Budinčio globėjo kasdienybė – išmokti nesmerkti, nekritikuoti
Įkelta:
2021-07-06
Nuotrauka
Latožienė
Aprašymas

Jūratė Latožienė sako, kad antrybė, drąsa, empatija – tai savybės, kurios reikalingos žmogui, norinčiam būti budinčiu globėju. Redakcijos archyvo nuotrauka

Į adakaviškės Jūratės Latožienės namus atkeliauja vaikai, kuriems nebėra saugu gyventi tėvų namuose. Budinčios globėjos durys atsiveria paaugliams, mažamečiams, patyrusiems nemenkų likimo išmėginimų. Moteris neslepia, kad būna atvejų, kai prireikia psichologinės konsultacijos ne tik nepilnamečiams, bet ir jai, nes nuolat ieškoma geriausių išeičių, patarimų, kaip elgtis sudėtingose situacijose. „Tapau kantresnė. Aš nuolat su savimi dirbu. Jeigu matau, kad labai stresuoju, jaučiuosi pavargusi, ieškau išeičių. Turiu imtis fizinės veiklos, jeigu galva pavargusi. Ieškau medžiagos, kursų. Aš labai daug sužinojau, išmokau nesmerkti, nekritikuoti, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie liečia biologines vaikų šeimas“, – trečiadienį organizuotame Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos susitikime kalbėjo pašnekovė.

Niekada nesakyk niekada

Buvusi Adakavo pagrindinės mokyklos logopedė pasakojo anksčiau niekada neįsivaizdavusi savęs nei mokytojos, nei globėjos vaidmenyje. 

– Kai buvau paauglė, niekada nemaniau, kad dirbsiu su vaikais, bet yra toks posakis: „Niekada nesakyk niekada“. Išėjo taip, kad dirbau specialiąja pedagoge-logopede. Kai uždarė kaimo mokyklą, iš socialinės darbuotojos gavau pasiūlymą dirbti budinčia globėja, nes esu kantri, – pasakojo Jūratė.

Adakaviškė teigė, kad iš pradžių buvo linkusi manyti, jog su tokiu darbu nesusitvarkys, bet gavusi daugiau informacijos, nusprendė pamėginti.

– Pirmoji mintis – tik ne man. Juk atsakomybė milžiniška, visą parą, 7 dienas per savaitę. Bet po truputį ėmiau ieškoti informacijos, paskambinau į Tauragę, užsirašiau į kursus. Nusprendžiau  kursuose sužinoti, ar tinku šiam darbui. Kursuose pajutau empatiją tiems vaikams. Merginos, kurios vedė kursus, dirbo vaikų namuose, tad papasakojo istorijų, jos neišgąsdino, bet jautriai sureagavau, supratau, kad tikrai galiu padėti. Galvojau, jeigu neišeis, galėsiu nutraukti. Juolab, kad tai nėra globa visam gyvenimui. Budintis globėjas yra ekstra atveju, kai reikia priimti ir padėti. Taigi praėjusi kursus gavau kvalifikaciją, – sakė Jūratė. 

Šiuo metu ji budinčia globėja dirba jau ketverius metus, per kuriuos namų duris atvėrė 13-ai nepilnamečių. 

Pagelbėja dukros

Žingsniui ryžtis tapti budinčia globėja, pasakojo Jūratė, pritarė ir šeima, tiesa, iš pradžių nebuvo lengva – reikėjo perlipti per save, atsikratyti išankstinių nuostatų apie vaikų globos namuose arba probleminėse šeimose augančius vaikus. 

– Mano vyresnioji dukra buvo šešiolikmetė, reikėjo jos leidimo, parašo. Kalbėjausi su broliais, seserimis, visi žvelgė atsargiai, ragino įvertinti, ar nenukentės šeima, ar užteks dėmesio vaikams. Dukra iš pradžių galvojo, kad neturėsim privatumo, išsigando, kad vaikai gali būti pikti. Apie globojamus vaikus sklando tam tikri stereotipai, juk anksčiau net nesame turėję su jais sąsajų, – sakė ji.

Tačiau, džiaugėsi pašnekovė, susidūrus su realiomis situacijomis šios nuostatos pakito. Vyresnioji dukra net pataria tam tikrais klausimais. 

– Kartais streso sukelia situacijos, kai atvyksta nauji paaugliai, tačiau vyresnioji, pavyzdžiui, sako: „Mamyt, juk jam tik šešiolika, čia normalu“, – juokėsi Jūratė. 

