Kultūra

Tarp Šilalės ir Tauragės driekiasi kabančiais tiltais linguojantis nepaprasto grožio Pagramančio kraštas, nelaimė, o gal laimė – keliautojų rečiau lankomas, dažniau lenkiamas. „Man net truputį gaila: taip stengiamės, daug dirbame, o jie traukia panemuniais arba greitkeliu ir nepamato šitokios grožybės“, – LRT.lt sako Pagramančio regioninio parko lankytojų centro administratorė Rita Krompalcienė – pagramantiškė nuo trejų metukų. 

Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Pagrindinis Pagramančio simbolis – kabantys tiltai. Jų regioniniame parke siūbuoja linguoja net 12. Taip pat dunkso 9 piliakalniai, teka Jūros ir Akmenos upės, kiekviena savaip žavi, keliautojui atsiveria 12 fantastiškų atodangų. Ką jau kalbėti apie daugybę amą atimančių slėnių. O jei to maža, visada galima prisiminti literatūrą, šiuo atveju – Petro Cvirkos „Pagramančio šnekutį“, ir patirti, kodėl rašytojui taip patiko šis kraštas.

„Koks būtų kiemas be šnekučio pavasarį, be jo giesmės? Ypač kai pamotė žiema atsitraukia ir drungni vėjai, lenktyniaudami kalvomis, dosniai barsto gličiuosius pumpurus, sėja žoleles, – tas prasčiokas paukštis švilpauja skėtriodamas, džiugina kaip įmanydamas varguolį. Žiūrėk, vakar dar jų buvo tik pora, o šiandien būreliais iš medžio į medį, iš kiemo į kiemą, ir taip visą laiką jie lanko vieni kitus, svečiuojasi nelyginant Pagramančio amatininkai didžiųjų švenčių dienomis.

Pagramančio sklypininkai myli švilpukus, ir kiekvienas – puodžius, žvejys ar kurpius turi įsikėlę po keletą inkilų. Daugiausia jų pridirbęs Deveika“, – taip P. Cvirkos apysakoje „Meisteris ir sūnūs“ pasirodo pagrindinis veikėjas.

Pagramantiškiai tiki, kad P. Cvirka tikrai lankęsis jų nuostabiame krašte, nes apysakoje Pagramančio apylinkių vaizdus ne tik gražiai, bet ir gana tiksliai aprašęs. Prisimenamas ir Pagramantyje gyvenęs senolis, kuris pasakodavo, kaip jį vis aplankydavo „kažkoks“ rašytojas, klausinėdavo, klausinėdavo ir pranykdavo, kad po savaitės kitos vėl netikėtai atsirastų.

Davė ir dar drėbtelėjo

„Gražiausiose Pagramančio vietose sovietų laikais stovėjo fermos. Senosios miestelio kapinės, neva saugantis, kad neužterštų upės, buvo uždarytos, o ant kranto stovėjo fermos... Tad ką galima pasakyti?.. Buvo tokie laikai“, – pasakoja R. Krompalcienė. Dabar jau viskas atrodo kitaip, sovietiniai reliktai, ženklai atsitraukė į tolumas, net ir išlikusios fermos pasislėpė po moderniais, akies nerėžiančiais stogais.

Apvažiuoti beveik visas lankytinas Pagramančio regioninio parko vietas, pažintinius takus, anot Ritos, pakanka dienos. Ypač patogu automobilininkams ir dviratininkams, nes visos vietinės įžymybės tarsi suvertos prie natūralios gamtos tako – 35 kilometrų ilgio trasos. Pagramančio apylinkės iš kitų Lietuvos vietovių išsiskiria gausia gamtine įvairove, tad ir lankytinų vietų skaičiuojama dešimtimis, o žvyro vieškelis puikiai pritaikytas kelionei.

Nuotrauka

J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Pagramančio regioninis parkas

13 tūkst. hektarų regioninio parko teritorija šiaurės–pietų kryptimi išsidėsčiusi palei Akmeną, o vakarų–rytų kryptimi eina abipus Jūros upės. Unikalų kraštovaizdį suformavo 200 tūkst. metų trukęs ledynmetis, tirpsmo vandenys atrideno riedulius, susluoksniavo atodangas, išraižė upelius.

„Mūsų Pagramančiui buvo duota ir dar drėbtelėta. Miestelyje langą prasidarai ir girdi upelio ošimą, paukščių čiulbesį“, – sako R. Krompalcienė.

Karštą dieną keliautojams galima atsigaivinti stabtelėjus prie Balskų užtvankos. Patvenktos Jūros krante įrengtas paplūdimys su pavėsinėmis ir persirengimo kabinomis.

Meškinį česnaką tausokit!

Plynosios aukštapelkės pažintiniame take neseniai buvo renovuotas takas, iškilo stebėjimo bokštelis. 1,8 km ilgio trasa labiau pritaikyta norintiems susipažinti su savita regiono augmenija.

Lylavos upelio pažintinis takas visą savo grožį geriausiai atskleidžia pavasarį, kol dar nesužaliavę medžiai. Slėniuose sužvilga upelio vingiai, auga papartynai, skroblai. Didelė tikimybė, kad lankytojas pateks į kertines miško buveines – žmogaus veiklos nepaliestus miško plotus.

