Ką žinome apie Palestiną? Kokia yra jos kasdienybė? Į šiuos klausimus apie itin dažnai šališkai pristatomą kraštą kalbėta knygos pristatyme „Palestina: Laivė yra labai graži“.
Tikriausiai ne vienas B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pasakojimą stebėjęs ar diskusijoje dalyvavęs lankytojas liko nustebintas, turėdamas galimybę į Palestiną pažvelgti kitu kampu. Minėtą knygą pristatė jos autorė, žurnalistė Giedrė Steikūnaitė ir visuomeninio judėjimo „Solidarūs su Palestina“ įkūrėja Gabrielė Tervidytė. Abi merginos prieš keletą metų į Palestiną patraukė skrtingais keliais, skirtingais tikslais, tačiau abi vienodai pamilo kraštą, kuriame paliko daug savęs, patyrė ir daug atradimų, ir daug praradimų.
„Tai, ką aš galvojau žinanti, neatitiko to, kas vyksta. Supratau, kad man gyvenime melavo. Kadangi esu žurnalistė, norėjau rašyti apie Palestiną, taigi privalėjau ten nuvykti. Sutikau daug įvairiausių žmonių, jų pasakojimų įkvėpta, rašiau straipsnius, tačiau įvairiausioms redakcijoms to nereikėjo. Norėjau, kad palestiniečių istorijos, papasakotos jų pačių lūpomis, būtų skaitomos – taip gimė idėja parašyti knygą“, – pasakojo Giedrė.
Mergina atskleidė, kad kiekvieno palestiniečio lūpose skamba žodžiai: okupacija, tremtis, pasipriešinimas, laisvės troškimas... Papasakojusi istorinius krašto faktus, G. Steikūnaitė bibliotekos lankytojams paaiškino ir knygos viršelio prasmę – jis toks pasirinktas neatsitiktinai, nes vaizduoja sieninę okupuoto žmogaus tapybą. Paveikslas žymi kelis svarbiausius Palestinos situacijos elementus: etninį valymą, tremtinių teisę grįžti namo ir pasipriešinimo okupacijai kovą. Tai unikali knyga, nes joje paprasti Palestinos žmonės dalijasi gyvenimo istorijomis, pasakoja apie savo kasdienybę – tokią, kokios neišvysime žiniasklaidoje.
„Į Palestiną atvykau dar būdama naivi mergaitė, pamaniau, dirbsiu socialinį darbą su vaikais, ramiai, kaimelyje. Nebuvo ramu, bet taip norėjau Lietuvai parodyti kitokią Palestiną. Supratau, kad mes ne tik mažai žinome apie šį kraštą, bet ir turime susidarę klaidingą nuomonę. Čia, Lietuvoje, vykdžiau įvairias veiklas, sukūriau judėjimą, juk mes tobulėjame, liberalėjame kaip tauta“, – kalbėjo Gabrielė.
Merginos, dirbusios su Vakarų Kranto pabėgėlių stovyklose gyvenančiais vaikais, Izraelis dabar nebeįsileidžia – sulaikyta Tel Avivo oro uoste, apkaltinta kaip kelianti grėsmę Izraelio valstybės saugumui, ji buvo uždaryta sulaikymo zonoje ir vėliau tiesioginiu skrydžiu išsiųsta į Lietuvą be teisės sugrįžti 5-erius metus. Ir vistiek renginio pabaigoje mergina taria: „Jei leis, dar norėčiau sugrįžti į Palestiną...“