Renatos Karvelis, Martyno Aužbikavičiaus ir Eglės Červinskaitės nuotraukos
Varau po seniai apleistus Tauragės pastatus. Lietaus persisunkusi rudeniška žolė, braidau joje. Batuose – drėgmė, rankos šąla, bet fotkinu sienas iki tol, pakol nusėda telefono batereika. Ieškau piešinių ir užrašų, kadaise čia paliktų tauragės jaunimo. Sakau, kadaise, nes užrašai ant sienų minavoja laikus prieš kokius penketą ir daugiau metų.
Kai tapau Vytauto Didžiojo universiteto magistrante, išsyk žinojau – norėsiu rašyti apie Tauragę, kurioje dirbu, kurioje ėmiau gyventi, kurią imu pažinti. Esu iš Šilalės, todėl Tauragė visuomet asocijavosi su kažkuo daugiau miestietišku. Ar čia yra graffiti ir grafitininkų, sprunkančių į naktinį miestą piešti ant sienų ir tvorų? Mano domėjimos objektas – tai graffiti. O graffiti esmė – kūrybinė laisvė, kūrėjo individualybė, originalus piešimo stilius, novatoriškumas.
Graffiti apibrėžti labai sunku. Tai gali būti paprasčiausias parašas, žodis ar sudėtingiausias piešinys. Lietuvoje graffiti atsirado maždaug 1993–1994 metais. Pradžioje nedrąsūs pavieniai užrašai, vardai, keiksmažodžiai, nepadorūs piešiniai pamažu peraugo į vis sudėtingesnius užrašus, piešinius technikos prasme. Jei graffiti reiškinys nebuvo pasitiktas džiaugsmingai, tai dabar situacija pastebimai keičiasi. Vien per 2019 metus Tauragėje trys pastatai legaliai pasipuošė piešiniais.
Paskelbus graffiti paiešką socialiniame tinkle atsiliepė keletas tauragiškių. Vienas jų menininkas slapyvardžiu Martynas Auz. Jis pasidalino savo archyvo nuotraukomis. Kiti tauragiškiai davė nuorodas arba kryptis, kur būtų galima pasidairyti graffiti. Dalį graffiti piešinių pavyko rasti internetinėje paieškoje, nes kai kurie jų dabar yra sunaikinti. Užkalti, uždažyti, senas apgriuvęs pastatas J.Tumo-Vaižganto gatvėje, buvęs grafitininkų „drobe“, renovuotas. Daugiausia objektų radau pati ekspedicijos metu apgriuvusiame pastatų kompekse miesto paribiuose.
Senose pastatų sienose aptinku tikrą graffitininkų irštvą. Jau dabar matau, kiek čia daug veiksmo būta tarp 2013–2017 metų. Grafitininkai kalba kodais, kalba angliškai, kalba hieroglifais, simboliais ir spalvomis. „Su Valentino diena, Ievute“, „She was like the moon, part of her was always hidden“, „Laisvė žinoma yra gerai, bet turėti šalia žmogų, kuris rūpinasi tavimi, tai kur kas geriau“ ir t.t. Metodinis keblumas iškyla medžiagos rinkimo įkarštyje, kai tampa nebeaišku, kur baigiasi vienas piešinys ir prasideda kito autoriaus darbas.
Mano Tauragės graffiti archyve jau dabar virš 50 piešinių ir apie 12 žodinių užrašų. Atradimas Nr. 1 – Martynas Auz. Darau prielaidą, kad šis menininkas Tauragės gatvėse vienu metu buvo grynų gryniausia graffiti ikona. Turėjo fanų klubą ir net plagiatorių... Atradimas Nr. 2 – Freska. Vaikščiodama po vieną Tauragės grafitininkų meką, sekiau Freską sienose. Čia grafitininkas tobulėjo, kiek daug dažų pirko ir ant sienos juos purškė. Kaskart įsukus į kokią erdvę nustebdavau – ta prisipildydavo Freskos spalvotos šviesos. Spėliojau, tai mergina ar vaikinas galėjo būti?
Graffiti likimas tragiškas – piešiniai ir užrašai dingsta po rudais dažų sluoksniais, užkalami, užrenovuojami. Tačiau tas, kas eina naktį sienų tapyti, jau seniausiai susitaikęs su tagų trapiu egzistavimu. Graffiti man primena bevardę liaudies kultūrą, kur anonimiškumas šiek tiek šiek tiek šiek tiek šiek tiek patiuninguotas.
Renatos Karvelis, Martyno Aužbikavičiaus ir Eglės Červinskaitės nuotraukos
