Mokslininkams daugybę matų žinoma, kad nuo žmogaus gyvenimo būdo labai daug priklauso sveikata. Paskutiniu metu pasaulyje ekspertai vis daugiau gyvensenos pakeitimą taiko ir ligų gydymo praktikai. Žmogus pats pradeda sveikti, kai individualiai pritaikomas tinkamas gyvenimo būdas. Ši gyvensenos medicina, akivaizdu, yra pigi, neturinti šalutinio poveikio, todėl – labai perspektyvi. Apie tai Juozas Dapšauskas kalbina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovą, biomedicinos mokslų daktarą, profesorių Aurelijų Verygą.
Dažnai kalbama apie sveiką gyvenseną, teigiamą gyvenimo būdą tarsi atsvarą gydymui, ligai, medicinai. Šiandien mokslininkai naudoja dar kitas formuluotes, kurios sujungia ir vieną, ir kitą – stato ne sienas, bet tiesia tiltus. Kodėl gyvensenos medicina?
Jau niekam nepasakysime nieko naujo pakartodami, kad labai didelė dalis mūsų sveikatos priklauso nuo mūsų pačių gyvensenos. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad 66 proc. visų mirčių įvyksta dėl lėtinių neinfekcinių ligų, kurių net apie 80 proc. būtų galima išvengti pakeitus gyvenseną.
Ar Lietuvoje kas nors vyksta, kad gyventojų gyvensena keistųsi?
Negalima sakyti, kad Lietuvoje nevyksta nieko. Lietuva dar 1998 metais priėmėm labai pažangią Lietuvos sveikatos programą. Gaila tik, kad nemaža dalis tos programos siekių liko neįgyvendinti ir ne dėl medikų kaltės, o todėl, kad kiti sektoriai užuot padėję, trukdė ir gadino. Pvz. suplanuotas 25 proc. alkoholio vartojimo sumažinimas dėl nuolatinės alkoholio politikos liberalizacijos baigėsi tuo, kad vartojimas išaugo 130 proc. Tačiau buvo ir gerų pokyčių. Padaugėjo valgančių šviežius vaisius ir daržoves, fiziškai aktyvių. Tačiau tokių priskaičiuojama tik apie 30 proc. Dėl pozityvių pokyčių alkoholio kontrolės politikoje net 1,5 karto sumažėjo rūkančių vyrų procentas, ir pagaliau užfiksuotas nežymus moterų rūkymo paplitimo mažėjimas. Praeitas metais Seimas patvirtino naują Lietuvos sveikatos programą. Joje ir vėl numatyta labai daug teisingų tikslų, susijusių su gyvensenos keitimu, tačiau popieriai darbų nedaro ir vien dėl to, kas juose parašyta, žmonių gyvensena nepasikeis. Jau daug metų kalbama apie „sveikatą visose politikose“, tačiau iki realaus tokio požiūrio įgyvendinimo mums dar labai toli. Net Seimo aiškinamuosiuose raštuose nuolat nurodoma, kad vienos ar kitos teisinės normos įgyvendinimas neturės neigiamo poveikio šalies gyventojų sveikatai, tačiau realiai tokio poveikio galimybė net nevertinama, apsiribojama tik formaliu teiginiu, už kurį niekas neatsako.
Ar teisinga būtų teigti, kad didžioji dalis sveikos elgsenos gali būti paskatinta ar nulemta visiškai ne gydymo ar sveikatos sektoriaus?
