Laisvalaikis

Toli gražu ne visi svajoja apie tingų poilsį prie jūros – kai kuriems kur kas maloniau, o ir prasmingiau atrodo keliauti. Ir ne lėktuvu, autobusu ar automobiliu, o dviračiu, valtimi ar net pėsčiomis. Taip ne tik išbandai save, daugiau pamatai, bet ir pajunti tikrą kelionių skonį, įsitikinę Raminta ir Linas Anuliai, neseniai dviračiais apkeliavę Baltijos šalis. Ir tai nebuvo daugiausia ištvermės pareikalavęs žygis – pasak Ramintos, pėsčiomis nukeliauti iš Skaudvilės į Zarasus buvo kur kas sunkiau.

Tikslas – 2000 km

Paklausti, kada prisijaukino dviračius, Raminta ir Linas pasakoja:

– Jei neskaičiuotume pasivažinėjimų dviračiu vaikystėje, dviračius nusipirkome prieš trejus metus. Minčių apie juos buvo senokai. Iš pradžių pirkome būtent sportavimui skirtus dviračius, kuriais galima važiuoti plentu, o vėliau – hibridinius, kuriais galėtume važinėti žvyrkeliais, bekele. Tada ir pagalvojome, kad jais galėtume leistis ir į ilgesnę kelionę. 

Ši kelionė dviračiais iš ilgesnių jiems buvo pirma – anksčiau važiuodavo tik kokį šimtą ar daugiau kilometrų.

– Turėjom ilgesnes atostogas, tad nutarėm susiplanuoti ilgesnę kelionę dviračiais, – pasakoja Linas. – Nuvažiuoti galima daug kur, bet pirmiausia norėjom aplankyti Baltijos šalis. 

Paklausti apie maršrutą jie pasakoja, kad labai norėjosi važiuoti palei jūrą. Maršrutą buvo iš anksto susiplanavę per programėlę, tiesa, kartais jį tekdavo šiek tiek keisti. Tad pradėjo nuo Karklės, per Lietuvą, Latviją, Estiją važiavo palei jūrą (nesikėlė tik į saleles), o paskui palei sieną grįžo. Tikslas buvo numinti 2000 km – jis pasiektas per 17 dienų. Nors ir nekėlė sau tikslo pamatyti daug istorinių ar lankytinų vietų, Linas su Raminta pasakoja pamatę Rygą, Taliną, Kolkos ragą Latvijoje, Keilos krioklį Estijoje...

– Pirmas tikslas buvo išbandyti save, įveikti numatytą maršrutą, – teigia Linas. 

Beje, sutuoktinius sužavėjo RMK kempingai Estijoje – jie puikiai įrengti, švarūs, tvarkingi, visiems atskiros pavėsinės, laužavietės ir netgi malkos paruoštos, o svarbiausia – jie nemokami. Jų tinklas išdėstytas po visą šalį.      

Važiuodami palei jūrą jie stengėsi laikytis Eurovelo 10 arba Eurovelo 13 kelių, skirtų specialiai dviratininkams. Tiesa, jais važiuoti gali ir automobiliai, yra ir vien dviračių takeliai. Buvo vietų, kai tekdavo važiuoti tiesiog paplūdimiu, smėliu ar miško keliukais. Kai kur laikytis Eurovelo kelio buvo neįmanoma – neįveiktum jo net ir kalnų dviračiu. 

– O kai mynėm palei jūrą, visas tas dienas ir miegojom paplūdimyje, – pasakoja Raminta, – Tik Estijoje viename mieste iš anksto buvome užsisakę hostelį, kad pasikrautume telefonus, nešiojamus įkroviklius. Tiesa, turėjom saulės paneles, bet iš pradžių jos kažkodėl nesikrovė. Matyt, saulė nebuvo tokia kaitri.   

Paklausti, ar buvo sunku, sutuoktiniai žvelgia vienas į kitą tarsi klausdami – o tau ar buvo sunku? – ir purto galvas:

– Ne, sunku nebuvo... Turėdavom nemažai pertraukėlių. Turėjom tokią sistemą: minam 10 km, sustojam, pailsim. Tokiom atkarpom ir važiuodavom. Taigi to nuovargio nelabai ir jautėsi.  

