Gegužės 16 dieną, 17 valandą Tauragės kultūros centre bus galima pasiklausyti muzikinio operetės spektaklio „Išsipildžiusios svajonės istorija“. Spektaklyje skambės ištraukos iš I. Kalman, F. Leharo, J.Štrauso ir kt. operečių. Gražiausios ištraukos iš operečių pasakoja aistringą, romantišką, šviesią, šarmingą ir uždegančią istoriją apie meilę. Charizmatiškas, artistiškas vokalinis duetas „Bella Vita“, kurio nariai profesionalūs solistai Gražina Skinderytė-Kurnickienė (sopranas) ir Nacionalinio operos teatro emeritas Vytautas Kurnickas (tenoras) padovanos žiūrovams tikros meilės istoriją. Apie spektaklį pasakoja patys atlikėjai.
– Visoje Lietuvoje per pusantrų metų parodėte jau 18-a spektaklių. Šis – 19-as. Kaip manote, kas lemia šio spektaklio sėkmę?
Gražina: Manau, kad šio spektaklio sėkmę lemia trys dalykai – išskirtinė operečių muzika, begalinė mūsų meilė tam, ką darome ir mūsų pačių meilės istorija. Visų pirma, tai be galo nuostabi operečių muzika. Kiekviena operetė turi vieną ar keletą savo žinomų ir mėgstamų melodijų, o pas mus – visos geriausių operečių ištraukos skamba viename spektaklyje. Kokiame gi kitame spektaklyje per vieną vakarą galima išgirsti Silvos ir Edvino duetus iš I. Kalman opretės „Silva“, Čigono barono kupletus iš J.Štrauso operetės „Čigonų baronas“, Misterį X iš I.Kalman operetės „Cirko princesė“ ir daug kitų.
Kitas dalykas, kuris atneša šiam spektakliui sėkmę, manau, yra didžiulė meilė tam, ką darome. Mums šiame darbe viskas kelia be galo didelį džiaugsmą, pradedant nuo repeticijų, kelionės į miestą, kuriame dainuosime, generalinės repeticijos ir baigiant pačiu spektakliu. Kituose renginiuose, kaip ir visi scenos žmonės,j audinuosi, nerimauju prieš pasirodymą. Prieš šį spektaklį niekuomet to nebūna. Kai lieka paskutinės kelios minutės iki pradžios, dėkoju likimui, kad ir vėl galėsiu pasinerti į šią nuostabią muziką, galėsiu žiūrovams pasakoti tikrą istoriją apie meilę. Paskutinėmis minutėmis stovint scenos užkulisiuose mane užburia žiūrovų salės šurmulys, jaučiu kažkokį nepaaiškinamą bendrystės jausmą su kiekvienu iš jų. Tomis akimirkomis būna nepaprastai gera. Dėkoju Dievui už stebuklą ir galimybę dalintis su žiūrovais, už balsą, už fizines jėgas, kurias noriu atiduoti tiek, kiek tik man duota tam vakarui. Atiduoti tam, kad kiekvienas po spektaklio išeitų besišypsantis, geros nuotaikos ir su romantika širdyje. Šiandienos pasaulyje yra mažokai džiaugsmo, todėl norisi kiekvienam padovanoti bent kruopelytę šviesos ir pasakos, kurią sukuria operetė. Ne veltui yra sakoma, kad scena yra sielos veidrodis. Ir žiūrovai tai jaučia, jų neapgausi.
Na ir trečias dalykas, negalime paneigti ir to, kad tikrumą dovanoja dar ir tai, kad ne tik scenoje, bet ir gyvenime esame duetas, šeima, pora. Jau dvidešimt metų tęsiasi mūsų pačių laiminga meilės istorija. Kuomet atlieki duetus su mylimu žmogumi, įdedi savo vidų ir savo jausmus, tuomet dovanoji žiūrovams tikrą istoriją. Ir čia jokia paslaptis. O žiūrovai mėgsta tikras istorijas.
– Kaip gimė idėja sukurti būtent spektaklį, o ne koncertinę programą? Kokia buvo pradžia?
