Onutė Zigmantienė svajoja suteikti savo sūnui galimybę girdėti
Onutės Zigmantienės atžalos Nojus, Amelija, Matas ir Erikas
Mažoji Amelija su broliuku Eriku. Raimondos Alysienės nuotraukos
„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.
Ant palangių žaliuoja svogūnai
Daugiabutis Tauragės pakraštyje, butas penktame aukšte. Jame įsikūrusi šešių asmenų šeima, kurios kasdienybėje šurmulio netrūksta: čia auga trys berniukai, iš kurių vyriausiajam Erikui – 10 metų, viduriniajam Nojui – 7, jauniausiam iš broliukų Matukui – 3-eji. Pati mažiausia – 10 mėnesių Amelija, kurią broliai labai myli ir globoja.
Trijų kambarių bute švaru ir tvarkinga, daug erdvės vaikams ir, žinoma, begalė žaislų. O ant palangių vazonėliuose žaliuoja svogūnai ir krapai.
Iš virtuvės sklinda gardūs kvapai – 29-erių Onutė mėgsta suktis aplink puodus, juo labiau, kad tai jai puikiai sekasi.
Paklausta, ar sunku būti mama, Onutė nedvejoja:
– Nė kiek. Nors ir pavargstu, bet man tikrai nesunku. Jei jau labai norisi bent trumpam atsikvėpti, nueinu pas draugę, išgeriu kavos, pasikalbam valandėlę. Kol vaikai maži, reikia būti su jais, juos bučiuoti ir myluoti, nes labai greit užaugs ir jiems to nebereikės...
Ji prisipažįsta – meilės, kurios nepatyrė augdama, dabar su kaupu gauna iš vaikų.
Vaikystė nebuvo lengva
Pagramantyje gimusios ir augusios keturių vaikų mamos Onutės vaikystė nebuvo iš lengvųjų:
– Iš šešių vaikų buvau jauniausia. Nebuvo lengva. Tėvo nepažįstu, mama gyveno su patėviu. Deja, mama anksti paliko šį pasaulį – ji mirė, kai man buvo 7-eri. Dar į pirmą klasę palydėjo rugsėjo 1-ąją, ir viskas. Jos nebeliko... Buvome 7 vaikai. Aš esu iš dvynukų, tačiau mano brolis dvynys neišgyveno.
Onutė neslepia – mama mėgo išgerti. Vis dėlto ji prisimena, kad vaikais mama visada rūpinosi. Onutę užaugino vyriausia sesuo. Vos sulaukusi 18-os mergina paliko sesers namus ir ėmė į gyvenimą kabintis pati. Sako nenorėjusi sėdėti sesei ant kupros, nes jai ir pačiai buvo sunku: sesuo dirbo keliuose darbuose, kad galėtų išlaikyti brolius ir seseris, be to, dar augino savo dukrą.
Profesinio rengimo centre ji įgijo virėjos specialybę, vėliau dirbo įmonėje „Netmark“, kur ir jos vyras Edmundas.
Diagnozė – lyg žaibas iš giedro dangaus
Besilaukdama Matuko Onutė susirgo gripu. Rekomendavus medikams moteris anksčiau išėjo motinystės atostogų, ligą gydėsi žolelių preparatais.
– Net nebūčiau pagalvojusi, kad galėtų kas nors panašaus atsitikti, – teigia Onutė.
Matukas šį pasaulį išvydo 2019 metų kovą. Atliekant privalomą naujagimių apžiūrą Klaipėdos medikams niekaip nepavyko patikrinti Onutės sūnelio klausos, tad jie liepė važiuoti į Kauno klinikas ir dėl viso pikto pasitikrinti profilaktiškai. Matukui dar nebuvo nė savaitės, kai jis papuolė į Kauno klinikų gydytojų rankas.
– Gydytojo žodžiai „jūsų vaikas negirdi“ buvo lyg žaibas iš giedro dangaus, kuris tą akimirką sugriovė visą mūsų pasaulį, – prisimena O. Zigmantienė. – Tada ir prasidėjo mūsų ilgoji kelionė po gydymo įstaigas, begalė tyrimų, testų bei įvairiausių analizių... Kol išgirdome diagnozę ,,neurosensorinis apkurtimas su viena ausyte“ – jis neprigirdi viena ausyte 70 procentų. Tačiau nustačius diagnozę viskas tuo ir baigėsi, nes tokiam mažiukui nėra jokių klausos aparatų ar kitokių gydymo būdų.
Dėl prastos klausos, pasak gydytojų, yra sutrikusi ir vaiko raida, jis nekalba. Mama pasakoja, kad Matukas dažnai serga ir turėjo jau dvi dantų šalinimo operacijas. Dabar jis, kaip ir mažoji sesytė, gali valgyti tik trintą maistą.
– Kai kalbu su juo, jis turi matyti mano lūpas, kad suprastų, ką noriu jam pasakyti. Kartais prisireikia ir šūktelėti, kad suprastų, ką sakome, – pasakoja O. Zigmantienė.
