Tauragės gyvūnų prieglaudoje savanoriaujanti Rima: kiekvienas katinas – asmenybė
Įkelta:
2022-11-26
Nuotrauka
rima
Aprašymas

Rimas Petrauskaitė papasakojo, kaip gyvūnai atsiduria prieglaudoje ir randa naujuosius namus

Autoriaus nuotrauka

 

,
Nuotrauka
rima
Aprašymas

Kasmet į Lietuvos prieglaudas patenka apie 15 tūkst. gyvūnų

Autoriaus nuotrauka

 

Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 

Kodėl prieglaudoje lankiausi tokiu šiek tiek neįprastu metu? Savanorius dažniausiai čia galima išvysti būtent ryte arba vakare, kai katėms pilstomas vanduo, valomi aptvarai, šeriamas maistas. Laiko nėra daug: juk reikia pasirūpinti ne vienu gyvūnu. Tačiau R. Petrauskaitė savanorystei yra paaukojusi ne vieną savaitgalį, o, kaip pati sako, katinų murkimas arba laimingai pasibaigusios jų naujųjų namų paieškos atperka viską. 

Viduje šilta – prie vienos sienos kūrenama krosnis. „Savanorės vyras su draugu padėjo įrengti. Ir jeigu ką nors reikia remontuoti, padeda. Labai geranoriškų žmonių yra“, – kalbėjo R. Petrauskaitė. 

Prieglaudoje iš viso pluša 16 nuolatinių savanorių, kurie pasikeisdami atvyksta prižiūrėti gyvūnų.

– Pakankamai daug. Galime laviruoti: yra žmonių, kurie negali atvykti vieną dieną, tai jų paprašome kokią kitą dieną. Būna, ką nors pavaduojame. Labai gražu ir tai, kad prie komandos prisijungė ir viena savanorė su dukra, vieną kartą per savaitę važiuojančios iki čia net 30 kilometrų, – kalbėjo mano pašnekovė. 

Ši prieglauda įsikūrusi netoli miesto, patalpose, kuriose anksčiau veikė automobilių servisas. Jos adresas nėra skelbiamas. Tikriausiai dėl to, kad žmonės nepaliktų gyvūnų likimo valioje tiesiog prie durų, kai pačioje prieglaudoje savanorių nėra. Kaip kalbėjo R. Petrauskaitė, labai ilgai gyvūnų prieglauda negalėjo rasti patalpų – išgirdę apie gyvūnus nuomotojai nieko nenorėdavo girdėti. Tačiau dabartinio pastato, kuriame veikia organizacija, savininkas nusprendė kitaip. 

– Žmogus sakė, kad jau geriau gyvūnai negu tiesiog viskas tuščia, – kalbėjo pašnekovė. 

– Kasmet visoje šalyje apie 15 tūkstančių beglobių gyvūnų – šunų ir kačių – patenka į prieglaudas.  Kiek jų yra jūsų prieglaudoje? – pasiteiravau R. Petrauskaitės.

– Šiuo metu turime 16. Karantine yra 4 gyvūnai. Džiugu tai, kad vieną katę radę žmonės pažadėjo vėliau ją priglausti pas save. Na, o 3 juodi kačiukai liks su mumis. Galėtume turėti daugiau – yra buvę, kad turėjome ir 32. Yra ką veikti. Katės energingos, reikia valyti, keisti kraiką, maitinti, gydyti. Talpinti gal ir galime daugiau, bet svarbu ir kokybė. Pavyzdžiui, turėjome katę su 8 kačiukais. Jeigu būtume patalpinę juos visus į mažą patalpą, tai tiesiog vietos nebūtų. Reikėjo didesnio aptvaro. Pamenu, mums parašė į feisbuko puslapį mergina, kuri sakė turinti sodybą Tauragės rajone, ji pastebėjo katę su kačiukais. Pamatėme labai mielą katytę. Įtariame, kad turėjo namus, nes laukinės katės paprastai bijo žmonių, o ši – ne. Mama labai atsakinga, tikriausiai ne pirma jos vada. Kačiukai paaugo. Jie po kurio laiko buvo atskirti nuo mamos, kad išsilakstytų. Tada mama atsigavo. Jai, kaip nustatė veterinaras, vos 2–3 metai. Pati pradėjo žaisti kaip vaikas (šypsosi, – aut. past.). Pavadinau ją Talli, nes Šiaurės Indijoje tai reiškia „mamytė“. Arba, pavyzdžiui, buvo du broliai kačiukai, kurie tarpusavyje labai gerai sutarė, bet nuo žmonių slėpėsi. Tada stengiamės juos socializuoti, atskirti, kad nebijotų būti vieni.

