Laisvalaikis

Tas, kuris sakė, jog „visi keliai veda į Romą“, buvo nekvailas. Tai šventojo Alano iš Lilio, neoplatoniko ir mistiko, išsakyta įžvalga, kad visi keliai veda į vieną tikslą. Perfrazuodami jį galime drąsiai sakyti, kad Tauragėje visi keliai veda į pilį. Kodėl? Todėl, kad čia veikia Moksleivių kūrybos centras (MKC), po savo sparnu priglaudžiantis tuos, kurie ieško savęs, nori kurti ar bent jau kartu gerai praleisti laiką. Šiemet MKC, tapęs savotiška jaunimo Meka, švenčia gražią sukaktį – 30 metų. Ta proga – ne tik interviu su MKC vadove Jolanta Kazlauskienei, bet ir kelių mokytojų mintys. 

– MKC – 30. Galit palyginti: MKC tada, kai pradėjote čia dirbti, ir dabar? Ne tik pastatus, bet ir programas, vaikus, mokytojus, atmosferą...

– Lyginti tarpusavyje du laikotarpius – praeitį ir dabartį – visada įdomu ir tikriausiai verta. Iš laiko distancijos daug ką matome ir vertiname kitaip, o 30 metų – tikrai nemaža laiko atkarpėlė. Kalbant apie pastatus, situacija dviprasmiška. Ne blogąja prasme. Įdomu tai, kad prieš 30 metų pirmieji darbuotojai atėjome tiesiu taikymu ne į kūrybinę veiklą, o į remontus: buvo keičiami radiatoriai, dažomi kabinetai ir koridoriai. Remontą turim ir dabar. Ir to ,,gėrio“ turėjom nuolat. Kasmet po gabalėlį. Bet tai, manau, natūralu. Juk ir šeimos gyvenime tas pats. Visi nuolat kažką tvarkome, lopome, gražiname, keičiame, tobuliname. Taip ir su mūsų įstaigos pastatais, patalpomis. Bet jei palygintume padėtį pirmaisiais gyvavimo metais ir dabar, tai šiuo metu MKC edukacinės erdvės tikrai pasikeitusios ir labai pagražėjusios. Visi buvę darbuotojai ir mokiniai užsukę tuos pokyčius pastebi, nuoširdžiai pasidžiaugia. Mūsų erdvės daugeliui primena kuklius, bet labai jaukius namus su gera aura. To ir siekiame. O įgyvendinus didžiojo pilies korpuso renovacijos projektą sąlygos bus tiesiog puikios. Šią savaitę užsukę Tauragės rajono savivaldybės atstovai informavo, kad greit turėtų atsinaujinti darbai, kurie laikinai buvo pristabdyti, nes vyko pilies kaip kultūros paveldo objekto patalpų ekspertizė ir projekto koregavimai, o tai visada užtrunka ilgai.

Nuotrauka

MKC vykdomos ugdymo programos irgi nuolatinės kaitos procese. Jas keičia laikmečio situacija ir besikeičiantys poreikiai, įtakos turi ir neišvengiama mokytojų kaita. Šiuo metu MKC dominuoja meninės krypties programos, o prieš 30 metų turėjome nemažai ir gamtos bei  technikos krypties būrelių. Kodėl jie išnyko? Tikrai ne dėl to, kad centrui vadovauja meninės krypties direktorė. Daugybę metų labai puikiai sutarėme ir gražiai dirbome su visais techninių kolektyvų vadovais, jie turėjo daug kūrybinės laisvės. Radiotechnikai vyko į įvairias respublikines varžybas, skynė laurus visoje Lietuvoje, neatsiliko nuo jų ir automobilininkai. Vairavimo kursai buvo organizuojami apie 20 metų. Tikrintojai labai teigiamai vertindavo juose paruoštus  vairuotojus,  bet  buvo priimtas toks savivaldybės sprendimas, kad mums kaip biudžetinei įstaigai tuo nereikėtų užsiimti.