Gražian: Mūsų muzikinis spektaklis „Išsipildžiusios svajonės istorija“ buvo kurtas kaip vienkartinis labdaros projektas, skirtas Nacionaliniam vėžio institutui. Mano mamą ir tėtį gana anksti iš gyvenimopasigrobė negailestingas vėžys. Dėl šių skaudžių netekčių iki skausmo suprantu, ką išgyvena šia liga sergančiųjų artimieji bei patys sergantieji. Todėl liko begalinis žavėjimasis ir dėkingumas medikams, kurie negailėdami jėgų gydo, įkvepia vėžiu sergančius pacientus. Pirmasis spektaklis įvyko 2019 metų rugpjūčio 9 dieną Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje. Žmonės, buvę spektaklyje, medikai, pacientų artimieji dėkojo, džiaugėsi ir sakė, kad tokį gražų ir šviesų renginį reikia parodyti dar daugybę kartų. Reikia, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių. Taip prasidėjo „Išsipildžiusios svajonės istorijos“ kelionė per Lietuvą.
Vytautas: Šis spektaklis nebuvo kurtas komercijai, nors jame daug pačių nuostabiausių operetės ištraukų, niekada negalvojome, kad vieną ar kitą operetės ištrauką turime įtraukti todėl, kad ji populiari ir pritrauks žiūrovus. Tiesiog viską darėme su didžiuliu malonumu ir su meile. Buvo gera dainuoti gražią romantišką muziką, lengvai pasiduoti nešamam operetės melodijos. Taip palengva gimė ir siužetas, padiktuotas gražiausių operečių duetų ir arijų. Man, visą gyvenimą dainavusiam pagrindinius vaidmenis operose, operetė yra žavus, švelnus ir gražus pasaulis.
– Kas J us sieja su Žemaitija su Taurage?
Gražina: Prisipažinsiu, kad pirmą kartą važiuodama į Žemaitiją truputį nerimavau. Man, aukštaitei, atrodė, kad žemaičiai turėtų būti griežti ir uždari žmonės. Ir jau nuo pat pirmo apsilankymo Plungėje, kur rodėme savo spektaklį, likau sužavėta begalinio žemaičių nuoširdumo, atvirumo ir draugiškumo. Taip pat įsimylėjome ir tauragiškius. Ne paslaptis, kad į miestą, kuriame dirbsime važiuojame kelis kartus iki spektaklio. Įvairiais organizaciniais klausimais tenka bendrauti ir susipažinti su daugybe žmonių.
Vytautas: Žemaitijos žmonės yra tokie nuoširdūs, kad susitikimų laiko suplanuoti neįmanoma, nes visur su pirmą kartą matomais žmonėmis kalbamės, kaip su senais draugais. Žemaičiai labai vaišingi, nuostabūs pasakotojai, tad susitikimai užsitęsia ilgiau negu būna suplanuota. Po darbo dienos Tauragėje važiuodami namo dar ilgai šypsojomės. Širdyje buvo vidinis džiugesys po prabėgusios nuostabios dienos ir bendravimo su išskirtiniais žmonėmis. Tokie būna ir žemaitijos žiūrovai, mes kiekvieną iš jų norėtume apkabinti. Ir kultūros centrai čia puikūs. Žmonės myli savo darbą, įdeda visą širdį, kad spektaklis puikiai pavyktų iš techninės, komercinės pusės. Puikios techninės galimybės. Tauragės kultūros centre – kokybiška aparatūra ir savo darbui atsidavusi kūrybinė komanda.
Gražina: Juk ne vien nuo mūsų balsų, šokio ir muzikos priklauso spektaklio kokybė, bet ir nuo jų – nematomų renginio ambasadorių, nuo kūrybinės komandos. Tauragės kultūros centre kiekvienas žmogus nepaprastai myli savo darbą, direktorius, kuris turbūt viską padarytų, kad tik Tauragėje vyktų kuo daugiau puikių renginių, apšvietimo, įgarsinimo videomedijų specialistai noriai gilinasi padeda ir rūpinasi, sklaidos specialistė pataria, rūpestinga vadybininkė, pereigingai organizuoja ir padeda, nuoširdi kasininkė. Būsiu laiminga eidama į sceną, nes žinau, kad Tauragės kultūros centro kūrybinė komanda padarys viską, kad renginys būtų puikus. Nepaprastai laukiame spektaklio dienos ir mūsų darbo su Tauragės kultūros centro komanda.
Kodėl pasirinkote būtent operečių muziką?