Be to, pasak moters, berniukas ne tik neprigirdi viena ausyte, tačiau ir turi raidos sutrikimą:
– Jis viską puikiai supranta, rodo emocijas, tačiau jo raida ir kalba yra stipriai atsilikusi, pradeda žvairuoti viena akytė. Teko lankytis ir pas psichologę, ji patvirtino, kad Matuko logika atitinka vienerių ar pusantrų metų vaiko logiką.
Visgi jokie sunkumai berniuko energijai netrukdo ir jis džiaugiasi gyvenimu pilnu tempu. Onutė pasakodama juokiasi, kad atrodo, jog šeimoje keturi vaikai, tačiau Matukas savo aktyvumu ir energija atstoja dar tris vaikus.
Klausos aparatas padeda
Visgi praėjusių metų gruodį įvyko stebuklas, kurio, kaip tikina Onutė, ji be galo laukė. Eilinės patikros Kaune metu gydytojai prasitarė, kad yra galimybė Matukui turėti klausos aparatą, kuris užsideda iš išorės, tad patirti didelio nepatogumo jam netektų.
– Davė mums klinikos vienos kontaktus, kuri turi tą klausos aparatą. Užsiregistravome ir sutartu laiku atvykome pirmajai konsultacijai. Ten sūnui vėl atliko tyrimus ir davė išbandyti klausos juostą „Baha 5“, – pasakoja Onutė.
Kad tikrai įsitikintų, jog toks klausos aparatas yra tinkamas berniukui, šeima jį išsinuomojo. Iš pradžių tą juostą vaikas nešiojo po kelias valandas, vėliau su ja išbūdavo ir visą dieną. Po kelių savaičių vėl nuvyko į Kauną pasitikrinti, ar dėvint klausos aparatą jo klausa pagerėjo. Paaiškėjo, kad ji žymiai pagerėjusi.
Visgi kita naujiena buvo ne tokia maloni: pasirodo, ligonių kasų klausos aparato „Baha 5“ nekompensuoja, o jo kaina – 7 tūkstančiai eurų.
– Tai mums neįveikiama suma. Man ir mano šeimai tai yra didžiuliai pinigai, nes aš pati tokių pinigų nesu gyvenime mačiusi ar laikiusi rankoje, – atsidūsta O. Zigmantienė.
Prašo visuomenės pagalbos
Moteris pasakoja, kad nesiseka gauti ne tik kompensacijos iš valstybės, tačiau ir susitvarkyti vaiko neįgalumo pažymos, kuri, pasak Kauno medicinos specialistų, jam priklauso.
– Mūsų šeimos gydytoja nusikratė šios dokumentų tvarkymo naštos ir sakė, kad viską sutvarkyti turi Kaunas. Tačiau Kaune mums sako atvirkščiai – kad toks darbas priklauso atlikti šeimos gydytojui. Todėl pakeičiau šeimos gydytoją. Ji sakė tikrai žinanti, kad neįgalumas jam priklauso, tad reikalai juda į priekį.
– Dabar laukiu specialistų atsakymų, ir bus galima tvarkytis neįgalumo dokumentus – jį turėdamas Matukas gautų ir iš ligonių kasų šiokią tokią kompensaciją už klausos aparatą.
Ji pasakojo nuėjusi ir į savivaldybę, ten sakė galį padėti, bet suma bus tikrai nedidelė – vienkartinė išmoka, kurią šeima galėtų gauti kartą per metus, nė iš tolo nepadengtų visos reikalingos klausos aparatui įsigyti sumos.
Jau turi daugiau nei pusę sumos
Visgi, laimei, yra ir dar vienas sprendimo būdas. Tai – geranoriška neabejingų žmonių pagalba. O. Zigmantienė sukūrė feisbuko grupę „Matuko svajonė išgirsti“, kurioje pasakoja apie savo bėdas ir prašo paremti.
– Šiuo metu gerų žmonių dėka turime sąskaitoje sukaupę 3602 eurus, PAY-PAL paskyroje – 1019 eurų (kalbėjomės pirmadienį – aut. past.), taigi jau daugiau nei pusę sumos turime, – džiaugiasi ir dėkoja visiems prisidėjusiems Onutė.
Onutė pasakoja, kad prašydama paaukoti klausos aparatui ji yra sulaukusi ir labai nemalonių replikų – esą, iš tų pinigų ji gyvena ir pan.
Moteris įsitikinusi – kiekvieno žmogaus prisidėjimas jiems leis žengti vienu žingsniu arčiau svajonės, nesvarbu, ar tai būtų vienas, ar keli eurai. Tad visų gerų valios žmonių ji prašo prisidėti prie Matuko visaverčio gyvenimo.
– Mums svarbus kiekvienas euras, jums gal vienas ar du eurai nedaug, o mums – žingsnis į priekį svajonės link, – sako Onutė.
Prisidėti prie berniuko svajonės girdėti galite šiais rekvizitais: LT477300010170800690 Erikas Kvietkus, paskirtis: Parama Matukui.
Onutė Zigmantienė svajoja suteikti savo sūnui galimybę girdėti
Onutės Zigmantienės atžalos Nojus, Amelija, Matas ir Erikas
Mažoji Amelija su broliuku Eriku. Raimondos Alysienės nuotraukos