O kalbant apie vaikus ir jaunimą, lyg ir norėtųsi atsakyti, kad jie visais laikais išlieka tokie pat... Bet tai nebūtų absoliuti tiesa. Prieš 20–30 metų vaikai ir jaunuoliai kur kas dažniau žvelgė vieni kitiems į akis, o ne į telefono ekraną, prieš repeticijas koridoriuose ir ekskursijų metu autobusuose aidėjo kur kas skambesnis ir gyvesnis pokalbių šurmulys arba dainos. Visaip skatiname, kad tai išliktų. Dažnai tai pavyksta, bet visi puikiai jaučiame, matome, žinome ir suprantame laikmečio padiktuotus kartų skirtumus. O jų tikrai daug, ir tai galėtų būtų atskira ir, beje, labai įdomi pokalbio tema.

Na, o tam, kad MKC pavyksta išlaikyti gerą ir kūrybingą atmosferą, įtakos turi ne tik čia dirbantys žmonės, bet ir pati pilies aura. Ji, matyt, tikrai kažkokia ypatinga: suburianti, suvienijanti, įkvėpianti... Be abejo, nėra namų be dūmų, tenka ir mums kartais pasiginčyti ar pasibarti, su kai kuo net ir atsisveikinti, bet per 30 metų neturėjome kažkokių ypatingai nemalonių ar išskirtinų problemų, sudėtingų, užsitęsusių, plačiai nuskambėjusių skandalų arba teismų.

– Meno žmonės skaičių nemėgsta, bet vis dėlto... Kiek mokinių per tą laiką lankė MKC, kiek pedagogų su jais dirbo, kiek būrelių, klubų, studijų, kursų jie lankė?

– Norint atsakyt tiksliai tektų pasikelti kiekvienų metų archyvus, tad verčiau priminsiu tik tai, kad pirmuosius du MKC gyvavimo dešimtmečius kiekvienais mokslo metais mes turėdavome apie 900 ir net per 1000 moksleivių. Net savotiškai įamžindavome, prizu apdovanodavome 1000-ąjį mokslo metų sąrašo mokinį. Pastarasis dešimtmetis kiek kuklesnis: vidutiniškai 600–800 sutarčių per kiekvienus mokslo metus. Priežastys elementarios – demografinė situacija, mažėja bendras mokinių skaičius ir visame rajone. Be to, įvedus finansavimą NVŠ krepšelių principu gerokai padidėjo neformaliojo švietimo paslaugos teikėjų skaičius. Labiausiai džiaugiamės tuo, kad kai kurie vaikai pradeda pas mus lankytis nuo ikimokyklinio amžiaus, o išeina jau baigdami mokyklą. Įdomūs, savaip vertingi ir trumpi savęs išbandymai įvairiuose būreliuose, lankant juos kad ir pusmetį ar vienerius metus.               

– Jei reiktų apibūdinti, ką vaikui duoda MKC, kaip paaiškintumėt?

– MKC – tai gyvenimo mokykla. Šis mano atsakymas – ne iš piršto laužtas. Turiu realų pagrindą ir daugybę argumentų šiam  teiginiui pagrįsti. 2012 metais, kai pasiryžau menotyros magistrinėms studijoms, baigiamojo darbo tema buvo ,,Ugdymas teatru neformaliojo švietimo įstaigoje“. Atliekant tuometinių ir buvusių mokinių anketinį tyrimą, vienas iš klausimų apie veiklą Tauragės MKC pilies teatre skambėjo taip: tai teatrinė ar gyvenimo mokykla. 8 procentai apklaustųjų  atsakė, kad teatrinė, 15 procentų – tinka abu teiginiai, o 77 procentai apklaustųjų tvirtino, kad tai gyvenimo mokykla, ir atviros formos klausimuose pateikė daugybę argumentų ir faktų, ką jiems kaip asmenybėms davė teatro lankymas. Manau, kad panaši situacija būtų ir su kitais MKC kolektyvais.

Žinau, kad daugybė vaikų, lankiusių MKC, net ir pasiekę aukštumų, nepamiršta, aplanko. Ką jie sako sutikę jus?

