Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, dažniau vartojame informacinio karo ir propagandos sąvokas. Ekspertai Viktoras Denisenko ir Mantas Martišius sutinka, kad vis geriau atskiriame melagienas, tačiau vienbalsiai teigia – privalome išlikti itin budrūs bei kritiški. Informaciniame kare naudojamos priemonės bei įrankiai nuolat keičiasi, o dalis visuomenės grupių išlieka pažeidžiamos. Kaip primena teisėja Kristina Kakurinė, informacijos sklaida ir nuomonių publikavimas privalo neperžengti saviraiškos laisvės ribų, o kai kuriais atvejais gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę.
Visuomenės supratimas apie propagandą po truputį auga, tačiau nusiraminti neverta
Per pastarąjį šimtmetį sukurta daug propagandos apibrėžimų. Informacinio karo ir propagandos ekspertas V. Denisenko išskiria šiuos pagrindinius aspektus, apibūdinančius propagandos reiškinį: „Pirmiausia tai bandymas manipuliuojant informacija paveikti žmogaus mąstymą, jo pasaulio viziją. Dažniausiai tai išgalvoti dalykai, tačiau nebūtinai. Pavyzdžiui, gali būti nepasakoma visa tiesa arba dalis tiesos nutylima, iškraipomas kontekstas. Galima sakyti, kad propaganda yra priešiška ir kenksminga veikla, nukreipta į tam tikrą žmonių auditoriją, jų mąstymą. Propagandą siekiama skleisti nepastebimai, kad žmogus nesuprastų, jog jis tapo poveikio objektu. Tai netiesioginė karo priemonė.“ Mūsų pašnekovas akcentuoja, kad informacinio karo sąvoka yra platesnė nei propagandos. „Propaganda – tai psichologinis karas, nukreiptas, kaip minėta, į individo mąstymą. Tai vienas informacinio karo instrumentų, ir jis atlieka esminį informacinio karo kaip psichologinės kovos vaidmenį. Informacinio karo sąvoka apima ir kibernetinį (technologinį) karą“, – informacinio karo ir propagandos skirtumus aiškina mokslininkas.
Jei palygintume sovietinę ir šiuo metu geopolitiniame kontekste pasireiškiančią propagandą, turėtume atkreipti dėmesį į keletą momentų. „Štai Sovietų Sąjungoje egzistavo oficiali propagandos ir cenzūros sistema. Šiandieninėje Rusijoje propaganda puikiai matoma, bet yra neoficiali. Suprantama, kad jos šaltinis iš esmės yra valstybė, o propagandos sistema veikia valdžios tikslais, tačiau už propagandą ir agitaciją oficialiai atsakingų institucijų nėra. Antras skirtumas technologinis. Interneto amžiuje lengviau skleisti bet kokią informaciją, pasiekti kitų šalių auditoriją, – sovietinės ir šiuolaikinės propagandos skirtumus nurodo V. Denisenko. – Egzistuoja viena modernią Kremliaus propagandą nuo sovietinės atskirianti teorija, kurią savo tekstuose suformulavo britų mokslininkas ir ekspertas Peteris Pomerantsevas. Manoma, kad sovietmečiu egzistavo aiški ideologija – komunizmas. Šiuo metu Rusija neturi aiškios ideologijos, lyginant su Vakarais. Rusijoje kalbama apie demokratiją, nors visi suprantame, kad ten jos nėra. Nėra aiškių ideologinių skirtumų. Šiandien Kremliaus propaganda siekiama sukurti informacinį chaosą, t. y. norima informacinę erdvę pripildyti netikrų žinučių, melagienų, propagandos naratyvų. Tokiame informaciniame sraute žmogus gali pasimesti, prarasti orientyrus. O žmogų, kuris nežino, kas yra tiesa, lengva paveikti. Jis pradeda nepasitikėti jokia informacija arba tikėti viskuo ir tuomet juo lengva manipuliuoti. Yra tokia versija, kad Rusija sukeltame informaciniame chaose įgyvendina savo manipuliaciją ir siekia savo tikslų“, – sako pašnekovas.
