Šeštadienio vidurdienį, apie 13–14 val. Jadvyga, kartu su broliu Rolandu bei jųdviejų šunimis, mėgavosi jau tradiciniu tapusiu pasivaikščiojimu upės Jūros krantine. Žemę užklojus storam sniego sluoksniui ir nedrąsiai šviečiant saulei, Jūros pakrantė džiugina amą gniaužiančiais vaizdais, o ir keturkojams augintiniams paklampoti po kelis centimetrus siekiančias pusnis – tikras džiaugsmas. Tądien niekas negalėjo įtarti, kad, rodos, įprastas pasivaikščiojimas gali tapti baisiausiu košmaru.
Vidurdienį moteris susitarė, kad kartu su broliu ir augintiniais susitiks upės tilto papėdėje. Kaip tarė, taip ir padarė. Susitikę ir šnekučiuodamiesi jiedu nužingsniavo link užtvankos. Upės vanduo tądien vietomis buvo pasidengęs ledu, tačiau ne visur jis buvo tvirtas. Ant užšalusios upės, kaip ir įprasta tokiu metų laiku, tūnojo būrys ančių. Moteris pasakojo, kad jos augintinis pasivaikščiojimų metu ant ledo niekad nelipdavo, tačiau tą dieną, galbūt pamatęs antis, susigundė ir nubėgo ant užšalusios upės. Nuo kranto augintiniui nuėjus maždaug apie 20 metrų, netvirtas ledas staiga įlūžo, o šuo – greit paniro po ledu ir dingo.
– Staiga išgirdau netoliese esančios moters šauksmą – „Gelbėkit, jūsų šuniukas skęsta!“ Pažvelgiau, ir išties – šunelis jau buvo paniręs po ledu. Pats jau niekaip nebūtų išsiropštęs. Supanikavau, pakirto rankas ir kojas, – pasakojo moteris.
Kartu su dėmesį į skęstantį keturkojį atkreipusia moterimi, buvo ir vyras. Jis, pamatęs, kad šuo nebeišsikapstys, nedvejodamas nusimetė nuo savęs viršutinius drabužius ir, šliauždamas ledu ant pilvo pradėjo irtis link skęstančio šuns. Gelbėtoją už kojų prilaikė Jadvygos brolis.
– Pamačiusi, kad nepažįstamasis skuba ant ledo, dar labiau išsigandau. Šaukiau, kad nerizikuotų, bijojau, kad gali pats įlūžti – tada kažin kuo viskas būtų baigęsi. Jau ir pati pradėjau rengtis, būčiau bėgusi iš paskos.
Laimei, vyrui šunį ištraukti pavyko. Neįlūžo ir pats. Jadvyga, ištikta šoko, pasiėmusi savo keturkojį, išskubėjo namo, tik kiek vėliau supratusi, kad gelbėtojui nespėjo ištarti padėkos žodžių.
– Juk yra tokių žmonių, kurie pamatę net skęstantį žmogų, vargu, ar rizikuotų savo gyvybe. Greičiausiai skambintų atitinkamoms tarnyboms. O čia, visiškai nepažįstamas žmogus, negalvodamas puolė gelbėti keturkojo. Tikrai norėčiau, kad tas žmogus atsilieptų, noriu padėkoti už išgelbėtą gyvybę.
„Tauragės žinių“ redakcija kviečia atsiliepti žmogų, šeštadienio vidurdienį iš ledinio vandens ištraukusį šunį.