Taip, tai visiškai teisinga. Ir valstybė gali imtis daugelio priemonių, kurios galėtų reikšmingai įtakoti mūsų gyvenseną. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti didesnį sveikatai nepalankių produktų apmokestinimą (tabako, alkoholio). Kai kurios šalys yra išbandžiusios papildomą apmokestinimą daug riebalų ar cukraus turintiems produktams. Iš jų galėtų pasimokyti ir Lietuva. Greta to, valstybė galėtų taikyti mokesčių lengvatas sveikatai palankiems produktams, tokiems kaip vaisiai ar daržovės, fizinio aktyvumo veikloms ir pan. Jei pasižiūrėtumėme kuo ir kaip maitinam žmones, kurie yra socialiai remtini, tai dauguma tų produktų ne tik neprideda sveikatos, bet ją didina. Tokiu būdu mes žmones, kurie jau ir taip dėl išsilavinimo, lėšų ar socialinių įgūdžių stokos mažiau rūpinasi savo sveikata, pastatom į dar didesnį pavojų. Jau dabar ne viena savivaldybė socialiai remtiniems asmenims pašalpas perveda į korteles, kuriomis negalima pirkti tabako ar alkoholio. Kodėl tos pačios sistemos neišnaudoti tam, kad žmonės galėtų pigiau pirkti ne dešrą ar batoną, o būtent tai, ko vartoti reikėtų daugiau: vaisius ir daržoves. Juo Taip pat būtų galima pasistengti, kad sveikatai nepalanki elgsena nebūtų reklamuojama. Kai kurios elgsenos mokymas galėtų reikšmingai keistis jei švietimo sistema imtųsi didesnės iniciatyvos ir aktyviai diegtų sveikos mitybos mokymą mokyklose, plėstų fizinio aktyvumo galimybes, ieškotų galimybių remti tokias veiklas per būrelius ir pan. Ugdymo įstaigose turėtų būti sudarytos sąlygos sveikai pavalgyti, galbūt nes apgalvota galimybė įvesti sveikos gyvensenos pamokas visoms amžiaus grupėms. Savivaldybės, planuodamos gyvenamąsias aplinkas ar jas rekonstruodamos galėtų daugiau dėmesio skirti tam, kad kuriamos aplinkos būtų kaip galima patogesnės dviratininkams, norintiems pasivaikščioti ar pabėgioti. Todėl, kaip ir minėjau galima sakyti, kad didžioji dalis gyvensenos formavimo yra ne sveikatos priežiūros sistemos rankose.
Tačiau ar tai reiškia, kad sveikatos priežiūros sistema visiškai nusimeta atsakomybę ir pasilieka sau tik ligų gydymą? Juk ne veltui Sveikatos apsaugos ministerija parvardžiuojama „ligų ministerija“.
Ne, tai nereiškia, kad sveikatos priežiūros sistema gali „nusiplauti rankas“. Paradoksalu, bet Lietuva buvo tarp tų šalių, kurios prieš beveik 40 metų vykdė tyrimus ir kūrė programas, kurių pagrindu dabar yra sudėliota Jungtinių tautų patvirtinta Pasaulio sveikatos organizacijos globali lėtinių neinfekcinių ligų kontrolės strategija, kuri buvo ne tik kuriama, bet ir bandoma Lietuvoje. Tačiau ekonominės ir kitos problemos nulėmė, kad Lietuva atsiliko ir nesugebėjo rasti nei lėšų, nei kitų galimybių joms plėtoti. Tuo tarpu ją įgyvendinusios šalys, tokios kaip Suomija, jau šiandien gali kviestis pas save mokytis kitų šalių sveikatos specialistus ir pristatinėti savo sėkmės istoriją. Lietuva taip pat daug ką nuveikė. Mes sugebėjome sukurti šeimos gydytojo instituciją, tačiau apkrovėme gydytojus darbu ir praktiškai nepalikom jam laiko, kada bendrauti su pacientu ir skatinti jį keisti gyvenseną. Jau dabar gydytojas yra tragiškai perkrautas, o patarimai dėl gyvensenos keitimo yra labiau formalūs, nei realūs, jau nekalbant apie laiko skyrimą motyvuoti pacientą, vertinti jo motyvaciją sudaryti gyvensenos keitimo planą ir jį vertinti. Atlikti tyrimai rodo, kad didžiosios dalie pacientų net nepaklausiama apie rūkymo ar alkoholio vartojimo įpročius, jau nekalbant apie patarimus juos keisti. Neabejoju, kad rizikos veiksnių vertinimui labai padėtų e-sveikatos sistemos, kurioje būtų galima numatyti prievolę vertinti rizikos veiksnius, tačiau sistemos iki šiol nėra. Geriausiu atveju galim kalbėti apie kažkokius jos fragmentus. Tačiau rizikos išsiaiškinimas dar nieko nekeičia, nes pacientui reikia ne tik pasakyti ką daryti, bet ir kaip tą padaryti, o idealiu atveju padėti tuos pokyčius įgyvendinti.