Taip, aplanko, parašo, pasveikina, paskambina. Tas paprastas, žmogiškas,  per daugybę metų nenutrūkstantis ryšys ir yra didžiausias atpildas už darbą, už bendrai kūrybai ir nuoširdiems pokalbiams skirtą laiką. Manau, kad visi mokytojai išgirsta daug gerų žodžių. Jie, tikiuosi, patys apie tai papasakos. Aš pati labai saugau ir branginu mokinių atsiųstus laiškus, atvirukus. Šiemet po gimtadieninio laiškų antplūdžio dalį jų persikėliau į savo vadybinių-pedagoginių refleksijų sąsiuvinuką ir įvardinau atskiru skyriumi – vidinei motyvacijai. Taigi, apėmus nusivylimo ar pesimizmo akimirkoms turiu į ką atsiremti. Cituoti laiškų ir žinučių neatsiklausiusi autorių nenorėčiau, o be to... kai kam tai gali pasirodyti ir nuskambėti labai pagyrūniškai. Tai, kas rašyta ir skirta asmeniškai, tegul ir lieka man.

– Suprantu, kad per tuos 30 metų jūsų kolektyve įsimintinų, širdį palietusių akimirkų buvo begalė. Vis dėlto – kurios buvo pačios pačiausios?

– Tikra tiesa, įsimintinų akimirkų nepaprastai daug ir labai įvairių. Labiausiai širdin įstrigusios tos, kurios buvo jaukios, šiltos, nuoširdžios. Tokių daug, nes esame tikrai originalių ir kūrybingų žmonių kolektyvas, ypač mėgstantis ir netingintis daryti vieni kitiems malonius siurprizus. Kartais net nelaukiant kažkokios ypatingos progos – gimtadienio, jubiliejaus ar profesinės šventės. Būna,  kad tiesiog šiaip... nuotaikai ar darbingumui pakelti. Pavyzdžiui, viena naujausių staigmenų: šiemet, kai  grįžom po karantino iš nuotolinio darbo, mus pasitiko optimistiškas stendo plakatas, o kabinetuose – didžiulės kvepiančių alyvų puokštės. Taip pasistengė tie, kas dirbo ne per nuotolį. Atrodo, paprasta smulkmena, ar ne? Bet buvo nepaprastai gera ir smagu. O proginės staigmenos – tai tiesiog ištisi spektakliai ar šou programos, kurių net aprašyt neįmanoma. Juose reikia dalyvauti ir pajausti tą ypatingą atmosferą, kurią pavyksta sukurti, ir tuos nuotykius, kurių būna, kai krečiame išdaigas vieni kitiems. Atsiverti po kurio laiko nuotraukas ir tiesiog nejučiom šypsais, gėrėdamasis kolegų entuziazmu bei išradingumu. Natūralu, kad būta ir liūdesio, skaudžių netekčių. Ir tokiomis akimirkomis būname kartu. Bet man asmeniškai svarbiausia gal net ir ne tos akimirkos, o kasdienis požiūris, tai, kaip mes vertiname vieni kitus, kaip elgiamės vieni su kitais, ar į darbą einame kaip į katorgą, ar su noru, entuziazmu ir kūrybine ugnele.

– Kaip iki šiol švęsdavote įstaigos jubiliejus? Kurie įsimintiniausi? Ką planuojate 30-mečio proga?

– Be abejo, bus ir to mano anksčiau paminėto siurprizinio šventimo. Manau, kad tai darysime grynai savame MKC darbuotojų rate, be didelės pompastikos ir susireikšminimo. Esame turėję ir skambiau bei plačiau organizuotų jubiliejų. Su tradiciniais svečių sveikinimais ir ditirambais, valdžios padėkomis ir dovanomis. Buvo ir sąmoningai kuklus, uždaras 20-metis. Tiesiog kolektyvui skirta šventė ,,Baltas tylos vakaras“. Kolektyvas taip ir sako, kad nuoširdžiausios, atviriausios ir jaukiausios tos šventės, kai galime pabūti savi tarp savų. Tai darėme net tada, kai ne jubiliejai buvo. Kai 16-os sulaukėme, ypač originaliai ir netikėtai šventėme. O pilnametystę atšventėme nuotaikingu renginiu ,,O, mere, mums jau 18...“ Taigi, savaip švęsime ir vis dar jaunatvišką 30-metį. Šiomis dienomis su kolegomis laiškeliais arba susitikę nuolat juokaujam ta tema, nes kai kas klausia, ar šis jubiliejus bus kartu ir ,,pakasynos“? Atsakymą turim paprastą. Jei kažkas ir galvoja, kad ,,pakasynos“, tai jos bus labai prasmingai linksmos ir... su prisikėlimu, neužsikasant.

