Jau visai netrukus, lapkričio 10-ąją, tauragiškius ir vėl sukvies mėgėjų teatrų festivalis „Kvartetas“. Daugeliui teatro mylėtojų jis yra tapęs neatsiejamu kiekvieno rudens atributu. Kita vertus, kaskart vis kitokiu – šiemet jo sumanytoja ir organizatorė Genovaitė Urmonaitė žada ne tik keturis įspūdingus spektaklius, vieną jų – profesionalaus teatro, bet ir intrigą – tris festivalio vedėjus, kurie daugeliui tauragiškių pažįstami, tačiau kaip jie sumanys pravesti renginį, nežino niekas.
– Renginių dabar rajone daugybė, daug ir festivalių, o „Kvartetas“ rengiamas jau 26-ą kartą. Kodėl kaskart apie jį kalbame? Kuo jis išskirtinis?
– Gal pradėkime nuo to, kad pradžia buvo 1993 metais, kai aš teatre likau viena, Antanas Naraškevičius išėjo į kitą darbą, ir ėmiau galvoti, ką dar būtų galima padaryti. Ir sugalvojau tą festivalį. Lietuvoje tokių festivalių jau buvo, tiesa, nedaug, o rajone senesnis už „Kvartetą“ tik „Alio, talentai iš provincijos!“ Skaudvilėje.
Kad festivalis nenutrūkstamai vyksta jau daugiau nei ketvirtį amžiaus, tai, galiu tvirtinti, yra mano charakterio bruožas – ištikimybė teatrui. Ir visai nesvarbu, kur aš esu. Vis dėlto man 61-eri metai. Ir iki pensijos ne tiek daug, o vasario 1-ąją bus 40 metų, kai aš Tauragėje. Gyvenimas parodė, kad iš kultūros darbo oriai nepragyvensi. Ir jei pasirinkai tokią profesiją, tai ką dabar padarysi, juk negali visi būti turtingi. Aš kitkuo turtinga. Ir tada nebesvarbu, kaip per 40 metų susiklostė darbas, kurio aš niekada nevadinu darbu. Aš nesakau – einu į darbą, sakau – einu į teatrą.
O kuo išskirtinis šiemetis festivalis, gal atsakyčiau taip: kiekvienas „Kvartetas“ išskirtinis, nes kaskart kiti spektakliai, kiti aktoriai, kiti vedėjai. Ir kartu išlaikoma tradicija. Ir šiemet „Kvartetas“ turi savo spalvą: jis purpurinis. Kodėl, suprasite perskaitę festivalio programėlėje Dalios Saukaitytės eilėraštį.
– Tiesa, juk grįžot dirbti į Tauragės liaudies teatrą...
– Bene 11 metų dirbau Liaudies teatre su Antanu Naraškevičiumi: du etatai ir dailininkas Edmundas Mažrimas pagal sutartį, paskui 14 metų teatre kaip režisierė dirbau visiškai viena, 13 metų asociacijoje „Mažoji scena“ kaip įkūrėja ir teatro režisierė, etato neturėjau nė dienos ir algos niekas nemokėjo. Todėl sakau: dirbti įmanoma visaip. Nes esmė yra pats šio specifinio darbo procesas. Sunkumų yra visiems, svarbu išlaikyti sveiką protą, žinot tikslą, kurio sieki, nerealiai mylėt savo darbą, ir suvokt, kad dirbti ne sau. Joks kūrėjas – rašytojas, dailininkas, poetas, muzikantas – nedirba sau. Kūrėjas turi matyti žmogų kaip atskirą vienetą – nepriklausomai nuo partijos, išsilavinimo, kūno sudėjimo, odos spalvos ir t.t. Jis turi kurti visiems. Ir visada žinoti, kad ne visiems patiks. Nes jei galvosi apie tai, patiksi ar ne, nieko iš to nebus.
Grįžimas į Liaudies teatrą man nieko nepakeitė – grįžau su savo kolektyvu, savo žmonėmis, savo žiūrovais. Tik tiek, kad dabar gaunu 270 eurų atlyginimą. Ir tai yra nenormalu. Kaip ir anksčiau, teatras neturi savo kampo, ir net salę repeticijoms ne visada gauna. Mums tai nieko naujo, esame įpratę repetuoti kur pakliūva. Visaip yra buvę, ir nepasakyčiau, kad tada, kai buvo sunkiau, spektakliai buvo blogesni...
Vis dėlto labai liūdna, kad teatras nebeturi savo kabineto. Kultūros rūmų direktorius Virginijus Bartušis draugiškas, padeda, kiek gali, visada pasidomi, kaip sekasi, tačiau sąlygos nelengvos. Susirinkę į „Kvartetą“ visi galvos, kad pagaliau Genutė turi savo kabinetą, repeticijų salę. Deja, deja. Nieko panašaus. Prieš „Kvartetą“ naująją premjerą didžiojoj scenoj būsime parepetavę tik tiek kartų, kiek ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume. Bet yra Taurų kultūros namai, įvairios mokyklos, įstaigos ir, aišku, gatvė. Ir jokiu būdu nesiskundžiu. Ne man turėtų birti ašaros, verkti turėtų kažkas kitas.
– Jus mato ne tik Tauragės teatro gerbėjai...