Nuotrauka
rima

Kaip gyvūnai čia patenka? Ar atiduoda patys šeimininkai, ar jie randami gatvėse?

– Nemažai istorijų, kai šeimininkai turi išsikraustyti į kitą nuomojamą būstą, kurio savininkai griežtai neleidžia laikyti gyvūnų, arba emigruoti. Bent taip sako. Nors kartais būna, kai pasako apie tai, kad labai staigiai emigruos, nors matai, kad jau anksčiau prieš kokius 5 metus rašė apie tai, kad nori kačiuko, tada šuniuko, tada vėl kačiuko, o galiausiai – emigruoja, o praėjus porai mėnesių vėl klausia, ar turime. Paauga – tampa neįdomu. Tokių melagysčių pasitaiko. Mes mylime savus gyvūnus. Nėra taip, kad atiduodame ir pamirštame. Laukiame nuotraukų, istorijų, jeigu kam sunku, neranda ryšio su kate, mėginame patarti. Kitaip tariant, ieškome išeičių. 

Būna, ir tai visiškai suprantama priežastis, kai gyvūną priglaudžia žmogus, neturintis vaikų, o po kurio laiko jų susilaukęs pastebi, kad atžala alergiška. Pamenu, kartą vaiko mama net bėrimų nuotraukų atsiuntė. Ji ilgai netikėjo, kad vaikas alergiškas mylimai katytei, bet galiausiai tai konstatavo medikai.

Žinoma, stengiamės, kad tie gyvūnai, kurie atiduodami atgal iš namų, nepatektų iškart į prieglaudą. Juk katei stresas. Jos nepratusios prie to. Tad jeigu atiduoda iš namų – kiti namai dažniausiai ir atsiranda. Kartais priglaudžia pačių šeimininkų giminaičiai.

Atsitinka, kai šeimininkai miršta. Ir pastebiu, kad turtą žmonės paveldėti nori, bet gyvūno – ne. Buvo toks atvejis. Žmonės net katino vardo nežinojo, nors tai buvo jų artimo giminaičio gyvūnas. Katinas labai liūdėjo. Kiekvienas katinas yra asmenybė: vienam patinka tas, kitam – kažkas kita, vienas energingas, kitas labai ramus. Nėra taip, kad sakome, jog atvažiuok ir išsirink. Kviečiame potencialius savininkus, kad jie atvažiuotų pasitikrinti, ar aura sutampa. Pamenu, tas katinas pabėgdavo, bijodavo žmonių, vieniems žmonėms jį priglaudus 2 savaites slėpėsi už spintos. Neradus bendros kalbos jis buvo grąžintas. Ir kartą atvyko į prieglaudą kita šeima: mama, močiutė ir mergaitė. Ir pastaroji pažvelgė į jį, priėjo, paglostė ir jam tai patiko. Ir dabar geriausi draugai.

– Kiek atsieina vieno gyvūno išlaikymas?

– Svyruoja katinų skaičius, išlaidos priklauso ir nuo to, kiek yra mažų kačiukų, tad tiksliai negaliu atsakyti. Mes išsilaikome iš 1,2 proc. gyventojų skiriamos pajamų mokesčio dalies, o daugiausiai pagalbos sulaukiame prieš šventes.

Kas jus atvedė į gyvūnų prieglaudą savanorystei? Kiek laiko savanoriaujate? 

