavinę, kur gautumėm normalios kavos. Ir radome tokią prie Atitlano ežero. Ir kaip bebūtų keista, ar ne keista, bet kavinės savininkai buvo iš Pietų Korėjos, patys čia darantys kavą ir ją eksportuojantys po visą pasaulį. Ir tai buvo pirma ir paskutinė gerta kava Gvatemaloje, kuri buvo išties skani.

– Leidotės į turą kalnuose. Naktį miegojote prie ugnikalnio, ar tam reikia pasiruošimo?

– Visas mūsų pasiruošimas kelionei buvo tik daugybės lankytinų vietų surinkimas į vieną sąrašą. Visų jų aplankymui nebūtų užtekę ir dviejų mėnesių, todėl keliavome gan improvizuodami. Būdami vienoje vietoje nuspręsdavom, kur keliausim kitą dieną, spontaniškai sprendžiant, ką aplankyti būtina, o ką galima praleisti. Kadangi netoli Antigvos, kur buvo sekantis mūsų taškas po sostinės, yra gausu vulkanų, nusprendėme, kad reikia bent vieną iš jų įveikti. „Google“ paieškos pagalba radome vaizdelius nuo Acatenango vulkano šlaito, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į lava besispjaudantį El Fuego. Iškart pradėjau domėtis galimybėmis. Dauguma turų pasirodė per brangūs, bet galiausiai radau vietinį jaunuolį, organizuojantį turus. Už 35 eurus jo organizacija pasirūpina transportu nuo viešbučio iki vietos, kur pradedama kopti į vulkaną, maitinimu (pietumis, vakariene, pusryčiais), gidais, palapinėmis ir miegmaišiais, kurie tavęs jau laukia stovykloje vulkano viršuje ir galiausiai, nulipus žemyn, parveža atgal iki viešbučio. Beliko įsidėt šiltesnių rūbų, vandens, lengvų užkandžių ir kitą dieną jau leidomės į žygį.

Kadangi nesam sportininkai ar patyrę kalnų alpinistai, buvo kiek neramu. Visgi įveikti 2 km peraukštėjimą (nuo 2 km iki 4 km aukščiau jūros lygio) mums, nepatyrusiems turistams, atrodė ne itin lengva. Nelengva ir buvo. Gan statūs šlaitai, kuprinė, kuri su kiekvienu žingsniu atrodo vis sunkėja, ir visa diena varginančio lipimo aukštyn. Noras išvysti natūralius žemės fejerverkus palaikė motyvaciją. Užlipus iki stovyklos, mūsų grupę pasitiko tirštas rūkas. Gal tiksliau būtų sakyti, mes, tiesiog, „įkopėme į debesį“.

Tūkstantį metų menančio Tikalio miesto likučiai

Negalėjau nuslėpti nusivylimo, kai toje pusėje, kur turėtų spjaudytis El Fuego, buvo tik pilkas debesis, per kurį nesimatė net vulkano silueto. Mūsų laimei, debesys po truputį išsisklaidė ir prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas. Dienos metu iš El Fuego, lydimas lyg griaustinio, išaudavo tirštas dūmas. Bet sutemus buvome priblokšti – sulig kiekvienu driokstelėjimu vulkanas išspjaudavo lavos fejerverkus, kurie šlaitais nusileidę ant žemės nudažydavo juos raudonomis juostomis. Pamatyti žemę jos kūrimosi procese buvo turbūt įspūdingiausias mano kada nors matytas reginys.

Stebėjome šį spektaklį valandų valandas, kol šaltukas po truputį visus nuvarė miegot. Keltis teko itin anksti – 3 val. nakties – kadangi toliau dar laukė apie 200 m kopimo aukštyn, iki pačios Acatenango viršukalnės. Tik 200 metrų, bet jie buvo itin sunkūs. Statūs šlaitai, padengti puriu vulkaniniu žvyru, darė lipimą varginančiu iššūkiu. Visgi, šis iššūkis buvo apdovanotas ir vėl. Užkopus į viršūnę, atsivėrė nepakartojamas peizažas su virš debesų kyšančiomis viršukalnėmis bei kylančios saulės nudažytu dangumi.

Besileisdamas žemyn pagalvojau, kad šis žygis turbūt užgoš visą likusią kelionę. Ir neklydau, nors labai įspūdinga buvo ir likusi Gvatemalos dalis.

– Ar teko atsipūsti Gvatemalos vulkaninio smėlio paplūdimiuose?

– Nusileidę nuo vulkano ir pabuvę neigiamoje temperatūroje nusprendėme, kad reikia pasišildyti. Tad nuvykome iki Ramiojo vandenyno pakrantės. Čia mus pasitiko 35 laipsnių karštis, juodo vulkaninio smėlio paplūdimiai ir skaidrios, gaivios bangos. Čia mėgavausi šiluma, bangomis ir ramybe. Gulint paplūdimyje, praėjo vos vienas vietini žmogelis. Taip ir likau nustebęs, kodėl šis paplūdimys ne sausakimšas...