Paprastai kalbėdami apie propagandą susikoncentruojame į rusišką propagandos tradiciją. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, jog Kinija – autoritarinė valstybė, turinti globalių ambicijų, siekianti poveikio ir už jos ribų, taip pat aktyviai užsiima šia veikla. Kaip akcentuoja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimo centro docentas, žinoma, kad Kinija skleidžia propagandą, kuriai skiriame mažiau dėmesio, ji mus mažiau pasiekia. Štai Valstybės saugumo departamento išleistoje Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje pažymėta, kad Kinijos specialiosios tarnybos Lietuvoje taip pat atlieka tam tikrus šnipinėjimo veiksmus. Pavyzdžiui, buvo siekta paveikti Lietuvos žmonių nuomonę, kai Kinijos ambasada pirko žiniasklaidoje straipsnius atitinkamomis sau palankiomis temomis. „Taigi Kremliaus propaganda nėra vienintelis iššūkis mums. Europos Parlamentas jau 2016 m. priėmė rezoliuciją, kurioje įvardijo Europos Sąjungai priešiškos propagandos šaltinius – nurodyta Rusija ir ISIS (Islamo valstybės teroristinė organizacija)“, – teigia V. Denisenko.
Galima išskirti tam tikrus bendrus bruožus, kurias socialines grupes propagandinė informacija gali greičiau pasiekti ir (ar) paveikti. Pasak V. Denisenko, tai mažiau išsilavinę žmonės, taip pat savo socialine (finansine) padėtimi nepatenkinti asmenys. Jie nepatenkinti, todėl propaganda gali nukreipti jų nepasitenkinimą ir, pavyzdžiui, suversti kažkam kaltę (tarkime, Vyriausybei). Vyresnio amžiaus žmonės taip pat lengviau pasiduoda propagandinėms žinutėms. Greičiausiai dėl to, kad jų aukštesnis pasitikėjimas medijomis, jie ne iki galo supranta, kaip funkcionuoja internetas, socialiniai tinklai.
Norint atsakyti į klausimą, ar lietuviai sureikšmina propagandą, reikėtų atlikti išsamų mokslinį tyrimą. Kaip sako V. Denisenko, verta paminėti kelias tendencijas: „Po atviros Rusijos agresijos prieš Ukrainą vasario 24 d., kai pereita į atvirą ir aktyvią karo stadiją, ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje buvo priimti sprendimai blokuoti prieigas prie Rusijos propagandos šaltinių, tokių kaip „Sputnik“, „Russia today“ tinklalapių, ORT kanalo. Taigi sumažėjo tokios informacijos prieinamumas liaudžiai.“ Socialiniuose tinkluose sudėtingiau kontroliuoti informaciją, tačiau V. Denisenko prisipažįsta nepastebintis didesnio propagandos suaktyvėjimo požymių, nukreiptų į Lietuvos informacinę erdvę. „Taip yra dėl to, kad Lietuva pati savaime nėra tokia jau didelė ir ne tokia įdomi Kremliui kaip, pavyzdžiui, Vokietijos ir JAV auditorijos. Nebent įvyksta kas nors specifinio, kaip dabartinė tranzito į Kaliningradą istorija“, – sako mokslininkas. Kadangi Rusijos karas prieš Ukrainą nėra sklandus, jo nuomone, tai, kokią reikšmę jame atliko propaganda, bus galima pasakyti tik po kai kurio laiko.
Kenksminga propaganda visuomenei ir valstybei (regionui) sukelia tam tikras pasekmes. „Pasekmės gali būti įvairios ir kompleksinės. Pirmiausia propaganda siekia veikti žmogaus mąstymą. O jis tiesiogiai susijęs su priimamais sprendimais (ką darome ir ko nedarome). Plačiąja prasme pasekmės gali būti skirtingos. Jei paveikiamas didžiosios visuomenės daugumos mąstymas, gali būti pasiekta, jog šalyje keisis politinės nuostatos. Taigi sėkminga propaganda galima paveikti pasitikėjimą demokratija, sukelti marginalių Kremliui palankių politinių jėgų palaikymą. Toks siekis potencialiai pasiekiamas, tačiau faktiškai neįgyvendinamas. Be kita ko, jei propaganda įtikinama, kad mes tos šalies negalime apginti, karas gali būti pralaimėtas nė nepradėjus kariauti (žmogus mąstytų: jei neįmanoma apginti, kodėl turiu apskritai kariauti). Taip pat gali būti sukeliamas bendras nepasitikėjimas valstybe, susijęs su tokiais reiškiniais, kaip korupcija“, – potencialių propagandos pasekmių grėsmes analizavo ekspertas.