– Šį rudenį pradedat naują etapą – tampat Meno mokyklos dalimi. Kaip manot, koks jis bus? Ar nekrebžda abejonės?

– Yra sakoma, kad neabejoja tik kvailiai. Tad neslėpsiu, abejonių ir nerimo yra, bet stengiuosi tuos jausmus paversti savotišku nauju iššūkiu. Kaip žinote, šalia vadybinio darbo man vis dar tenka režisuoti spektaklius, renginius, poetines kompozicijas, pati dažnai rašau įvairius scenarijus. Šioje kūrybinėje veikoje man visada įdomu, ar įmanoma į vieną visumą darniai ir skoningai sujungti gan skirtingus dalykus, pvz., publicistiką, poeziją ir muziką. Kartą teko kurti kompoziciją vien tik iš SMS žinučių ir muzikos. Buvo junginys ir iš mokinių laiškų bei poezijos. Gimė scenarijai iš politinių anekdotų ir nuotaikingų dainelių, iš lietuviškos bei gruziniškos tautosakos. Žiūrovai tikrai tuo mėgavosi, džiaugėsi. Todėl aš ir manau, kad esmė ne kas su kuo, o kaip kūrybiškai, su kokia idėja, su kokiu tikslu jungiama. O juk mūsų dviejų įstaigų – MKC ir Muzikos mokyklos – atveju jungimas vyksta ne iš  kažkokių ypatingų  ,,skirtenybių“ , o tiesiog iš dviejų mokytojų kolektyvų. Menines disciplinas mokančių, išsilavinusių, kūrybingų ir darbščių mokytojų kolektyvai. Ugdymo programų turinys, darbo metodika skirtumų turi, bet tai irgi normalu, natūralu. Tikiu, kad mes, išsilavinę žmonės, tikrai rasime bendrą kalbą ir bendrų sąlyčio taškų, sugebėsime praturtinti vieni kitus ir mokinius savomis specifinėmis žiniomis, idėjomis, patirtimis.

– Ir pabaigai – ko palinkėtumėt visiems, kurių gyvenimo kelias kažkuriuo metu vingiavo per MKC, o gal ir dabar iš jo neišsuko?

– Buvusiems MKC-iečiams linkiu nepamiršti mūsų ir tikrai negalvoti, kad MKC jau nebelieka. Mes esame ir būsime tol, kol jausimės reikalingi. O tai, kad būsime sąjungoje su kitais kolegomis, tai, kad keičiasi pavadinimas, nereiškia, kad pasikeis mūsų požiūris į mokinius ir mūsų tarpusavio santykius.  Beje, mūsų mokiniai kalbėdamiesi tarpusavyje niekada nesakydavo, kad lankau ar einu į Tauragės moksleivių kūrybos centrą. Sakydavo paprastai – einu į pilį. Ir visiems viskas būdavo aišku. Tad ir toliau taip! O toj pily buvo ir bus visokio meno. Ir ne tik pilyje! Juk nuolat muzikoje skendintis  muzikos mokyklos pastatas – vos už poros šimtų metrų. Turėjome ir, tikiu, ateityje turėsime mokinių, kurie nori meninės saviraiškos, moka planuoti savo laiką, negaili jėgų, viską suspėja ir tiesiog mūsų akyse užauga brandžiomis kūrybiškomis asmenybėmis.

Nuotrauka

KALBA MKC PEDAGOGAI

INDRĖ GEDMINIENĖ,  Tauragės MKC choreografijos mokytoja:

– Manau, kad MKC vaikui duoda galimybę atrasti save. Pažinti save. Dar daugiau – save išreikšti! Būdamas, kurdamas, ieškodamas, besimokydamas ir galų gale žaisdamas tarp bendraminčių vaikas auga visomis prasmėmis. Menas, atitinkamas meistriškumo lygis yra labai svarbu, tačiau saugi, draugiška ir laisva aplinka vaikui yra dar svarbiau. Jis visada eis ten, kur jam gera būti, kur jis yra laukiamas, mylimas, suprastas, paskatintas ir padrąsintas. O galvojant ir kalbant apie MKC ir MM jungimą, manyčiau, jog  naujovės visada yra gerai. Na, dažniausiai... Tikiu ir tikiuosi, kad meno mokykloje kaip tik atsivers daugiau galimybių tiek mokiniams, tiek mokytojams.

