Remigijus Žukauskas – rašytojas, šiuo metu išleidęs dvi knygas: suaugusiesiems skirtą „Psichologinė lygtis“ ir romaną paaugliams „Labdarinė fėja“. Tauragiškis nuolat gilinasi į tai, kas aktualu žmogui įvairiais jo gyvenimo tarpsniais. Psichologija, filosofija, žmonių tarpusavio santykiai yra temos, kurios vyrauja jo kūryboje, bet tuo rašytojas neapsiriboja. Jo knygose skaitytojai gali pasinerti ir į fantazijų, pojūčių pasaulį. Kalbėdamas su „Tauragės žiniomis“, R. Žukauskas papasakojo, ką mano apie šiuolaikinę rašytojų kūrybą bei kaip pats pradėjo rašyti knygas.
– Išleidote knygą „Labdarinė fėja“. Šis romanas skirtas paaugliams. Kaip nusprendėte orientuotis į paauglių auditoriją?
– Mėgstu sudėtingas temas ir iššūkius. Temą gvildenau filosofiškai, ir ši knyga skirta ne tik paaugliams, bet ir suaugusiesiems. Knygų vaikams labai daug, o paaugliams – gerokai mažiau. Ši knyga – apie patyčias, nelygybę, tarpusavio konfliktus. Tokios temos – kietas riešutas. Paaugliai dažnai susiduria su tuo, o suaugusieji nežino, ką daryti.
– Kitas jūsų išleistas romanas pasižymi psichologiškumu ir greičiausiai skirtas tik suaugusiesiems, tiesa?
– Pirmoji knyga „Psichologinė lygtis“. Tai itin sudėtinga knyga, kurioje taip pat nagrinėjamos filosofinės temos. Ji pernelyg kieta paaugliams. Neseniai baigiau dar vieną knygą, kurią pavadinau „Aš karinis gelbėtojas“. Tai feministinė knyga.
– Kam lengviau kurti: vaikams, paaugliams ar suaugusiesiems?
– Lengviau rašyti vaikams. Paaugliams rašyti knygas yra sudėtingiausia. Suaugusiesiems rašyti nėra sudėtinga.
Paauglystė yra sunkiausias žmogaus gyvenimo periodas. Vaikas tampa žmogumi. Iškyla konfliktų tarp pareigų ir teisių, vaiko ir suaugusiojo brandos. Be to, prasideda vadinamosios hormonų audros. Paaugliai susiduria ir su egzistenciniais klausimais. Temų, kurios aktualios paaugliams, yra be galo daug.
– O koks jūs pats buvote paauglys?
– Buvau vienkiemio vaikas. Daug laiko praleidau darbuodamasis žemės ūkyje. Nebuvo daug laisvo laiko. Paauglystė tarytum prabėgo nepastebimai.
– O kas paskatino rašyti knygas?
– Tą klausimą dažnai man užduoda ir jis, turiu pripažinti, yra gana sudėtingas. Visų pirma, aš mėgau skaityti knygas. Kaip tapti rašytoju? Perskaitei tūkstantį knygų – gali parašyti pirmąją. Nes skaitydamas knygas išlavini vaizduotę, suvoki, kas tau aktualu ir ką norėtum pats papasakoti pasauliui. Be to, skaitant galima išlavinti ir sakinių struktūrą. Skaityti knygas – tai ne tas pats kaip žiūrėti filmą. Juk filmai statomi pagal suglaustus, daug trumpesnius nei knygos scenarijus. Filmuose režisieriai mėgina išspausti per labai trumpą laiką labai visko daug. Tad vargu ar įmanoma pagal visas knygas pastatyti filmą, nes kartais reikia pajusti temą, į ją įsigilinti, o ne prabėgomis pamatyti trumpą istoriją.
– Filmuose ne iki galo atskleidžiama mintis?
– Kine dažniausiai linkstama prie specialiųjų efektų, linksmų ar šalutinių dalykų. Jie patinka didžiajai daliai žmonių, kurie žiūri Holivudo filmus. Tie filmai, kurie yra geresni, nėra itin populiarūs. Tikiu, kad ir atskleisti mintį, ir pastatyti filmą taip, kad jį būtų įdomu stebėti, tikrai sunku.
– O kalbant apie tūkstantį perskaitytų knygų, ne visi jauni žmonės, ko gero, tiek dar yra perskaitę. Ar jaunystė yra tinkamas amžius rašyti knygas?
– Yra kelios prieštaringos nuomonės. Kai kurie sako, kad norint tapti rašytoju reikia įgyti didelę gyvenimo patirtį. O kai tau 20 metų, gali rašyti nebent kokius paaugliškus meilės romanus. Vargu ar 20-metis parašys sudėtingą psichologinį romaną. Kita vertus, nebūtina rašyti sudėtingai – juk ir ne visos knygos yra sudėtingos. Tad ir jaunas žmogus tikrai gali rašyti.