– Minėjai, kad teko lankytis turguje?

– Čičikastenangas (Chichicastenango) garsus dviem dalykais – turgumi ir kapinėmis. Tiek vienas, tiek kitas labai spalvingi, abiejuose daugybė žmonių.

Ko gero, tas spalvingumas ir sudarė didžiausią įspūdį. Turguje pilna gvatemalietiškų audinių, kuriuose naudojami viso spektro spalvų raštai. Prekių stendus keičia maisto stendai, kur galima tikrai pigiai ir gausiai pavalgyt. Man asmeniškai, turgus buvo tik akims paganyti. Kadangi nenorėjau apsisunkinti ir taip riboto dydžio bagažo, jokių daiktų nepirkau. Tiesa, nusipirkau šiaudinę skrybėlę, kadangi kilo grėsmė nudegti plikę. Ir dar prieš žygį į vulkaną nusipirkau šiltą tradicinį megztinį.

Na, o kaip minėjau, kapinės irgi labai spalvingos. Antkapiai kartais priminė namelius, ar koplyčias. Kai kurie kapai išpiešti gan keistomis iliustracijomis, pavyzdžiui, ant vieno buvo nupieštas transformeris. Arba žuvusio autobuso vairuotojo kapas, papuoštas tūriniu maketu, kuriame atvaizduoti kalnai, pievos ir tarp jų vingiuojantys asfaltuoti keliai. Labai optimistiškos kapinės.

– Papasakok apie Tikalį.

– Maču Pikču nesu buvęs, bet kiek teko girdėti, tai įspūdingiausias Majų architektūros kompleksas. Sakoma, kad šiame „grožio konkurse“ Tikaliui atitenka antroji vieta. Man, nemačiusiam Maču Pikču, Tikalis pasirodė įspūdingas. Tai yra didžiulis kompleksas ir norint viską atidžiai apžiūrėti, reikia visos dienos. Sunku įsivaizduoti, kaip daugiau nei 1000 metų menantys statiniai atrodė iki tol, kad juos pasiglemžė gamta. Dabar tamsiai pilkų atspalvių Tikalio griuvėsiai kontrastuoja su supančių džiunglių žaluma. Ant keleto iš Tikalio piramidžių galima užlipti. Viena jų – Šventykla IV. Nuo šios beveik 64 m aukščio šventyklos galima pamatyti, kaip visas, prieš daugiau nei tūkstantį metų apie 60 000 žmonių talpinantis miestas, skęsta žalumoje. Dabar čia, vietoj žmonių šurmulio, girdisi tik paukščių čiulbėjimas bei beždžionių riksmai.

– Džiunglės padarė įspūdį?

– Džiunglės, turbūt kaip ir Azijoje, džiunglės. Manau, šis miško tipas būdingas visai atogrąžų klimato juostai. Tai yra tankūs miškai, kuriais sunkiai pavaikščiotum, jei nebūtų turistams paruoštų pažintinių takų. Medžiai ir palmės, krūmai ir vijokliai, juose, nors ir sunkiai pamatomi, bet girdisi gausus būrys įvairių paukščių ir primatų.

– O kaip apibūdintum vietinius gyventojus?

– Panašu, kad šalyje yra gan aukštas nedarbo lygis. Automobiliai labai seni, kai kurie – itin prastos būklės. Dėl to miestuose dažnai nemalonus oras. Daugybė žmonių gatvėse pardavinėja visokiausius menkniekius – nuo maisto užkandžių, gėrimų iki papuošalų, piniginių ir pan. Tai ypač paplitę autobusuose. Kiekvienoje, net tarpmiestinėje stotelėje, įlipa prekeiviai ir siūlo keleiviams savo menkniekius. Matant tokia prekyba besiverčiančių žmonių kiekį, tikrai susidaro įspūdis apie gan vargingą vietinių gyvenimą. Šios prekės kainuoja labai pigiai, o jų ir taip mažai kas perka.

Vis dėlto, žmonės atrodo tvarkingi, mandagūs ir švarūs. Benamių nors ir yra, bet ne tiek ir daug, kad akis badytų.

Įdomu tai, kad visoje Gvatemaloje moterys dažniausiai rengiasi nacionaliniais rūbais. Vyrai rengiasi įvairiai, panašiai kaip ir visame pasaulyje, moterys – nuo mažamečių iki senolių – dėvi ilgus tradicinius sijonus ir nertas palaidines. Keliaujant iš krašto į kraštą, tik šiek tiek keisdavosi išsiuvinėti raštai.

Vienas dalykas, kuris labai patiko, kad žmonės labai santūrūs. Net prekeiviai nedrąsiai pasiūlo savo prekes, bet tik vieną kartą. Kai tuo tarpu Vietname, prekeiviai būdavo labai įkyrūs ir neužtekdavo net kelių „ne“.