Moteris džiaugėsi, kad prisideda ir jaunesnioji dukra – ji sugalvoja žaidimų mažamečiams vaikams. Moteris pasakojo, kad kartą, kai namuose neliko globojamų vaikų, jaunėlė jų tarytum pasigedo, ėmė klausinėti, kada atvyks gyventi naujų vaikų. 

Pastaruoju metu ir visuomenė į globojamus vaikus bei pačius globėjus žvelgia visiškai kitaip nei anksčiau. Kažkada žmonės įtariai žiūrėdavo į vaikų globėjus, buvo galvojama, kad vaikai iš globos namų paimti tam, kad dirbtų, tačiau dabar jau suvokiama, kad jie to neturi daryti. 

Paprastai budinčios globėjos namuose vaikai praleidžia metus arba pusantrų. Per tą laiką, sakė ji, pavyksta atrasti bendrą kalbą.

– Mano artima aplinka susipažino su globa per mane. Ir palaiko. Ir pamilsta tuos vaikus, – dėstė Jūratė. 

Moko ir vaikai 

Kantrybė, drąsa, empatija – tai savybės, kurios, anot J. Latožienės, reikalingos žmogui, norinčiam būti budinčiu globėju. Be to, moteris pabrėžė, kad žmogus turi pakeisti ir savo mąstymą.

– Norint būti globėju reikia susitvarkyti ego, pakeisti tą požiūrį, kad neva „mano namai, mano tvirtovė“. Nutinka, kad kažkas lūžta, nepražydusios gėlės nuskabomos. Reikia suprasti, kad tą kilimą, pilną žemių, išvalysi, langus, kurie nučiupinėti pirštais, nusivalysi, būtina žiūrėti paprasčiau. Jeigu būsi smulkmeniškas – nepaveši, neištversi, – sakė Jūratė. 

Moteris prisiminė, kad vienas vaikas į jos šeimos namus atkeliavo būdamas 1 metų ir 4 mėnesių amžiaus ir išbuvo 1 metus ir 7 mėnesius. 

– Jis išmokė mus labai daug. Tai buvo labai judrus, smalsus berniukas, turėjome turėti akis kaktoje: čia yra, čia jo nebėra. Ir jis labai geras bėgikas. <...> Reikėjo daug kantrybės, pirmieji metai vaikams sunkesni, bet net ir po to, kai jis išvyko, palaikome ryšį, susitinkame po kelis kartus per metus. Galvojama, kad vaikai iki 3 metų nieko neprisimena, bet jis atvykęs pasakoja, ką veikė pas mus, kur ėjo, koks jis buvo, – patirtimi dalijosi pašnekovė. 

Globojant vaikus, tenka įveikti ne vieną iššūkį. 

– Būna, vaikai suserga, teko su vienu vaikučiu gulėti ligoninėje, taigi, likusi šeima pasiliko su kitais namuose buvusiais vaikais. Pagalba tikrai reikalinga, – sakė Jūratė. 

Jaudulys kyla tuo metu, kai namuose turi apsigyventi naujas vaikas.

– Nežinome, su kokia jis istorija, emocijomis atvyksta. Yra jaudulys, šiurpuliukai, nes nežinai, ar galėsi padėti. Galbūt padirbus 10–15 metų tai dingsta, bet aš vis dar tai jaučiu. Jeigu prasideda ligos, turi 2–3 metų vaikus, tai suserga vienas, paskui – kitas, dažnai teko lankytis vaistinėse. Vienas vaikas prieš Kalėdas atsidūrė ligoninėje, grįžome, per Kūčias vėl teko skubėti į ligoninę. Džiaugiuosi tuo, kad šeimoje padedame vienas kitam, – kalbėjo adakaviškė.

Jūratė pasakojo, kad apsigyvenę jos namuose, vaikai mokosi būti tvarkingi – nusiprausti, pasikloti lovas. 

– Žinoma, indų plauti jau nereikia, įsigijome indaplovę, bet nuvalyti dulkes, susitvarkyti savo kambarį tikrai vyresni vaikai turi. Kaip ir visi, šeimoje mes visi turime kažką daryti, – sakė budinti globėja. 

Moteris kalbėjo, kad į namus atvykęs naujas vaikas turi kurį laiką apsiprasti, pasijusti savas, tačiau sunkiausia yra tuomet, kai vaikas turi išvažiuoti iš Jūratės namų ir atsisveikinti. 

– Kartais pritrūksti tų žodžių, kaip jam padėti, nes jis kaltina save, – apgailestavo Jūratė. 

