Prieš keturis metus Antoninai Toliušei metus valstybės tarnybos darbą Rusijos Federacijoje, artimieji buvo prieš jos sprendimą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Atvykusi į Lietuvą jauna moteris ėmėsi savo gimtojoje šalyje gan populiarios valgomų puokščių gamybos. Sulaukė susidomėjimo. Svajoja įkurti dirbtuves.
Žuvų puokštės
Antoninos puokštes galima išvysti internete, „Facebook“ paskyroje „T. Antony“. Puokštės – ne tik vaisių ir gėlių kompozicijos. Jos gaminamos ir iš saldainių, sausainių. Jei puokštė skirta vyrui, gali būti pagaminta ir iš džiovintos žūvies arba dešrelių.
– Pamenu, pirmąją padovanojau savo vyro močiutei. Ji buvo šokiruota, nebuvo mačiusi nieko panašaus. Sakė, kad pasiliks ir susidžiovins mano pagamintąją vaisių puokštę prisiminimui, –pirmosios puokštės įvertinimą prisiminusi šypsosi Antonina.
Atsisakė Rusijos pilietybės
Antonina Lietuvoje gyvena jau ketverius metus. Puikiai kalba lietuviškai, ir, žurnalistės džiaugsmui, su tauragietišku akcentu. Moteris sako turinti lietuviško kraujo, iš čia kilusi jos močiutė. Tauragėje ji praleido nemažai vaikystės dienų.
– Man Tauragė toks gražus miestas... Puiki vieta kurti šeimą, auginti vaikus. Jei Kaliningrade, vykdamas iš vieno miesto galo į kitą, trunki pusvalandį, čia – vos keletą minučių, – žavisi moteris.
Apsigyventi Tauragėje Antonina nutarė po keleto mėnesių pažinties su savo dabartinu vyru. Tauragiškiu. Rusijos pilietei įsitvirtinti Lietuvoje nebuvo taip paprasta. Teko atsisakyti Rusijos pilietybės.
– Turėjau laikiną dviejų metų leidimą gyventi. Neturėjau sveikatos draudimo, o be to, niekas nenorėjo įdarbinti asmens, kuris Lietuvoje tik laikinai. Praėjo du metai, kol sutvarkėme dokumentus. Teko įrodyti, jog mano močiutė buvo lietuvė, – pasakojo Antonina.
Dėžutės iš Kaliningrado
Būdama vaiko priežiūros atostogose, Antonina susižavėjo valgomų puokščių gamyba. Ėmė domėtis. Pasinaudodama darbo biržos siūloma galimybe, išklausė floristikos kursus, įgijo šios profesijos įgūdžių, ekonomikos žinių. Ėmėsi verslo.
– Jaučiau, jog apie puokščių gaminimą turėčiau sužinoti daugiau. Ėmiau bendrauti su Valgomų puokščių gaminimo asociacija Rusijoje. Jie man skyrė mokytoją, kuri mane konsultavo internetu, susiskambindavome vaizdo skambučiais. Ji man labai padėjo, sužinojau visą šių puokščių gamybos technologiją, kokias priemones patartina naudoti, – pasakojo Antonina.
Plėtodama neįprastą verslą, moteris susiduria ir su sunkumais. Be puokščių, ji dar gamina ir dovanėles, vadinamuosius „boksus“. Dovanas ruošia specialiai tam pagamintose medinėse dėžutėse, kurių, keista, Lietuvoje sudėtinga gauti.
– Ieškojau, kas pagamintų. Mano vienintelis reikalavimas, jog dėžutė būtų kokybiška, iš tvirtos medienos. Kur kreipiausi, niekas nenori apsiimti tokios gamybos. Siūlo dėžutę gaminti iš faneros, ko aš nenorėčiau. Kol kas po vieną kitą dėžutę parsivežu iš Kaliningrado. Tačiau muitinėje kyla labai daug klausimų, kam man tos dėžutės, kam tiek popieriaus, skirto puokščių gamybai, – verslo niuansus atskleidė Antonina.
Svajoja apie dirbtuves
Moteris užsiima puokščių ir dovanų ruošimu antrus metus. Anot jos, nors kol kas pelnas menkutis, tačiau klientų ratas sparčiai plečiasi.
– Skambina, sako kažkada gavę dovanų mano gamintą puokštę ir norintys tokią pat dovanoti. Kartais per savaitę sulaukiu tik poros užsakymų, o pasitiko, jog vien per savaitgalį tenka paruošti 7–8 puokštes, – pasakojo pašnekovė.
Moteris teigia svajojanti įkurti savo dirbtuves. Jau žino ir vietą Stoties gatvėje. Tame pačiame pastate, kuriame šiuo metu pluša burnos chirurgai. Iki svajonės išsipildymo kol kas trūksta pinigų. Moteris ketina ieškoti jos idėja patikėsiančio investuotojo. Artimiausiu metu, kruopščiai apskaičiavusi galimą pelną ir nuostolius, parengs verslo planą ir tikės svajonės išsipildymu taip pamėgtoje Tauragėje.