Kasdien jie numindavo apie 120 km. Daugiausia laiko, pasak Ramintos, sugaišdavo miestuose, ypač kai tekdavo pervažiuoti didesnius miestus – Ventspilį, Rygą.         

– Tiesa, mus labai lepino orai, – sako Raminta, – visai nelijo. Tik vienąkart jau grįžtant namo labai juodi debesys užtemdė dangų, galvojom, jau tikrai gausim lietaus, bet pavyko nuo jo pabėgti...

Nuotrauka

Paklausta, koks jausmas buvo įveikti sau išsikeltą iššūkį, Raminta šypsosi:

– Labai geras! Sunku buvo patikėti, kad jau viskas, jau miegosim namuose... 

Ji džiaugiasi, kad į darbą reikėjo dar ne iškart, buvo laiko atsigauti po kelionės, ir tvirtina, kad kelionė nuo dviračių neatbaidė – vos grįžę jie pradėjo „turbinti“ kitus dviračius. 

Svarbiausia – gerai pasiruošti

Pora džiaugiasi, kad kelionėje viskas ėjosi taip, kaip turi būti: nei padanga sprogo, nei kokių kitų nesklandumų buvo. Nors į keliones jie dažniausiai vyksta spontaniškai, pastaroji buvo suplanuota itin kruopščiai. 

– Kelionėje daug galvoti nereikėjo – viskas buvo suplanuota, – sako Linas. 

Linas pabrėžia pasiruošimui skyręs itin daug dėmesio: jie labai apgalvotai susipirko visą reikalingą inventorių, labiausiai kreipdami dėmesį į daiktų būtinumą ir dydį, atidžiai susiplanavo maršrutą.

Ant dviračių užkabinti krepšiai buvo nelengvi, tačiau juose buvo viskas, kas būtina. Raminta džiaugiasi, kad jos tėtis prie dviračių rėmų pritvirtino laikiklius vandeniui, tad kiekvienas galėjo vežtis po du didelius butelius vandens, o Linas pataria – labai patogu daiktus dėti į vakuuminius maišus, tada jie užima kur kas mažiau vietos. Dar vienas patarimas: labai svarbu tinkamai, net milimetrų tikslumu, sureguliuoti dviračio sėdynę – jei ji bus netinkamo aukščio, gali pradėti skaudėti kelius.

Maistą jie gamindavosi šalia palapinės – visą tam reikalingą įrangą turėjo, belikdavo nusipirkti produktų. 

Meškų nematė, bet girdėjo

– Estijoje yra labai daug meškų, ypač Tartu apylinkėse, – pasakoja Raminta, – kai mynėm palei Rusijos sieną, visą dieną kalbėjom apie meškas, o įsikūrę kempinge išgirdom riaumojimą. Paskui pasigirdo šūviai, vėl riaumojimas, vėl šūviai, kol garsai ėmė tolti – tikriausiai šaudyta norint nuginti meškas nuo kempingo. Paskui jutubėj pasiklausėm meškų riaumojimo, kad įsitikintume, ar tikrai girdėjom meškas.  

Anuliai pasakoja sutikę labai daug keliaujančių dviračiais, ypač palei Baltiją.

– Visi labai draugiški, mojuoja, sveikinasi, kalbina, – pasakoja Raminta. – Kalbėjom su vienu lenku, kuris traukiniu atvažiavo iš Suvalkų į Kauną ir nuo ten į Taliną važiavo dviračiu. Ir su pagyvenusiu ispanu, nors buvo gana sudėtinga, kalbėjom, jam buvo labai smagu papasakoti, kur važiuoja. Jis važiavo 4 000 km Camino keliu. Beje, dauguma keliautojų vyresni, maždaug pensinio amžiaus. 

Per 8 dienas – 285 km pėsčiomis

– Esam mėgėjai įvairių kelionių, ne tik dviračiu, – pasakoja Raminta. – Labai daug kartų esame plaukę valtimi – tai Ančia, tai Jūra. Ar šiaip einame į žygius. 