Kad šių pasekmių išvengtume, turėtume atpažinti atvejus, kai informacija kelia tam tikrų abejonių. V. Denisenko atkreipia dėmesį į kelis signalus, rodančius, jog informacija gali būti propagandinė. „Žinutėje yra manipuliuojama emocijomis, bet nepateikiama faktų, taigi siekiama sukelti isterišką reakciją. Būtina atkreipti dėmesį į šaltinį – kas skleidžia, kas pirminis šaltinis. Socialiniuose tinkluose gali būti pasidalyta patikimo žmogaus atitinkama žinute. Tačiau ir jis galėjo būti apgautas. Todėl verta paieškoti pirminio šaltinio ir pažiūrėti, ar kokybiška, pripažinta žiniasklaida panašią žinutę skleidžia, o galbūt tai plinta iš abejotinų, neaiškių šaltinių. Propaganda mėgsta klijuoti etiketes, vartoti skambius žodžius (pavyzdžiui, nacis, fašistas ir pan.). Jei naujiena privertė suabejoti, būtina patikrinti, ar naratyvas patikimas“, – aiškina ekspertas.
Geriausias atsakas į propagandą yra tiesa. „Visuomenė gana kritiškai žvelgia į Lietuvos žiniasklaidą, tačiau reikia pripažinti, kad lietuviškose medijose galima rasti nemažai publikacijų apie propagandą (pavyzdžiui, apie tai, kaip ją atpažinti). Žurnalistai imasi tokio žanro, kai atskleidžiama, kur sumeluota, kaip siekiama paveikti visuomenę melagienomis ir pan. Tokia švietimo dalis sveikintina ir tikėtina, kad žmogus, susipažinęs su tokia informacija, ir pats vėliau galės suklusti ar atpažinti propagandą“, – sako pašnekovas.
Galima teigti, kad mūsų visuomenė tampa kritiškesnė pasiekiamai viešai informacijai. Tam pritaria ir V. Denisenko: „Iš tiesų apie propagandą kalbama nemažai. Žmogus gali netikėti, kad egzistuoja propaganda, bet vis vien kažką apie ją bus girdėjęs. Todėl atsiranda tikimybė, kad susidūręs su propaganda apie tai susimąstys, pasitikrins jos šaltinius. Supratimas apie propagandą po truputį auga, tačiau nusiraminti neverta. Propaganda gali keistis, siekti apgauti įgudusį ir raštingą žmogų. Karo pradžia propagandos srityje neatnešė naujovių, suintensyvėjimo, bent jau šiuo metu Rusijai propaganda nėra aukščiausias prioritetas. Tačiau nežinome, kas atsitiks Rusijos režimui karui pasibaigus. Galbūt ateis laikas, kai esminis dėmesys bus skiriamas propagandai, kurios skleidimo metodai modernės.“
Tai, kad turime daugiau informacijos, nereiškia, jog ir žinome daugiau
„Prūsijos generolas Karlas fon Klauzevicas XIX a. pradžioje parašė traktatą „Apie karą“, kuriame teigė, kad karas yra politikos pratęsimas karinėmis priemonėmis. Informacinį karą galime suvokti kaip ginčą tarp valstybių informaciniame lauke, kai vietoj ginklo panaudojimo bandai išspręsti ginčą, pateikdamas kitai pusei tam tikrą informaciją ar pasaulio vaizdą. Auditorija jį priima ir sako, kad neturi kitos išeities, nesipriešins, nes procesas išsprendžiamas be fizinio konflikto“, – informacinio karo sąvoką aiškina M. Martišius.
Pasak pašnekovo, informacinis karas yra reikšmingas ir neišvengiamas karinių konfliktų palydovas. Visos karo dalyvės visada bandys pagal savo turimus išteklius ir gebėjimus papasakoti istoriją taip, kaip joms naudinga. Tam gali būti naudojami įvairūs įrankiai ir priemonės. Visgi kartais kova informaciniame lauke vyksta net nepradėjus karinio konflikto.
„Suprantama, kad kariauti yra brangu. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Rusijai Ukrainoje vykdomas karas kainuoja apie milijardą dolerių per dieną. Karinio konflikto metu „Russia today“ (Rusijos valdžios finansuojamas daugiakalbis naujienų kanalas) gavo iš valstybės biudžeto 400 mln. dolerių savo veiklai. Matome, kad tai yra gerokai mažesnė suma, taigi vertinant iš ekonominio taško matyti, jog dažnai kariauti informacinėje erdvėje yra racionaliau. Žinoma, ne visada pavyksta pasiekti savo tikslus nežvanginant ginklų, nes ne visada informacinis karas yra toks galingas“, – sako M. Martišius.