Ką būtų galima pakeisti, kad sveikatos apsaugos sistema aktyviau dalyvautų žmonių gyvensenos keitime?
Tam, kad sistema galėtų ką nors daryti, reikia kelių aplinkybių. Turi būti parengti specialistai, kurie tas intervencijas įgyvendintų, reikia, kad už jas būtų mokama ir reikia, kad tos paslaugos būtų tinkamai integruotos. Kaip tik šiuo metu bręsta situacija, kuomet Lietuva gali tapti pirmąja šalima Europoje, kuri pradės rengti gyvensenos medicinos specialistus. Būtent šie specialistai ir galėtų tapti ta jungiančiąja grandimi tarp visuomenės ir asmens sveikatos. Šie specialistai būtų rengiami padėti asmeniui keisti pagrindinius rizikos veiksnius: netinkamą mitybą, mažą fizinį aktyvumą, rūkymą, alkoholio vartojimą ir stresą. Be to jie būtų rengiami tam, kad mokėtų tinkamai motyvuoti ir išlaikyti žmogaus motyvaciją keistis elgseną, gebėtų dirbti šeimos gydytojo komandoje. Tai nebūtų dar viena gydytojo specialybė, nors gydytojams taip pat niekas neatimtų galimybės šį išsilavinimą įgyti. Tai būtų visuomenės sveikatos magistro studijų programa. Šie specialistai galėtų darbuotis savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose, ugdymo įstaigose, privačiuose kabinetuose, o atsiradus pakankamai politinei valiai ir tinkamam finansavimui, galėtų tapti pilnateisiais šeimos gydytojo komandos nariais. Tokioje komandoje būtent šiam specialistui šeimos gydytojas ir galėtų nukreipti pacientus, kuriems reikia koreguoti gyvenseną. Šiuo metu, pacientai yra priversti pagalbos ieškoti pas daugelį specialistų: dietologų, fizinio aktyvumo trenerių, kineziterapeutų, psichologų ar net psichiatrų. Šie specialistai galėtų gydytojo lygmens nereikalaujančią pagalbą suteikti ten, kur yra patogiausia, ir vienoje vietoje.
Kam ir kada kilo tokia idėja?
Ši idėja subrendo mūsų užsienio lietuviams, kurie ėmėsi iniciatyvos ir paskatino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkus ir dėstytojus parengti tokią studijų programą. Programos rengėjai turėjo galimybę apsilankyti JAV universitetuose, tokiuose kaip Harvardas ar Loma Linda ir susipažinti su šių universitetų mokslininkais bei dėstytojais. Kelionės metu ir buvo aptartos galimybės bendromis jėgomis kurti gyvensenos medicinos programą ir ją pradėti būtent Lietuvoje. Šioje programoje būtų sudaryta galimybė studijuoti tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių studentams. Labai džiugina tai, kad sulaukiame labai didelio palaikymo tiek iš mūsų išeivių JAV, tiek iš tenykščių profesorių ir mokslinikų, dirbančių gyvensenos srityse. Tarp jų gerai žinomi mitybos srities mokslininkai W.Willett ar C.Campbell. Taip pat Jeilio universiteto Prevencijos tyrimų centro direktorius D.Katz ir Kalifornijos (San Francisko) universiteto profesorius D.Ornish ir daugelis kitų. Bendradarbiavimas su šiais ir kitais ekspertais ir dėstytojais iš tikrųjų leis studentams susipažinti su naujausiomis pasaulio gyvensenos medicinos tendencijomis, klausytis geriausių šių sričių dėstytojų paskaitų. Loma Linda universitetas yra pažadėjęs šios programos studentams sudaryti galimybę sveikos maisto gamybos paslapčių mokytis iš šio universiteto dėstytojo šefo. Todėl galima sakyti, kad jei visos aplinkybės bus palankios, jau šį rugsėjį galėsime priimti studentus.