Ne konkurentė 

Pasakodama apie didžiausias pamokas būnant budinčia globėja, adakaviškė prabilo apie vaikų biologines šeimas.

– Išmokau neturėti išankstinių nuostatų. Mūsų visų, dirbančių su vaikais, tikslas yra toks, kad vaikas grįžtų pas biologinius tėvus. Kai auga pas mus, vaikai susitinka su tėvais. Buvo ne vienas atvejis, kai tėvai žiūrėdavo į mane kaip į konkurentę arba nepasitikėdami, gal įsivaizduodami, kad aš esu kontrolierė. Taigi, jie įjungia savigyną, bet kai su jais pradedi kalbėtis, kai jie pajaučia, kad aš ne priešė, o auginu jų vaikus tam, kad padėčiau, viskas pasikeičia. Stengiuosi, kad vaikai nepamirštų savo tėvų. Susitikę mane, kai kurie tėvai sveikinasi, padėkoja, visai neseniai sulaukiau padėkos, kad labai daug ko išmokiau jų vaikus. Nieko negalime smerkti. Ribos labai plonos. Kartais tam, kad įklimptume, pavyzdžiui, į priklausomybes, reikia labai nedaug ir net nežinia, kokie mes patys būtume užaugę, jeigu būtume gyvenę toje aplinkoje, kurioje augo tie tėvai. Norisi, kad žmonės išeitų iš to užburto rato, – vylėsi Jūratė.

Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
prieš 1 dieną
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-04-15
Apie netektį skelbia Tauragės Juozo Kasperavičiaus šaulių 702-oji kuopa. „Sunku patikėti šia skaudžia nelemta žinia – mus paliko ilgametis šaulys Jonas Ozgirdas (1931–2022)“, rašoma kuopos feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
pleikys
Įkelta:
2022-03-30
Tauragiškis Andrius Pleikys kūrybinių idėjų ir veiklos stoka skųstis tikrai negali: jis filmuoja renginius ir šventes, dirba radijuje, kuria videoprojektus, vaizdo žaidimus, o dabar drauge su komanda vysto inovatyvią idėją – kuria išmanias, NFC technologija paremtas vizitines korteles „Distify“. Tai išmani vizitinė kortelė, sujungianti bendravimo tradicijas ir skaitmeninę tapatybę, kuria palietus telefoną akimirksniu dalijamasi kontaktiniais duomenimis, nuorodomis į socialinius tinklus ir kita skaitmenine informacija. Verslininkas džiaugiasi, kad šia ką tik į rinką paleista kortele jau naudojasi dešimtys klientų, ir produktą nuolat tobulina.
Nuotrauka
Ona paulauskiene
Įkelta:
2022-03-16
Kovo 15-ąją Seime įvyko batakiškės, Tauragės garbės pilietės, tautodailininkės ir talentingos menininkės Onos Paulauskienės drožybos darbų parodos atidarymas. Ji, dalyvaujant gausiam žiūrovų būriui, atidaryta 2-ųjų rūmų galerijoje prie kavinės ir bus eksponuojama iki kovo 28-osios
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-03-15
Kovo 14 dieną sukako 100 metų, kai Kuršėnuose gimė pedagogas, ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius (1922–2009). Jo šviesus atminimas išliko mokinių prisiminimuose, pilies kieme tebežaliuoja Jo iniciatyva pasodinti ąžuolai. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomos pedagogo nuotraukos ir laiškai buvusiai mokinei, mokytojai ir kraštotyrininkei Almai Mizgirienei (1931–2014). Juose – Tauragės krašto švietimo istorija: prisiminimai apie Tauragės aukštesniąją Komercijos mokyklą, gimnaziją, mokslo draugus ir mokytojus.
Nuotrauka
Ievos Jucienės nuotrauka
Įkelta:
2022-02-22
Vakar, vasario 21-ąją, mus paliko net keturias poezijos knygas išleidusi Ona Butkevičienė, sausio 4-ąją paminėjusi savo 99-ąjį gimtadienį. Ją pažinojusiųjų atmintyje ji liks energinga, tvarkinga, reikli ir griežta, turinti savo tvirtą nuomonę ir apie gyvenimą, ir apie žmones, ir apie poeziją.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-02-19
Tremtinė, partizanų ryšininkė Vanda Valiutė vasario 19-ąją minės 95-ąjį savo gimtadienį. Tai pirmas jubiliejinis gimtadienis jos istorinėje tėvynėje. Tą dieną ją sveikins tie, kas žino jos gyvenimo istoriją, kas ištiesė ranką, kad padėtų grįžti į Lietuvą, kas rūpinosi, kad būtų tinkamos tolimesnio gyvenimo sąlygos.
Nuotrauka
sileris
Įkelta:
2022-02-16
Tauragėje neseniai surengtas šviesaus atminimo trenerio Jono Šilerio atminimo taurės turnyras. Jau metai, kaip šio badmintono Tauragėje pradininko, įspūdingą patirtį sukaipusio šios sporto šakos puoselėtojo nebėra. Praūžus turnyrui pasikalbėjome su Renaldu Šileriu – Jono Šilerio anūku. „Daug apdovanojimų jis gavo ne tik aikštelėje, daugumą atsiimti lydėdavau ir aš, labai džiaugdavausi, kad žmonės vertina jo nuopelnus“, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Renaldas.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-10
Praėjusį savaitgalį, Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, išvakarėse, netekome vieno Sąjūdžio įkūrėjų Tauragėje – Broniaus Martinkaus. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-02
​​​​​​​Prieš 20 metų iš Tauragės į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) išvykusi Sigita Šimkuvienė kilusi iš Aukštaitijos. Tačiau meilė ją atviliojo į mūsų kraštą. O smalsumas bei geresnio gyvenimo troškimas – už Atlanto vandenyno. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenei vadovaujanti pašnekovė prieš tai pirmininkavo Amerikos lietuvių bendruomenei. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-28
Šiuo metu Švedijos sostinėje Stokholme gyvenanti Monika Lionaitė išmaišė kone pusę pasaulio. Mokydamasi vadybos mergina bendravo ne tik su diplomatais bei savo sričių profesionalais, tačiau ir ištyrinėjo įvairių pasaulio valstybių grožį. Ten ji sutikdavo ir tautiečių. „Teko net mokyti lietuvius Maskvoje, kaip gaminti lietuviškus cepelinus“, – pasakojo M. Lionaitė, „Globalios Tauragės“ ambasadorė. Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas per savo gyvenimą turėtų studijuoti bent kelis dalykus. Pasak merginos, tai suteikia kur kas platesnę pasaulėžiūrą. 
Nuotrauka
Tauragės savivaldybės nuotrauka
Įkelta:
2021-12-17
„Tauragės žinios“ neseniai rašė apie į Lietuvą iš Irkutsko grįžusią tremtinę, partizanų ryšininkę 94 metų Vandą Valiūtę. Šiuo metu  Pagramančio socialinės globos namuose gyvenančiai tremtinei dar daug ko trūksta, dar nebetvarkomi ir pilietybės atstatymo dokumentai. Vis dėlto vieną labai svarbų ir jai reikalingą daiktą V. Valiūtė jau turi – už neabejingų žmonių suaukotus pinigus jau nupirktas klausos aparatas. Jam įsigyti per mažiau nei mėnesį suaukota 14 tūkst. eurų. 
Nuotrauka
„Tauragės žinių“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2021-12-08
Tauragė neteko kultūrininkės, etnografės, aktyvios visuomenės veikėjos Anastazijos Pečkaitienės. Ji mirė vakar, gruodžio 7 dieną, eidama 66-uosius metus. 
Nuotrauka
a
Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-11-20
Visai neseniai Pagramančio savarankiško gyvenimo namuose apgyvendinta vos prieš mėnesį iš Irkutsko grįžusi 94-erių metų kraštietė Vanda Valiūtė. Moteris devyniolikos buvo ištremta į lagerį Kazachstane, o vėliau gyveno Centrinio Chazano gyvenvietėje (Irkutskas). Senatvę Rusijos Federacijoje moteris pasitiko medinėje trobelėje be elektros. Iki tol, kol susipažino su kraštotyrininkų pora Arvydu ir Nina, kur, senolės prašym, sutiko ją pargabenti namo.
Nuotrauka
a
Jovitos Verpečinskienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-05
Mokytojas – ypatinga profesija. Jis savo mintimis, darbu, užsidegimu gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai – ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Linkėdami visiems mokytojams stiprybės – kad net ir sunkiausioje situacijoje rastumėte raktą į mokinio sąmoningumą, ir neišblėstančios kantrybės, džiaugsmo bei jausmo, jog jūsų mokinys kiekvieną pamoką yra žingsneliu arčiau tikslo, šįkart pakalbinome „Šaltinio“ progimnazijos informacinių technologijų ir matematikos mokytoją Naniją Bekerienę. Beje, netrukus ją pasieks Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Padėkos raštas.