Autorius irgi galima vertinti pagal brandą: pirmoji knygas tampa tarytum mokomuoju egzemplioriumi, o pati geriausia – kokia trečia knyga. Bet jeigu autorius pradeda rašyti tik dėl pinigų, kūriniai, deja, yra tokia tendencija, suprastėja.
Yra tokia teorija, kad visų knygų rašytojų nagrinėjamose temose yra tam tikro vienodumuo, o išskirtinumas atsiveria ten, kur kyla klausimas, kaip tos temos bus išnagrinėtos ir atskleistos. Su patirtimi greitėja rašymo greitis, o plunksna aštrėja.
– Vieni rašytojai geria vyną, kiti rašo tik naktį, treti tam, kad rašytų, turi užuosti kažkokį kvapą ar matyti vaizdą.
– Kalbant apie alkoholį, svarstau, kad žmogaus galimybės nėra beribės, galva negali apimti visų užduočių ir kai rašytojas išgeria, jam gali kilti keblumų. Pamėginkite vairuodamas sankryžoje papasakoti šalia sėdinčiam keleiviui kokį sudėtingą anekdotą. Kyla, ko gero, klausimas, ar užteks tiek jėgoms smegenims atlikti dvi ne tokias jau ir paprastas užduotis vienu metu. Alkoholis gal kiek ir atpalaiduoja, bet taip pat sumažina smegenų pajėgimą – jos vangesnės. Sulėtėja mąstymas. Žmogus nebe toks kūrybingas.
– Jūs pats, ko gero, irgi skaitote šiais laikais parašytas knygas. Kaip vertinate literatūros kokybę? Ar dabar ji kritusi? O gal nenusileidžia tai kūrybai, kuri buvo, pavyzdžiui, prieš kokį 20 metų?
– Kokybė tikrai nekrito, kita vertus, tarp rašytojų smarkiai išaugo konkurencija. Kai kalbėjausi su vienu redaktoriumi iš Vilniaus, jis pasakė, kad auksiniai laikai Lietuvos rašytojams buvo kokiais 90-aisiais metais. Tuo metu nebuvo konkurencijos iš užsienio rašytojų. Dabar laikai visiškai kiti. Kokybė gal net kilstelėjo, nes rašytojai jaučia konkurenciją ir siekia pasitempti.
Beje, šiuo metu daugelis rašytojų, kaip ir kiti žmonės, uždaryti namuose, nes vis dar galioja karantinas, ir, tikiu, daug rašo. Manau, kad po karantino galime tikėtis naujų knygų antplūdžio. 2022 metais, svarstau, tikrai galima prognozuoti gerų knygų laikotarpį.
– Kas jus suformavo kaip žmogų?
– Esu bitininkas. Juo norėjau būti nuo mažens, nes augau gamtos apsuptyje. Knygos, mažai draugų, atskirtis, žemės ūkio įgūdžiai – tai buvo dalykai, kurie mane vedė į priekį. Na, ir nuolat skaitydavau. Mano tėvai taip pat intelektualūs žmonės.
Darbams, kurie reikalauja intelektualinių pastangų, jaučiu pašaukimą. Juk ir didžiausia bityno vertė – ne aviliai, ne bitės, bet bitininko mokėjimas dirbti su bitėmis. Nes juk jeigu nemokėsi – ir bitės išmirs, ir avilių nebus, ir medaus niekas nebesuneš. O jeigu mokėsi – visi turės naudos. Dar esu sodininkas. Man visada patiko domėtis naujomis sritimis, nes, kaip ir minėjau, mėgstu iššūkius. O tapti rašytoju – išties didelis iššūkis. Nes juk tu parašai žodžius, kuriuos skaitys visi protingiausi žemės gyventojai. Tai didesnis iššūkis nei laimėti rinkimus, pasodinti sodą ar pastatyti namą.
– Kas sunkiausia jūsų, kaip rašytojo gyvenime? Parašyti knygą, ją išleisti ar parduoti?
– Rašymas, kūryba teikia daug malonumo. Tai darbas, kuris man patinka. Tuo metu, kai tenka rūpintis jos leidyba ar pardavimu, nebėra taip smagu. Tenka derinti organizacinius, finansinius klausimus.
Deja, tarp leidėjų ir rašytojų dažnai yra ir nelygiavertė partnerystė. Niekas atvirai šia tema nekalba. Visuomenė mato padailintą rašytojo amato vaizdą: neva ateini su rankraščiu, leidėjui patinka, jis išspausdina. Deja, yra kiek kitaip. Tačiau nenoriu užmušti apie rašytojo kelią galvojančių jaunuolių idealizmo. Tegul jie išleidžia knygų ir viskuo įsitikina patys.