Ko dar trūksta, kad programa būtų pradėta?
Trūksta labai nedaug. Visi reikalingi dokumentai yra parengti ir pateikti Studijų kokybės vertinimo centrui, iš kurio turime sulaukti išvadų apie parengtą programą ir jei jos bus teigiamos, jau rugsėjį būsime pasirengę priimti naujus studentus. Noriu pasidžiaugti, kad pavyko gauti pritarimą iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir jei požiūris nesikeis, yra vilties, kad atsiras ir mano minėta galimybė integruoti būsimus specialistus į sveikatos apsaugos sistemą.
Kovo mėnesį vyko tarptautinė mokslinė konferencija Lietuvos sveikatos mokslų universitete apie sveikos gyvensenos ir gyvenimo būdo medicinos galimybes gydant ligas ir stiprinant susirgimų prevenciją. Gal tokios konferencijos taps kasmetinės?
Tai buvo jau antroji tokia konferencija. Ir neseniai teko bendrauti su mūsų draugais ir partneriais JAV, jau planuojant kitų metų konferenciją. Yra noro, kad ši konferencija plėstųsi, galėtų priimti daugiau dalyvių, turėtų ne tik teorinius pranešimus, bet ir praktinius mokymus. Taip pat jau diskutuojame apie tai, kaip išplėsti konferencijos mokslinį komponentą, paskatinant tyrėjus ir mokslininkus daryti šios srities mokslinius tyrimus ir juos pristatyti konferencijos paralelinėse ar stendinių pranešimų sesijose. Gal to dar nepavyks padaryti sekančioje konferencijoje, tačiau esam optimistai ir tikim, kad to galima pasiekti. Tokia konferencija taptų patraukli ne tik mūsų Lietuvos specialistams, bet ir regiono specialistams ir mokslininkams, o Lietuva galėtų tapti savotišku gerosios patirties sklaidos centru.
Ar tokias studijas galėtų rinktis, bet kurios srities bakalaurai?
Deja ne. Ir reikia pasakyti, kad tiek mes, tiek užsienio partneriai labai rimtai žiūri į būsimų specialistų rengimą. Vis tik kalbame apie žmogaus elgsenos keitimą, kuris gali ir turi turėti įtakos žmogaus sveikatai, jos išsaugojimui ar sugražinimui. Todėl šių specialistų parengimas turi būti labai atsakingas ir jie turi turėti žinias apie žmogaus kūno anatomiją, fiziologiją ir kitus svarbius mūsų kūno funkcionavimo aspektus. Į šią programą bus priimami tik ne mažesnį kaip bakalauro išsilavinimą biomedicinos mokslų srityse turintys absolventai, kurių studijų programose buvo studijuojama žmogaus anatomija, fiziologija ir kt. Šią studijų programą galės rinktis visuomenės sveikatos, slaugos, medicinos, reabilitacijos, mitybos, odontologijos, farmacijos ar sporto studijas baigę studentai.
Ar yra šansų, kad šie specialistai taps Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos kasdienybe?
Manau, kad taip. Buvo laikas, kuomet psichologai buvo laikomi savotiškais „prašalaičiais“ sveikatos sistemoje, tačiau dabar jų vaidmuo vis didesnis ir didesnis, nes sveikata jau nesuvokiama be psichikos, dvasios sveikatos. Užtruks dar ne vienerius metus, kol jie taps kasdienybe, o jų pagalba lengvai prieinama, bet požiūris jau keičiasi. Ta pati situacija buvo ir su visuomenės sveikatos specialistais. Užtruko ne vienerius metus, kol nacionaliniai ir vietos politikai suprato visuomenės sveikatos specialistų vietą ir vaidmenį bendruomenės sveikatinime. Dar teks pasistengti, kad ir finansavimas atitiktų jiems šiandien keliamus lūkesčius. Manau, kad panašus kelias laukia ir gyvensenos medicinos specialistų, bet visos galimybės jų atsiradimui ir integracijai yra.
