Lylavos pažintinis takas. Autoriaus nuotraukos
Lylavos pažintinis takas. Autoriaus nuotraukos
Kad sužinotum, ko galima tikėtis važiuojant į Pagramančio regioninį parką, užtenka žvilgtelti į jo logotipą. Pavaizduotoje tekančioje upėje kyšantys akmenys simbolizuoja per parką srūvančiose Jūros ir Akmenos upėse dažnai sutinkamas rėvas, o viršutinėje dalyje nupiešti kabantys tiltai sako, kad jų čia daugiausiai Lietuvoje. Jei dar pridėtume, kad upių krantuose galima aptikti ne vieną atodangą, apžvalgos aikštelę ar piliakalnį, tai išeina visa puokštė lankytinų gamtos objektų, kurių apžiūrėti kviečia Pagramančio regioninis parkas.
Važiuojant greitkeliu Kaunas–Klaipėda svarbiausia nepravažiuoti posūkio link Šilalės. Apvažiavę šį miestą sukam link Tauragės, ir už keleto kilometrų pasirodo ženklas su nupieštais kabančiais tiltais ir upeliu. Galima sakyti, kad Pagramančio regioninis parkas prasideda ties Indija. Žemai slėnyje pasislėpęs keleto sodybų kaimas jokių sąsajų su didžiąja Azijos valstybe neturi. Pasirodo, yra toks senas lietuviškas žodis „indija“, kuris reiškia žemės gilumą, ir kurio vardu pavadintas ne tik paupyje įsikūręs kaimas, bet ir greta stūksantis piliakalnis.
Nors Pagramančio regioninis parkas labiausiai didžiuojasi Akmenos ir Jūros upėmis, pažinčiai su šia saugoma teritorija pasirenkam nedidelį Lylavos upelį, kurio ilgis siekia vos 9 kilometrus. Kairiojo Jūros upės intako krantais vingiuoja dar 2004 metais įrengtas Lylavos hidrografinio draustinio pažintinis takas, kuris karštą vasaros dieną žada būti vėsia atgaiva.
Teko ne kartą matyti keliaujančių po Lietuvą Facebook grupėse klausiant patarimo, kokį pažintinį taką aplankyti, kad nereikėtų važiuoti žvyrkeliu. Pasirinkus tokį paieškos kriterijų pažintinių takų sąrašas gerokai sumažėja, ir Lylavos pažintinis takas patenka tarp tokių, kurių asfaltuotu keliu nepasieksi. Nuo Indijos kaimo tuo pačiu keliu pavažiavus kelis kilometrus link Tauragės yra nusukimas į dešinę. Kam žvyruotas kelias nėra problema, pažintinį taką rasti nebus sunku – prie kiekvieno posūkio ir sankryžos stovi medinės rodyklės, atvedančios tiesiai į tikslą.
Jau prie pat kelio stovintis Pagramančio regioninio parko informacinis stendas trumpai supažindina su Lylavos hidrografiniu draustiniu ir pakviečia pasigrožėti šio trumpo upelio gražiais slėniais. Tako schema nupiešta kitame stende, kuris, būdamas nors ir nebe pirmos jaunystės, vis dar atlieka savo funkciją. Būtent šiame stende pažymėta, kad pažintinis takas prasideda ne nuo šios vietos, o kiek toliau, bet ši informacija aktuali nebent tiems, kam vietoje nurodytų 1,9 kilometro nueiti 2,5 km ilgio maršrutą yra problema.
Tik pavieniai saulės spinduliai prasiskverbia pro tankią medžių lają, todėl karštą vasaros dieną čia gaivu. Beveik visas Lylavos upelio slėnis yra paskelbtas kertine miško buveine, o tai reiškia, kad čia uždrausta bet kokia ūkinė veikla. Tokiose teritorijose prioritetas yra gamta, o ne ekonominė nauda. Už poros šimtų metrų nuo pradžios prieiname medį-milžiną, kuriais dažniausiai vadinami keleto šimtų metų senumo pavieniai ąžuolai.
Štai ir ta vieta, kur takas šakojasi. Galima eiti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, nes maršrutas žiedinis ir vis tiek parves atgal. Nepriekaištingas tako ženklinimas rožine spalva žymi maršrutą einant prieš laikrodžio rodyklę, o mėlynai – laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi.
Einant taku susidaro įspūdis, jog Lylavos upelis turi dešimtis mažų intakų, kurių kiekvienas turi suformavęs savo slėnį. Per tuos slėnius bei jų šlaitus ir vingiuoja Lylavos hidrografinio draustinio pažintinis takas, vietomis nusileisdamas žemyn ir pervesdamas į kitą slėnio pusę senu, bet vis dar tvirtu tilteliu, vietomis užvesdamas aukštyn, kur nuo šlaito viršaus galima matyti nusekusių upelių vagas.
Informacinių stendų take – vos keli, tačiau vaikštant Lylavos upelio slėniais nei informacija stenduose kur kas labiau dėmesio vertas bendras kraštovaizdis. Juo galima ramiai gėrėtis, nes uodų miškuose šiais metais kaip reta mažai. Take yra pora poilsiaviečių ir dar keletas suoliukų, kurie pasidengę storu sodriai žalios spalvos samanų sluoksniu, todėl prisėsti ne itin vilioja.
Ne pasėdėti žmonės važiuoja į pažintinius takus ir ne suoliukai čia svarbiausia, tačiau pusiaukelėje pamačius į medį atremtą informacinį stendą su nupuvusiu kotu iš atminties iškyla Justino Marcinkevičiaus žodžiai:
Vienas šleivas, du kreivi,
Keturi – pusiau gyvi.
Penktas – mažas ir kuprotas,
O šeštam įlūžęs kotas.
Septyni – visai seni…
Kokia armija šauni!
Nors Lylavos hidrografinio draustinio pažintinis takas ir nebe pirmos jaunystės, vien dėl samanotų suoliukų ir stendo su nupuvusiu kotu išbraukti iš lankytinų objektų sąrašo neverta. Vaizdingais slėniais einantis takas leis pasijausti arti gamtos, nors esant šlapiam orui čia gali būti slidu.
Lylavos pažintinis takas. Autoriaus nuotraukos
Lylavos pažintinis takas. Autoriaus nuotraukos