Mokslininko teigimu, informacinis karas neišvengiamai susijęs su propagandos sąvoka. „Propaganda yra dirva, iš kurios išaugo daug dalykų – reklama, ryšiai su visuomene, informacinis karas. Pastarąjį dabar dažnai išskiriame kaip atskirą reiškinį. Dėl technologijų plėtros atsiranda nauji instrumentai, kaip galima paveikti visuomenę. Senas propagandinis ginčas: viena pusė sako, kad spalva juoda, kita – balta. Šiais laikais atsiranda galimybė, kad viena iš šio ginčo šalių tiesiog išjungs kitai pusei elektrą, ir informacijos srautas automatiškai sustos. Tokiu būdu ji teiks tik sau palankias žinias. Tai didžiulis dėmuo informaciniame kare. Naudojamos kibernetinės atakos, technologinė informacinių srautų perdavimo kontrolė. Seniau tokio dalyko nebuvo. Vykdavo karas dėl gėrio, minties, bet nebuvo tokios stiprios technologijų įtakos informacijos sklaidai. Kuo labiau technologijos žengia yra priekį, tuo sudėtingesnis tampa informacinis karas. Visgi Lietuva nėra ta valstybė, kuri galėtų dalyvauti informaciniame kare savo techninėmis galimybėmis“, – aiškina mūsų pašnekovas.
M. Martišius pastebi, kad didesnis ir intensyvesnis informacijos srautas, technologijų pažanga nebūtinai užtikrina objektyvią informaciją. „Apie 1990-uosius kilo idėja, kad kiekvienas žmogus ateityje turės mobilųjį telefoną, kuriuo galės filmuoti, kelti informaciją į internetą ir nebus galima nieko nuslėpti. Po „WikiLeaks“ skandalo (2010 m. „WikiLeaks“ išplatino slaptus diplomatinius susirašinėjimus) manėme, kad gali būti lengvai atskleista ir valstybinė informacija. Problema ta, kad labiau norėta nupiešti tokį ateities vaizdą, tačiau realybėje taip neatsitiko. Tai, kad šiandien turime daug informacijos, nereiškia, jog ir žinome daugiau. Juk jeigu yra daugiau melo, nereiškia, kad sužinome daugiau tiesos. Kalbant apie karą Ukrainoje reikia pasakyti, kad yra dalykų, kurių mes visiškai nežinome. Pavyzdžiui, kiek iš tikrųjų žuvo Ukrainos ar Rusijos karių. Yra daugybė kitų valstybėms reikšmingų sričių, kuriose informacijos mums sakoma tiek ir tokios, kokios tuo metu reikia. Net didėjant technologijų pažangai, informacijos tam tikrais klausimais negalime gauti, nes mums reikalingas patikrintas ir patikimas šaltinis, kurio neturime galimybės pasiekti. Tai galioja tiek karo, tiek taikos metu“, – sako ekspertas.
Anot M. Martišiaus, lietuvių atsparumas nuomonę formuojančiai informacijai auga, tačiau atsipalaiduoti neturėtume. „Situacija nuolat keičiasi, – teigia mūsų pašnekovas. – Sakyčiau, kad Lietuvoje baigėme tris klases. Pirmąją, kai 2011–2012 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad vyksta informacinis karas. Tuo metu informacinio karo, atakų samprata buvo perkelta iš akademinio lygmens į visuomenės diskusijas. Po Krymo aneksijos 2014 m. ir įvykių Donbase daug kalbėjome apie informacijos atranką. Trečia klasė – 2022 m., kai vėl labai aktyviai domimės šiuo klausimu. Visgi negalime sakyti, kad baigę šias tris klases turime imunitetą. Jeigu praėjus tam tikram laikui situacija nurims, mes vėl užsimiršime, tapsime mažiau atsargūs informacinėje erdvėje.“
Ekspertas regi ir paprastas priežastis, kodėl kai kuriose valstybėse paveikti visuomenę informacine sklaida yra lengviau. Pavyzdžiui, Rusija gebėjo tarsi hermetizuoti savo informacinį lauką, kad į jį nepatektų kita nuomonė. „Rusijos propagandininkai neturi magiškų galių. Vakarų šalyse jų kerai silpsta, tačiau Rusijoje dar yra ganėtinai stiprūs. 22 metus šalį valdo vienas asmuo. Su V. Putino atėjimu į valdžią pradėjo nykti partinė konkurencija, laisvoji spauda, apriboti oligarchai. Tokiomis sąlygomis propagandos metodai neturi būti labai sudėtingi. Galime prisiminti ir kitą valstybę – Šiaurės Korėją. Ten taip pat nėra galimybės gauti objektyvios informacijos, todėl pabėgėliai pasakoja, kad dalis gyventojų nuoširdžiai tiki, jog Pietų Korėja yra gyventi blogesnė šalis“, – sako M. Martišius.