RUSLANAS SANIJEVAS, Tauragės MKC būgnų studijos ,,Tiesiog ritmas“ vadovas:

– Šioje įstaigoje dirbu pirmus metus. Nuo pirmų dienų mane sužavėjo pati atmosfera kolektyve, vadovų bendravimo būdas. Spėjau įsitikinti, kad vaikai Tauragės MKC gauna ne tik žinių, įgūdžių, bet ir draugystę su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Manau, kad labai graži, prasminga ir puikiai įgyvendinama yra įstaigos filosofija, kurią matau atėjęs į darbą stende prie savo kabineto: „Neiki prieky manęs, nes galiu nepasiekti, neiki man iš paskos, nes galiu nenuvesti. Tiesiog eiki greta ir būk mano draugas“. (A. Camus).

ALINA DAMBRAUSKIENE,  Tauragės MKC vokalinių kolektyvų vadovė:

– Pačių vaikų teigimu, MKC duoda visišką laisvę kurti, išreikšti save ir labai svarbu – pažinti save. Daugelis, atėję į MKC, net nesvajojo, kad jų pasirinkta veikla taps daugiau nei hobiu, o tiesiog jų pačių ir jų šeimos gyvenimo dalimi. Lankiusieji MKC dažnai pasako, kad tai buvo nuostabus laikas praleistas kartu, kad tai buvo jų tolimesnio kelio pradžia.

INDRĖ MOCKAITIENĖ, Tauragės MKC metodininkė:

– MKC – ne tik moksleivių, ne tik kūrybos ir ne tik centras. Tai meniškos sielos atsiskleidimo, augimo, skleidimosi ir žydėjimo erdvė. Čia lyg Facebook, Instagram, Tik Tok, Twitter, Snapchat ir kiti socialiniai tinklai po vienu stogu. Manau, kad MKC suteikia neribotas galimybes augti visapusiškai, reikia tik norėti ateiti ir pasiimti viską, ko nori ir ko stokoji: atvirų pokalbių, patarimų, gyvenimiškos patirties, nepamirštamų istorijų, įvairaus požiūrio ir pomėgių žmonių, laisvės rinktis ir veikti, išmokti plataus spektro meninių gebėjimų. Sąrašas ilgas ir spalvingas. MKC dirbu dar palyginti neilgai, bet tiek daug jau įvyko, ir visų tų praeities istorijų į nieką nekeisčiau. Jos susijusios su žmonėmis, su MKC-iečiais, spėjusiais tapti šeimos nariais, giminėmis, artimaisiais. Su mokiniais istorijos kitos, bet irgi labai smagios. Tai kaip vaiko auginimas – dalyvauji, bet kol esi aktyviai įsitraukęs į procesą lyg ir nepastebi ryškių pokyčių. Viską suvoki tik po kurio laiko, kai vaikas, šiuo atveju mokinys, išskleidžia sparnus, baigia mokyklą ir po to grįžta aplankyti, pasako AČIŪ, kad kažkada įvykęs nuoširdus pokalbis pakreipė, paskatino, motyvavo kažko imtis ir atrasti save. Tokie susitikimai yra neįkainojami.

O MKC reorganizacija ir naujas etapas man asmeniškai kaip... artimo žmogaus netektis. Tai lyg suvokimas, kad viskas... miršta... Kitaip jau nebebus, reikia susitaikyti, ruoštis, bet... negali. Nenori paleisti, susitaikyti ir laidoti, kol dar alsuoja, rusena, akių neužmerkė... Gal skamba ir žiaurokai, bet būtent taip panašiai jaučiuosi šiuo metu. Tikiuosi, kad tai laikinas pojūtis.