– Apie šią gyvūnų globos įstaigą ilgą laiką nežinojau. Organizacijai pradžią davė Viktorija Naujokaitė, namų fermos gyvūnams „Trys paršeliai“ įkūrėja. Ji kartu su Sigitu Klymantu bendradarbiavo, turėjo bendrą prieglaudą tiek šunims, tiek katėms. Aš apie organizaciją sužinojau gyvendama užsienyje. Į mane kreipėsi Viktorija, nes matė, kad dalinuosi įvairiais skelbimais, aukojau šiek tiek organizacijoms. Po kurio laiko susipažinau su Ligita Juščiene, perėmusia vadovavimą organizacijai. Pradėjau prižiūrėti prieglaudos socialinius tinklus. Tapau praktiškai atstove spaudai (juokiasi, – aut. past.), tiesa, neoficialiai. Grįžusi į Lietuvą atvykstu į prieglaudą. Yra kambarėlis, kuriame sudėtas kraikas, vanduo, maistas. Reikia sutvarkyti aptvarus, pakeisti kraiką, pakeisti vandenį, maisto paduoti. Šaltomis dienomis svarbu pakūrenti krosnį. Visi savanoriai turi ir tiesioginius darbus, tad savo skiriamą laiką derina.

– Daug kalbama apie gyvūnus, kad reikia mylėti, pasirūpinti jais. Tačiau vis tiek atsitinka, kad žmonės išmeta juos į gatvę. Kai kurie katinai užauga laukiniai. Kaip būtų galima spręsti beglobių gyvūnų problemą?

– Esu apie tai kalbėjusi su Aušra Stumbriene (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Tauragės departamento patarėja, – aut. past.). Ji yra sakiusi, kad žmonės tapo sąmoningesni ta prasme, kad skambina tarnybai arba policijai ir praneša apie rūpesčio nesulaukiančius augintinius. Tačiau išlieka bėda, kad jeigu žmonės nori ką nors pigiau nusipirkti, tai tą ir padaro, ir jiems nesvarbu, iš kur. Arba vis dar nėra įsisąmoninama, kad jeigu įsipareigojai gyvūnui, tai  padarei geriems 15-ai metų. Tai yra tavo atsakomybė. Bet tokio supratimo nėra. Sakyčiau, kad sąmoningumo ugdymas turėtų prasidėti jau nuo darželio. Tai ilgas ir nuoseklus procesas. 

– O atvyksta pas jus kokie nors vaikų būreliai?

– Taip, atvyksta. Tiesa, mūsų laikas ribotas, ne visada esame tam pasiruošę. Na, o savanoriauti priimame asmenis tik nuo 18 metų, nes mūsų katinėliai yra visokie, kad ir iš meilės nagučius gali įleisti. Reikėtų supažindinti vaikus, kaip prižiūrėti. Tiesa, vienos savanorės mažametė dukra atvyksta kartu su mama, tai padeda ir kartu pažaidžia su katinėliais. O juk šiems reikia ne tik maisto ir vandens, bet ir dėmesio, o savanorių rankų ne visuomet daug. Kartu ugdomas ir pats vaikas, jo sąmoningumas bus visai kitoks.

– Koks yra didžiausias savanorystės gyvūnų prieglaudoje pliusas?

– Didžiulis pasitenkinimas. Sako, savanorystė pasireiškia tuomet, kai kam nors ką nors duodi. Bet išties tai labiau gauni. Manau, kad pas mus lieka tie savanoriai, kurie mėgsta tai, ką daro. Turime ir vyresnių, ir psichologiškai sudėtingesnių kačių, o didžiausias apdovanojimas mums, kai sudėtingais atvejais gyvūnai randa namus. Pamenu, turėjome katinėlį, vardu Brauni. Regis, iš Pagėgių. Šeimininkė mirė, buto savininkas jį išvarė. Taip katinas pateko pas mus. Naujoji Brauni šeimininkė pratinosi prie jo porą mėnesių. Kaip ji mums rašė, žmogus tikriausiai jam jau niekuomet netaps draugu. Bet ji įsigijo kitą katytę, o Brauni su ja labai gražiai susidraugavo.

 

Nuotrauka
margis
Valdo Latožos nuotraukos
Įkelta:
2024-03-04
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.