Propagandos ekspertas teigia, kad labai sudėtinga patarti, kaip neapsigauti atsirenkant informaciją ir netapti informacinio karo auka. „Išskirčiau keletą dalykų. Pirmiausia, viešojoje erdvėje yra daug informacijos, bet nereikia galvoti, kad tik viena yra teisinga. Gali būti keli teisingi atsakymo variantai. Yra daugybė socialinių, ekonominių dalykų, kurie priklauso nuo mūsų pasaulėžiūros. Antra, siūlau kritiškai įvertinti, ar ši informacija yra teisinga, koks šaltinis ją skelbia. Labai svarbu, kad informacijos šaltinis būtų patikimas, identifikuojantis save. Visi šaltiniai klysta, bet labai svarbu, ar jie pasitaiso, apie tai paskelbia.
Na, o sudėtingiausia – kritiškai ir nešališkai įvertinti informacijos patikimumą. Psichologai ir kiti specialistai teigia, kad žmonės linkę atsirinkti tą informaciją, kuri jiems patinka, atitinka jų pasaulėžiūrą. Jeigu vegetaras randa informacijos apie mėsos naudą, jis ją automatiškai norės atmesti, net jeigu skelbiama informacija būtų patvirtinta moksliniais tyrimais. Žmogus dažnai nenori išeiti iš savo komforto zonos ir į pasaulį žvelgia per tuos akinius, kuriuos pasirinko“, – teigia M. Martišius.
Neapykantos žinutės gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę
Filosofas Imanuelis Kantas yra rašęs, jog „mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė“. Taigi kiekvienas žmogus turi jausti didelę atsakomybę tiek už savo žodžius, tiek už savo veiksmus. Šią iškalbingą vokiečių filosofo mintį atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, kuriose numatyta, kad „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“ (25 straipsnio 1 dalis), „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“ (25 straipsnio 3 dalis), „laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“ (25 straipsnio 4 dalis). Šios konstitucinės normos rodo, jog jau pagrindiniame šalies įstatyme eksplicitiškai įtvirtintas požiūris, kad kiekvienas asmuo turi teisę į saviraišką, tikėjimo ir įsitikinimų laisvę, tačiau žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu, kaip ir savo minčių raiška bei kūryba, negali būti pateisinami nusikaltimai ar įstatymų nesilaikymas. Taigi tinkamas kiekvieno asmens teisių užtikrinimas ir kiekvieno individo laisvė jas įgyvendinti kartais yra dvi skirtingos to paties medalio pusės.
Nacionaliniame teisiniame reglamentavime teisės į saviraiškos laisvę apribojimo atvejai nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 170, 1701 ir 1702 straipsniuose. Vis dėlto karinės agresijos prieš Ukrainą kontekste itin svarbu nustatyti tikruosius nusikalstamų veikų asmens lygiateisiškumui ir (ar) sąžinės laisvei motyvus. Ypač pastaruoju metu žmonės, siekdami išreikšti palaikymą Ukrainai ir jos gyventojams bei pasmerkti karinius veiksmus, dažnai išreiškia ir skatina neapykantą, viešai įžeidinėdami, išjuokdami ar šmeiždami tam tikras žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis (pavyzdžiui, karo pabėgėlius, rusakalbius asmenis ir pan.), džiūgaudami dėl juos ištikusių nelaimių ar prieš juos padarytų nusikaltimų, nors tokie veiksmai savo turiniu ir intensyvumu nebegali būti prilyginami įprastai nuomonės raškai ar palaikymui, todėl gali būti net sprendžiamas klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės už neapykantos nusikaltimus taikymo. Įtemptame politiniame ir socialiniame kontekste neatsakinga saviraiškos laisvė gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimą visuomenėje, sukelti priešiškumą arba išprovokuoti nepakantumą žmogui ar jų grupei.