INDRĖ PETRAITIENE, Tauragės MKC metodininkė:

– Galiu drąsiai sakyti, kad aš tikrąja ta žodžio prasme tiesiog užaugau Tauragės pilyje, o dabar čia, MKC būreliuose, renginiuose ir stovyklose visom prasmėm auga ir abi mano dukros. Ir tokia aš tikrai ne vienintelė! Sutinku daugybę savo bendramokslių ir bendraamžių, buvusių MKC-iečių, kurie į pilį dabar atveda savo vaikus. Ateina tylus, nedrąsus vaikelis, slepiasi už tėvų nugaros, ištaria vos kelis žodžius, o vėliau tarsi pražysta, atsimerkia, atkunta, labinasi, net patys kalbina, klausinėja. Susimojuojam susitikę ir ne pilies erdvėse – visur pripažįsta kaip savą. Čia išmokstama būti savarankiškais, planuoti laiką, pasirūpinti savimi ir bendraamžiais, dalintis, nepamiršti, neišmėtyti įrankių, koncertinių rūbų, priemonių ir t.t. Aš pati tokį ugdymą patyriau ir išgyvenau nuo pirmos klasės, lankydama daugybę MKC būrelių. Daug ką pati išbandžiau, to ir kitiems nuoširdžiai linkiu. Pilies būreliuose susirastieji draugai ir bendra praeitis, patirti smagūs nuotykiai sieja ir jungia iki šiol, praėjus 18-ai metų. Susitikę visada šiltai apsikabiname. Jei ne rankomis, tai širdimis! Tai kaip savotiška sekta, bet kažkaip ypatingai... gerąja prasme. Ir tas priklausymas savam ,,pilinių“ ratui lyg užrašytas ant kaktos, amžiams.

LINA ŠPANCERĖ, Tauragės MKC direktorės pavaduotoja ūkio reikalams:

– Pradėjus dirbti MKC (o tai tik pirmieji metai) mano nuomonė nepasikeitė. Kaip ir iki šiol, manau, kad tai beribių galimybių, savęs ieškojimų ir atradimų erdvė. Užsiėmimų gausa leidžia vaikui pasirinkti tai, kas jam teikia malonumą ir sudaro galimybę tobulėti, siekti savo svajonių. Didelį įspūdį nauju žvilgsniu žvelgiant daro visi MKC renginiai, pasiruošimas jiems. Dabar savo akimis matau tą visą virtuvę iš vidaus, kaip verda gyvenimas, kiek svarstoma idėjų, kiek įdedama darbo, kaip neskaičiuojama valandų ir nesidalinama, kas kam priklauso dirbti, kas ne. Pamačius tą galutinį rezultatą, vaikų ir vadovų pastangų bei įdirbio vaisius, širdyje pasidaro labai gera. MKC – tarsi magnetas. Čionai traukia sugrįžti, aplankyti nors ir po 20 metų. O būsimoji Meno mokykla – naujas etapas, naujos galimybės. Matau, jaučiu ir žinau, kad esame pasiruošę priimti naujus iššūkius ir dar labiau tobulėti.

VILMANTAS TAMOŠEVIČIUS, Tauragės MKC gitaros studijos vadovas:

– Manau, kad MKC išgrynina vaikų pomėgius ir gabumus. Gal būtent čia ir atrandamas tikrasis pašaukimas ir atskleidžiamas talentas. Arba atvirkščiai – atsiranda supratimas, kad vienokia ar kitokia veikla ne jam. Mane asmeniškai visada labiausiai jaudina MKC šurmulys prieš renginius. Visi nori, kad būtų kuo geriau, klausia vadovų, kuo gali padėti, ką pagelbėti. Išties daug geranoriškumo, draugiškumo, susiklausymo. O jungimosi etapas, manau, bus sunkus. Tikiu, kad gali būti ir trinties, darbų nepasiskirstymo, Aišku, didelės įtakos turės ir naujasis vadovas, bet jam, mano nuomone, bus sunkiau nei Prezidentui.

RASA REMEIKIENĖ, siuvimo –modeliavimo studijos „Siluetas“ vadovė:

– Artėjant MKC jubiliejui ir naujam gyvavimo etapui, tik patys šviesiausi praeities prisiminimai. Tie mūsų kolektyvo susibūrimai, „baltieji vakarai“, kelionės. Tikrai malonu dirbti tokiame kolektyve! O kai grįžta ir aplanko buvę mokiniai – tai pats mieliausias įvertinimas. Gera išgirsti, kad ir davėme pirmą ABC jų tolesniems saviraiškos siekiams, profesiniams apsisprendimams. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ir kituose gyvavimo etapuose – nesvarbu, kokiu vardu besivadintume – mes išliksime savimi ir išlaikysime būtent tokią kūrybišką aurą ir būtent tokį šiltą bendravimą tarpusavyje.