– Štai praėjusį savaitgalį dalyvavome respublikinėje kasmetėje mėgėjų teatrų apžiūroje šventėje Vilkaviškyje. Rodėme naujausią spektaklį „Gudri našlė“, kurį išvakarėse parepetavome Kultūros rūmų scenoje ir įvedėme net keturis naujus aktorius. Fenomenas tas, kad, kaip sakoma, „neinu iš proto“. Ir nepavydžiu, gal tik stebiuosi, kad kitų teatrų programėlėse šalia režisieriaus dar figūruoja asistentas, dailininkas, garso operatorius... ir „bėgančia“ eilute – aktorių pavardės. Man gi svarbiausia – pjesės turinys, scenos atmosfera, aktorių tekstai, akys ir širdys. Tai pastebėjo ir įvertino apžiūros komisija. Žinau, kad šis spektaklis keliaus po Lietuvą ir už jos ribų, sulauks žiūrovų juoko ir plojimų. Nes kitaip ir būti negali – žmonės, pakeitę dėl rimtų priežasčių negalėjusius vaidinti aktorius, klausė, ar dar reikės, nes „oi kaip patiko gulėti ant bulvinių maišų basomis kojomis, palikus „mobiliakus“ laikyti rankose šakes“.
O man pats didžiausias netikėtumas ir laimė buvo tai, kad po spektaklio su gėle ir ašaromis akyse į užkulisius atėjo pirmojo Tauragės liaudies teatro (įkurto 1960 m.) a. a. Juozo Grigo našlė Laima Grigienė. Apie tai kitą kartą plačiau. Bet pasikartosiu – ištikimybė ir savo, kaip žmogaus, gyvenimo prasmės suvokimas yra būtini.
– Ar, Jūsų manymu, teatrų salės netuštėja?
– Teatrą žmonės Tauragėj nuo senų senovės myli. Dabar gal lanko šiek tiek ir mažiau, bet reikia suvokti, kad dabar yra didžiulis pasirinkimas. Juk anksčiau per visą Lietuvą buvo tik penki profesionalūs teatrai, mėgėjų teatrų irgi mažiau, o dabar ir vienų, ir kitų daugybė. Knygų žmonės skaito vis mažiau, per nuolatinį bėgimą tam nelieka laiko, o teatras duoda koncentruotą, „suvirškintą“ žodį. Žmonės, antai, ir rimtosios muzikos koncertus ima pamėgti, nes, manau, atranda galimybę pabūti ne tik su puikia muzika, bet ir su savo mintimis.
Teatras nėra laisvalaikio atsipūtimas – jis atspindi gyvenimą ir verčia susimąstyti. Tai gali būti ir komedija, vis tiek tu kažką iš jo pasiimti. Manau, kad tas, kas nemėgsta teatro – nemyli gyvenimo, bijo pamatyti savo gyvenimą.
– Gal kitas ir pasiginčytų – gal jis teatrą mėgsta, tiesiog nemėgsta mėgėjiškumo?
– Geras klausimas. Tačiau dabar ir profesionalių, ir mėgėjiškų teatrų yra be galo daug, šimtai. Ir jie taip susiniveliavo, kad kartais ir profesionalus teatras būna prasto lygio. Ir nespjaukit į mėgėjišką teatrą, gali būti, kad kitąkart jis būna stipresnis ir už profesionalų. Ir gali sukurti tokį perliuką... Taigi pirmiausia gal verta pasižiūrėti, o ne iš anksto nuspręsti, kad ai, čia mėgėjų, nepatiks. O jei kam nepatinka – ateikit, diskutuokim. Lai nebijo žiūrovai kalbėtis. Aš pati nebežinau, ką pasikviesti, nes tų teatrų šimtai. Galbūt žiūrovai žino kokį gerą teatrą ir gali pasiūlyti, ką verta pasikviesti į kitą „Kvartetą“, o gal šiaip Tauragėje parodyti spektaklį?..
– Ir pabaigai gal apie šį, 26-ąjį „Kvartetą“. Vis dėlto, koks jis bus ir kas gi tie vedėjai?
– Gal pradėsiu nuo to, kad mano teatre niekada nevaidino moksleiviai. Pakviesdavau tik tuos, kurių tėvus pažinojau. Tai šviesios atminties Meiželiai, garbingas tauragiškis Jonas Liorančas, puikus aktorius Antanas Dirginčius (dabar gyvena Vilniuje). Su šių žmonių atžalomis Donalda Meiželyte, Fortūnatu Dirginčiumi ir Jonu Lioranču palaikome ryšį, draugaujame, bet visi kartu jau porą dešimtmečių nebuvome susitikę. Jie ir bus šio „Kvarteto“ vedėjai, o jų pasirodymas scenoje tauragiškiams bus didelis malonumas ir kartu žinutė, kad draugystė, ištikimybė, tradicijos yra aukščiau mūsų principų, asmeninių nuoskaudų.
Na, o apie festivalyje dalyvausiančius kolektyvus gal trumpai. Jau ne pirmus metus į „Kvartetą visada kviečiu vieną profesionalų teatrą. Šįkart tai bus Panevėžio lėlių vežimo teatras. Rietavo kultūros centro teatrą „Ruoda“ pasirinkau todėl, kad jie pastatė Vydūną, juk šiemet minime šio didžio mąstytojo metus. Na, o Anykščių kultūros centro teatrą ir jo režisierių Joną Buziliauską pasikviečiau todėl, kad nebedaug liko tokių mohikanų, kurie išdirbo teatre 40 metų, tiek, kiek aš. J. Buziliauskas – vienas jų. Tai gal, kol gyvi, ir „pasispardysim“.