BK 170 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešą tyčiojimąsi, niekinimą, neapykantos skatinimą ar kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų ir pan. Už tokį neteisėtą elgesį baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Viešas kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, finansavimas arba rėmimas tokios veiklos baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
BK 1702 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešą pritarimą Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą. Už tokį neteisėtą elgesį baudžiama bauda, numatyta laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Baudžiamoji atsakomybė kyla, kai viešas pritarimas tarptautiniams ir karo nusikaltimams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas padaromas grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to būtų sutrikdyta viešoji tvarka. Pažymėtina, kad Tarptautiniame Teisingumo Teisme šių metų vasario 26 d. pradėta Ukrainos byla prieš Rusijos Federaciją, kovo 1 d. registruotas Ukrainos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti nutraukti Rusijos veiksmus. Lietuvos Respublikos Seimas šių metų vasario 24 d. priėmė rezoliuciją „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, kurioje konstatavo, kad Lietuva smerkia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią. Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste kasdien susiduriame su viešojoje erdvėje plintančiais viešais pasisakymais, pritariančiais karinei agresijai ir menkinančiais Ukrainai bei jos gyventojams padarytus nusikaltimus, kurstančiais neapykantą ir smurtą prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį. Toks elgesys dažnai peržengia sąžinės ir saviraiškos laisvės, teisės mąstyti ir elgtis pagal savo įsitikinimus, laisvai reikšti savo asmeninę nuomonę ribas ir gali sukelti baudžiamąją atsakomybę.
Už grupių ir organizacijų, turinčių tikslą diskriminuoti žmonių grupę ar kurstyti prieš ją, kūrimą ir šių grupių ir organizacijų veiklą pagal BK 1701 straipsnį baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienų metų. Už neapykantos nusikaltimus ir pritarimą karo nusikaltimams atsako ir juridiniai asmenys.
Lietuvos teismuose stebimas šių bylų skaičiaus augimas. Štai 2020 m. išnagrinėtos 3 baudžiamosios bylos dėl viešo tyčiojimosi, niekinimo, neapykantos skatinimo ir kurstymo diskriminuoti bet kokios tautos, kalbos, kilmės, socialinės padėties ar pažiūrų ir kt. žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį (BK 170 straipsnio 2 dalis). Baudžiamųjų bylų dėl viešo kurstymo smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu (BK 170 straipsnio 3 dalis), grupių ir organizacijų, turinčių tikslą diskriminuoti tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį arba kurstyti prieš ją, kūrimo ir veiklos (BK 1701 straipsnis) ir viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo (BK 1701 straipsnis) šiuo laikotarpiu nebuvo nagrinėjama. O 2021 m. išnagrinėta jau 16 baudžiamųjų bylų dėl nusikaltimų, numatytų BK 170 straipsnio 2 dalyje, ir 12 baudžiamųjų bylų dėl nusikaltimų, numatytų BK 170 straipsnio 3 dalyje. Baudžiamųjų bylų dėl nusikaltimų, numatytų BK 1701 straipsnyje ir 1702 straipsnyje, neišnagrinėta.
2019 m. Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje vieną regiono politiką pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje viešai skelbė interneto svetainės www.rubaltic.ru publikacijas, kuriose niekinami ir užgauliai dėl jų politinių įsitikinimų ir pažiūrų buvo aprašomi Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviai – partizanai ir jų rėmėjai, siekdamas sukurstyti skaitytojus, suformuoti niekinamą požiūrį į paminėtų asmenų veiklą. Politikas nuteistas ir už tai, kad viešai šiurkščiai menkino SSRS įvykdytą genocidą Lietuvos Respublikos teritorijoje.
2017 m. Klaipėdos apygardos teismas taip pat apeliacine tvarka išnagrinėjo kitą baudžiamąją bylą, kurioje Klaipėdos rajono gyventojas pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje viešai skelbė vieno leidinio santrauką, kurioje paniekinamai buvo aprašoma žydų tauta, skatinama neapykanta jai etninės kilmės ir socialinės padėties požiūriu, bei rašė įžeidžiančius ir žydų tautą niekinančius komentarus, siekdamas sukurstyti skaitytojus, sukelti neapykantą žydų tautai, suformuoti niekinamą, diskriminacinį požiūrį į juos. Jis nuteistas ir už tai, kad viešai pritarė SSRS vykdytiems nusikaltimams žmoniškumui – Lietuvos gyventojų masiniam trėmimui į Sibirą, juos neigė ir šiurkščiai menkino užgauliu bei įžeidžiančiu būdu.
Klaipėdos apygardos teismo pirmininko patarėja Gintarė Daugėlaitė ir Panevėžio apylinkės teismo teisėjo padėjėja, Teisėjų padėjėjų asociacijos valdybos narė Jomilė Juškaitė-Vizbarienė/teismai.lt