Pavasarį keliautojai ieško vietinės įžymybės – meškinio česnako, ankstyvojo vitaminų šaltinio. O rudenį jų aistrą pasotina įvairiausi grybai. „Tačiau noriu perspėti žmones – neneškite meškinio česnako glėbiais, nekonservuokite milžiniškais kiekiais! Jis buvo įrašytas į Raudonąją knygą, vėliau – išbrauktas. Bet jei ir toliau taip masiškai bus niokojamas, nesinorėtų, kad ir vėl į ją pakliūtų“, – nusišypso R. Krompalcienė.

Dar vienas nuostabus pažintinis takas – Akmenos – driekiasi per „Lakštingalų slėnį“, kabančiais tiltais sujungia Šilalės ir Tauragės rajonus. „Upių vingiai ir kabantys tiltai yra parko simboliai, jie pavaizduoti ir regioninio parko emblemoje“, – sako pašnekovė.

Ne tik ledynas, bet ir sovietų okupacija yra palikusi savo pėdsakų Pagramantyje. Tai keturi vadinamosios Molotovo gynybinės linijos bunkeriai. Kam tai anokia įdomybė, anot R. Krompalcienės, bent jau pasigrožės ten atsiveriančiu Jūros upės slėniu.

Nuotrauka

Stacevičiaus/LRT nuotr.

Įspūdingas vaizdas

Pagramančio parke dangų remia trys istoriniai ąžuolai: Genių, Andriejaičių ir Gudlaukio. Regioninio parko lankytojų centro administratorės tikinimu, Andriejaičių galiūno grožio niekaip neįmanoma perteikti nuotraukoje – kiek befotografuotum, kaip besistengtum.

16 metrų aukščio, 6,5 m diametro Gudlaukio ąžuolas – kresnesnis ir gerokai senesnis, regėjo jau 6 šimtmečius. Pasak Ritos, ne kartą trenktas žaibo, degęs, beveik nudžiūvęs, medis vėl surado gyvybinių galių, net veda giliukus. Gamtos stichijų talžytas medis dabar stovi tuščiaviduris, įkišus į drevę fotoaparatą ar telefoną galima įamžinti dangaus mėlynę.

Dar viena išskirtinė regioninio parko vieta – 250 metrų ilgio Didžioji Akmenos rėva. Šis gamtos paminklas susiformavo tirpstant ledynams. Akmenos upė, kaip ir sako pavadinimas, labai akmenuota, čia sugulęs visas riedulynas. Jokiame kitame Lietuvos regioniniame parke nėra nieko panašaus.

Tačiau Akmena pasižymi ir kita ypatybe – dideliu vandens nuolydžiu. Vidutiniškai per vieną kilometrą paviršius pažemėja 1,86 metro, tačiau Didžiosios rėvos vietoje jis nukrinta kone tris metrus. Viduryje upės atsistojus ant akmens ir žvelgiant prieš srovę galima pamatyti šį įspūdingą vaizdą.

Vieta bučiuoti išrinktąjį (-ją)

Pagramančio regioniniame parke istorinius Lietuvos laikus mena 9 piliakalniai, patys gražiausi, pasak R. Krompalcienės, – Indijos ir Pagramančio. Indijos pavadinimas, be abejo, kelia nuostabą, tačiau lingvistai ją tuoj pat išsklaido – šiuo baltišku žodžiu apibūdinama žemės giluma.

Dvi nenuoramos – Akmena ir Jūra – padovanojo kraštui net 15 įspūdingų atodangų. Pati didžiausia – Pagramančio, esanti įspūdingoje upės kilpoje, kairiajame krante. Nuo jos atsiveria miestelio vaizdas, o kitoje bliūdo pusėje (pagramantiškiai sako, kad gyvena bliūde, nes iš visų pusių supami kalvų) matomas Kuturių piliakalnis.

Juosiamas Gramančios upelio dunkso Pagramančio piliakalnis, o už jo stūkso Meilės akmuo. Sakoma, jei jį pasieksi ir pasibučiuosi su savo išrinktuoju, meilė bus pati tvirčiausia. Galbūt todėl R. Krompalcienės iniciatyva ūksmingame Gramančios slėnyje akmens link buvo nutiestas natūralus pusės kilometro ilgio takas, pakabintas nedidelis tiltukas, sukaltas širdies formos suoliukas.

„Karštą dieną geresnės vietos atsigaivinti nerasite. Tai ypatinga vieta, takelį vadinu lietuviškuoju kanjonu. Abiejose pusėse kalnai, o apačioje – upelis alma“, – pasakoja Rita.

Pagramančio parke galima keliauti ir kanojomis. Jūra žygiams palanki visą sezoną, o Akmena geriausia irtis ankstyvą pavasarį, paskui upė nusenka. Ji labiau tinkama patyrusiems kanojininkams.

Kasmetis tradicinis kanojų žygis organizuojamas paskutinį balandžio savaitgalį. „Akmena – nepaprastai įspūdinga. Kas yra plaukęs, sako, kad nieko gražesnio nėra matęs – piliakalniai, atodangos, vingiai, slenksčiai, ekstremalūs pojūčiai – kartais atrodo, kad esi ne Lietuvoje, o džiunglėse“, – sako R. Krompalcienė.

Tradicinis dviračių žygis kasmet rengiamas rugpjūčio pirmąjį savaitgalį. Žygeivių sulaukiama iš visos Lietuvos. Nakvynės namų regioniniame parke nėra, tačiau tai jokia bėda, lankytojus mielai priglaudžia pagramantiškiai. O kitiems siūloma nakvoti palapinėse prie regioninio parko direkcijos Ringių kaime, taip pat „Lakštingalų slėnyje“.

Publikaciją parengė Mindaugas Klusas LRT.lt