Turistų sutikome iš viso pasaulio. Nors buvau tikrai labai nustebęs kiek čia jų nedaug. Turbūt belieka džiaugtis, kad spėjau aplankyti šią šalį, kol vietiniai dar neišmoko išnaudoti turistų.

Iš pradžių buvau susidaręs įspūdį, kad daugiausiai čia turistauja žmonės iš Pietų Amerikos, ypač meksikiečiai. Bet kuo toliau, tuo daugiau pamatėm ir europiečių. Sutikom nemažai australų. Tačiau neatsimenu, kad būčiau sutikęs žmonių iš Azijos šalių.

– Nebaugino naujienos apie siautėjančius narkotikų prekeivius?

– Tiek prieš vykstant čia, tiek esant Gvatemaloje, buvo girdėti perspėjimų dėl saugumo šalyje, dėl galimų apiplėšimų. Visgi būnant ten, visos tos kalbos atrodo nesąmoningos. Galbūt kažkada čia buvo nesaugu, o žinia apie tai vis dar keliauja iš lūpų į lūpas. Būnant Gvatemaloje net sunku įsivaizduoti, kad tave supantys žmonės galėtų kažką blogo padaryti. Galbūt toks įspūdis susidarė, nes vidutinis žmogus čia ūgiu nesiekia man iki pažasties, todėl jaučiausi saugus. Bet kuriuo atveju, visos kelionės metu nei akies krašteliu neteko matyti jokio konflikto. Jaučiausi gal net saugiau nei Lietuvoje.

– Paskutines dienas praleidai Antigvoje. Kuo, apskritai, skiriasi ši kultūra, nuo europietiškosios?

– Paskutines dienas praleidau Antigvoje, kadangi tai buvo miestas, artimiausias europietiškai kultūrai. Ne dėl to, kad nepatiktų vietinė kultūra. Paprasčiausiai, po beveik mėnesio klajonių po gamtą, prieš skrydį norėjosi fizinio poilsio. O Antigvoje viskas po ranka. Čia daug restoranų, barų, galima rasti kur paklausyti gyvos muzikos.

Kultūra čia gerokai skiriasi nuo europietiškos. Kaip ir minėjau anksčiau, žmonės čia labai santūrūs. Žmonės nesilinksmina viešai per naktis. Restoranai, barai ir viešbučiai – tik turistams. Atrodo, kad vietiniai čia tik dirba.

Apibendrinant, tai yra nuostabi šalis su nepakartojamo grožio gamta. Šalis, dar nenuvalkiota turistų. O dar nedidelės kainos, prieinamos lietuvio kišenei. Pateisinčiau šią kelionę, net jei viskas, ką būčiau matęs ,būtų vulkano išsiveržimas bei Tikalis. Nors ir be jų čia įspūdžių į valias. Gaila tik, kad pamatyti visą šios šalies grožį turbūt ir dviejų mėnesių neužtektų. Ir nors nebuvau sužavėtas vietinio maisto, transporto spūsčių ir dusinančio oro miestuose, gamta čia nusvėrė bet kokius trūkumus.

Dėkojame už pokalbį.

 

Penktadienio vakarą sporto komplekse „Bastilija“ įvyko iškilmingi „Regiono verslo ir bendruomenės apdovanojimai – Tauragės METŲ ŽMOGUS 2017“. Kasmetiniuose apdovanojimuose pagerbti bendruomenių lyderiai, organizacijų vadovai, taip pat išrinktos geriausios 2017 metų Tauragės apskrities įmonės.

Šiemet žiema kol kas labiau panaši į darganotą vėlyvą rudenį ir dėl smagių žiemiškų pramogų ją norėtųsi kviesti, o ne varyti lauk, tačiau  laikrodžiai be gailesčio tiksi nurodydami žmonėms, kada ir ką švęsti, kada sėti, o kada nuimti derlių. Taigi senos smagios Užgavėnės niekur nedings ir jas šiemet švęsime vasario 13-ąją, tradiciškai likus septynioms savaitėms iki Velykų.

Pagramančio regioninio parko direkcija tradiciškai mini Pasaulinę pelkių dieną, organizuodama žygius po Plynosios aukštapelkę. Vasario 3 d. prie Plynosios pažintinio tako susirinko būrelis žygeivių, kurie norėjo turiningai, smagiai praleisti laiką gamtoje ir susipažinti su aukštapelke.

Šį savaitgalį Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, vyksta kasmetinė turizmo paroda „Adventur“. Pristatyti mūsų krašto važiuoja muziejaus kolektyvas ir Pagramančio regioninio parko direkcijos atstovė. Šių metų Tauragės apylinkių pristatymo akcentas – dviratis, kuriuo kviečiama „atminti“ ir lankyti gražiausias krašto vietas.