Pernai šeima ryžosi pėsčiųjų žygiui: 8 dienas keliavo iš Skaudvilės į Zarasus – 285 km. 

– Tokia ilgesnė kelionė pėsčiomis mums buvo pirma, nors esame pratę vaikščioti, – pasakoja Raminta, – jau pirmą dieną nuo pernelyg sunkios kuprinės padai buvo vien pūslės. Žinoma, vis tiek ėjom toliau, tik kas vakarą būdavo rutina aptepti padus vaistais ir apibintuoti. Ta kelionė man buvo sunkiausia...

Kad ir per kančias, užsibrėžtas tikslas buvo pasiektas.  

Savadarbe valtimi – iki Nemuno

O šį pavasarį, iš putplasčio pasigaminę savadarbę valtį, jie tris dienas plaukė Jūra nuo Kvėdarnos iki Mociškių – apie 117 km. 

Raminta pasakoja, kad iki tol jie turėjo daug guminių valčių, tačiau jos atlaikydavo tik vieną kelionę, kurią ne visada pasisekdavo baigti.

– Reikėjo sugalvoti ką nors kita, nes plaukti norėjosi, – aiškina Linas, – labai norėjom išilgai perplaukti Jūrą, bet vis kas nors nutikdavo. Pradėdavom nuo Kvėdarnos, nes toliau Jūra yra siaura, ir norėdavom pasiekti Nemuną. Pernai rudenį sugalvojom pasigaminti valtį. Išbandėm žiemą Ančioj. Buvo labai šalta, stipri srovė. Nuplaukėm gal kokius 150 m ir tada mus staiga apsuko, rėžėmės į medį ir valtis apvirto. Po to šiek tiek prisibijojom su ta valtim plaukti, nes galvojom, kad ji nestabili. Po to vėl guminę buvom nusipirkę, bet ją ir vėl pradūrėm. Tada sugalvojom „turbinti“ tą savadarbę, nes kiek gali pirkti tas gumines. Ją pažeminom, praplatinom. Iš tiesų ji patogiausia iš visų, kurias esam turėję, ir labai stabili. Joje be baimės galima atsistoti ir net gamintis maistą.

Apskritai jie mėgsta plaukti anksti pavasarį, kai upės dar nenusekusios, ir šalčio visai nesibaimina, nors, pasak Ramintos, kartais atsibunda apledėję.       

Aktyvaus gyvenimas gali džiuginti ilgai

Anuliai susituokę aštuonerius metus, o iš viso kartu jau 14 metų. Gyvena jie Pužų kaime. Linas yra kariškis, Raminta – manikiūro meistrė. Profesijos gana įprastos, užtat jų gyvenimo būdas nuo įprasto gerokai skiriasi. Sutuoktiniai yra vegetarai, augina keturis šunis, be to, itin mėgsta ekstremalų laisvalaikį.

Paklausti apie ateities planus, sutuoktiniai kol kas gūžčioja pečiais:

– Jei nori kurti didelius planus, pirmiausia reikia turėti laisvo laiko. Jei jo būtų, keliautume kur kas dažniau. Tad kol kas leisimės į trumpesnes keliones. Kitąmet turbūt keliausim kažkur toliau. Dar turėsime atostogų šį rugsėjį, irgi leisimės į žygį, greičiausiai dviračiais.  

Pasak Lino, jie tikisi ir toliau gyventi aktyviai ir nesustoti. 

– Nesam turėję tokių atostogų, kad nuskristume į kokią Turkiją ir gulėtume, – pritaria jam Raminta, – tai ne mums. Mums reikia ką nors veikti. Kol sveikata leidžia, reikia nesustoti.

Jie teigia neretai girdintys aplinkinių replikas – kam čia tų žygių reikia, nesąmonė. 

– Kai pasakojam apie dviračiais keliaujančius vyresnius žmones, netiki, – teigia Linas. – O mes savo senatvę įsivaizduojam tik tokią...