Pagramantyje, Akmenos gatvėje, kurios vienoje pusėje čiurlena Akmena, kitoje gėlynuose skendintys namai, veikia siuvykla, kurios produkcija keliauja į Olandiją. 24-erius metus gyvuojančios įmonės savininkė Raselė Stružeckienė atvira – pastaraisiais metais konkurencija gerokai praretino siuvyklos užsakovų gretas. Iš įvairaus asortimento – nuo proginių suknelių iki laisvalaikio rūbų ir žaislų, šiuo metu beliko tik pastarieji. Tačiau moteris uždaryti siuvyklos negalvoja, dalijasi naujomis idėjomis, o labiausiai vertina atsidavusius darbuotojus, kurie kartu su ja nuo pat įkūrimo..
Ant išlikimo ribos
R. Stružeckienė pasakojo, jog pastaraisiais metais siuvimo pramonė geru uždarbiu pasigirti negali. Esą užsakovų gretas negailestingai praretino konkurencija, o paslaugų kainos krenta, mat drabužių rinką užkariauja masinė produkcija ir kiniškos prekės.
– Šį verslą įkūrėme prieš dvidešimt ketverius metus, kitais metais būtų sidabrinis jubiliejus, jeigu jo sulauksime. Dabar iš tikrųjų esame ant išlikimo ribos. Užsakymų kiekvienais metais mažėja, kadangi konkurencija yra didžiulė. Pavyzdžiui Ukraina, Baltarusija siuva žymiai pigiau, o pas mus labai dideli mokesčiai. Kol buvo litai – viskas buvo puiku, galėjome normaliai išgyventi, bet atsiradus eurams, iš tiesų viskas labai pasikeitė. Aš nekalbu apie kitą verslą, omenyje turiu tik siuvimą. Kainų pakilimas yra didelis, – nelengvais iššūkiais išlaikyti verslą dalijosi R. Stružeckienė.
Anot verslininkės, siuvykla dešimtmetį bendradarbiavo su Londone esančiais mados namais, kurie buvo registruoti Lietuvoje. Siuvo labai gražias, įvairias progines suknutes, palaidines moterims, įkainiai buvo pakankamai geri.
– Bankrutavo jų įmonės, esančios Lietuvoje. Pernai viena, o šiemet ir antrąją ištiko toks pats likimas. Dėl kokių priežasčių taip atsitiko, nežinau. Prieš mėnesį įspėjo ir nutraukė sutartį. Kadangi įmonė yra maža, tai mums labai atsiliepė, – sakė moteris.
Žaislai olandams
Daug metų įmonė sėkmingai dirba su Kaune registruota Lietuvos-Danijos tekstilės įmone LTP. Siuva vaikiškus, moteriškus laisvalaikio rūbus. Be to, jau septyniolika metų siuva žaislus olandų įmonei „Keptin-Jr“. Anot ponios Raselės, pradžioje šios firmos užsakymų buvo kiek mažiau, o paskui išaugo nuo 12 iki 24 tūkst. žaislų per mėnesį. Dizainą paruošia patys olandai. Pagramantyje produkcija pasiuvama, išlyginama, supakuojama į dėžes ir pristatoma užsakovams. Žaislai keliauja į Olandiją. Anot ponios Raselės, jie pagramantiškių gaminiais yra patenkinti, nors šioje gamyboje reikalingas begalinis kruopštumas. Tai drugeliai, „migdukai“, įvairios lėlės, zuikiai. Medžiagos natūralios, augaliniai dažai. Tačiau ir šių žaislų poreikis sumažėjo – dabar užsakoma iki 6 tūkst.
– Sumažėjo, matomai, todėl, kad yra perpildyta rinka. Čia labai pasireiškia kinai, – svarstė R. Stružeckienė.
Įmonės „Keptin-Jr“ savininkas Willem Flendrie kasmet lankosi Lietuvoje. Ir šiemet ruošiasi apsilankyti Pagramantyje. R. Stružeckienė poną Willem Flendrie apibūdina kaip labai nuoširdų, rūpestingą verslininką, iš kurio išgirsta patarimų, kaip plėtoti verslą. Kartą lankydamasis jis sakė: „Kokie jūs turtingi, kiek daug žemės, kokios prabangios jūsų durys...“ (Jie labai vertina natūralią medieną, paaiškino verslininkė).
Įmonės vadovė Raselė Stružeckienė teigė, jog bėgant laikui, verslininkui reikia ieškoti naujų idėjų, sumanymų.
– Šiais žaisliukais viena firma bandė prekiauti Lietuvoje, bet tai nepasiteisino. Tačiau kiek mes šiuo metu turime darbuotojų, darbo užtenka, siuvant minėtus laisvalaikio rūbus, – kalbėjo siuvyklos direktorė.
Pasišventusios siuvėjos
Siuvykloje šiuo metu dirba 23 žmonės, daugiausia moterys. O techninėn pagalbon skuba šeimos vyrai: trys sūnūs ir vyras Remigijus. Anot R. Stružeckienės, didžiausias įmonės turtas – atsidavusios darbuotojos. Nors atlyginimai siuvykloje nedideli, nepaisant rinkos iššūkių verslininkė stengiasi užtikrinti kuo geresnes darbo sąlygas.
– Iš tikrųjų nėra pas mus dideli atlyginimai, daugiausia minimumas. Prie siuvimo daugiau neišspausi, o kai užsakymų buvo, tai ir atlygis didesnis buvo. Buvo didelė apyvarta, dirbo dvi pamainos, apie keturiasdešimt žmonių. Dabar visos darbuotojos, kurios yra likusios, dirba nuo pat siuvyklos įsikūrimo. Mes visos dirbam iš idėjos. Siuvėjos darbas yra sunkus. Čia reikia ir pasišventimo. Aš visa tai labai branginu. Praktiškai siuvėjų dabar, turbūt, neberuošia, kad atsiųstų praktiką atlikti, tokių atvejų nepasitaiko. Ten, kur aš baigiau – Klaipėdos technikos mokykloje, dabar neberuošia. Pas mus siuvėjos dirba iš Šilalės, Tauragės, važinėjasi ir iš Skaudvilės. Yra poilsio kambarėlis, kuriame galima kavos atsigerti, papietauti. Mes visos esame draugiškos, paprastos, jaučiamės kaip viena šeima, – teigė vadovė, pridūrusi, jog savo darbuotojomis didžiuojasi, džiaugiasi jų nuoširdžiu darbštumu.
R. Stružeckienė teigė tikinti laimingu rytojumi. Moteris turi daug kūrybinių planų, svajoja sukurti kažką ir savo. Kad užsidarytų siuvykla, tikrai taip nebūsią. Ypač žinant, kad ponios Raselės siuvėjos kelio pasirinkimas buvo neatsitiktinis, nes ji augo siuvėjų šeimoje. Jai pavyzdžiais nuo pat vaikystės buvo močiutė, mama.
Verslininkai Raselė ir Remigijus Stružeckai jau turi keturis anūkus. Ponios Raselės mintyse rezgasi svajonės, kaip išradingiau papuošti anūkėlius, galbūt kitus mažylius, tačiau ji dar nenorėjo atskleisti šių paslapčių. Ją tokioms svajonėms įkvepia anūkėlių džiaugsmas močiutės siūtais rūbeliais. Tuomet ir pagalvojo, o kodėl jų nepasiuvus kitiems vaikučiams.