G.: Aš nuo ankstyvos vaikystės įsimylėjau operetę. Augau Kaune. Nuo šešerių metų, kai pirmą kartą Kauno muzikiniame teatre pamačiau operetę „Vienos kraujas“, prašiau tėvų, kad mane vestų į Kauno muzikinį teatrą kone kasdien. Mačiau visas operetes po daugybę kartų. Operetė buvo mano vaikystės, vėliau, paauglystės ir jaunystės pasaulis. Suaugau su jų muzika, su jų herojų istorijomis. Tik dėl operetės pasirinkau dainininkės profesiją, nes vienu metu labiau traukė dramos aktorės profesija.
Vytautas: Man, operos dainininkui, operetė yra kaip atgaiva, malonumas. Meilės istorija ir melodinga, skraidinanti muzika, be galo gera ją atlikti. Daugumos operų siužetai yra apie didžiulę meilę, tačiau ten visuomet viskas baigiasi liūdnai. Jausmai išgyvenami per tragediją ir nepataisomai skaudžias herojų patirtis. O operetėje muzika, romantika, viskas baigiasi gerai. Man ši muzika ir spektaklis dovanoja vidinę ramybę, o kartu galiu savo mylimai žmonai dainuoti apie meilę.
Nuotraukose ir spektaklio vaizdo pristatyme šokate ir netgi spektaklio metu atliekate špagatą. Gal anksčiau Jūs esate šokusi ar sportavusi?
Gražina: Tikrai nesu nei šokėja, nei tuo labiau gimnastė. Tiesiog esu atsidavusi tam, ką darau. Netgi atvirkščiai, tam, kad šokčiau ar kurčiau judesį scenoje, visuomet turėdavau įdėti kur kas daugiau darbo negu kiti. Mokiausi tarybinėje mokykloje, kurioje visi turėjo būti vienodi. Nors buvau tikra kairiarankė, mokykloje buvau priversta išmokti rašyti ir tapti dešiniaranke. Toks priverstinis tapimas dešiniarankiu žmogui vėliau trukdo tikslesnei judesių koordinacijai. Todėl man visuomet būdavo daugiau darbo kuriant judesio kompozicijas ar mokantis scenos šokių. O dėl špagato, žinoma, kad tai nėra lengvas elementas ir užtrukau beveik metus, kol galėjau jį atlikti. Išsikėliau iššūkį, patvirtindama faktą, kad visi stabdžiai yra tik mūsų galvoje, kita vertus buvau tikra, kad to reikia kuriant mano personažą. Jei kuriu heroję, kuri yra gatvės artistė, šokėja, reikalauju iš savęs padaryti maksimaliai tai, ką galiu, kad sukurčiau tikrą personažą. Ankstesniais laikais gatvės artistai turėjo išgyventi savo talento ir gabumų pagalba. Jie nesimokė konservatorijose, jie turėjo sukurti tokį įtikinamą meną, taip sužavėti žiūrovus, kad galėtų gyventi iš savo profesijos. Tai jie darė iš pašaukimo ir įdėdavo be galo daug darbo, darydavo neįmanomus dalykus judesio, šokio ir akrobatikos srityje. Tokį patį personažą ir aš kuriu scenoje. Tam, kad sukurčiau taip, kaip noriu ir jaučiu, prireikė šokio, prireikė ir špagato. Negaliu ko nors daryti pusiau. Turiu atiduoti tiek, kiek galiu. Nesvarbu, kad tai kai kada kainuoja nuolatinį raumenų ar sąnarių skausmą. Scenoje jokio skausmo nejaučiu, tiesiog gyvenu personažo gyvenimą. Kaip savo biografinėje knygoje rašė Sophia Loren: „Nesvarbu ar tai bus komedija, ar tragedija, svarbu, kad būtų tikra.“ To tikrumo ir atsidavimo Muzikos ir teatro akademijoje mus, dainininkų kursą, mokė tokie meistrai, kaip režisieriai Nerijus Petrokas, Henrikas Vancevičius, šokio ir judesio dėstytojos Birutė Navickaitė bei Aldona Adomaitytė, scenos ir kalbos kultūros Marija Meilė Kudarauskaitė ir daugybė kitų. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad teko mokytis pas šiuos pedagogus.
– O kas Jus pačius sieja su spektaklio herojais?
Gražina: Pirmiausia tai uždraustos meilės istorija. Mūsų herojų gatvės artistės, šokėjos ir grafo meilės istorija tais laikais buvo visiškai neįmanoma. Jis turėjo atsisakyti visko, ką turi tam, kad galėtų sukurti šeimą su savo mylimąja. Mūsų meilės istorija taip pat prieštaravo normoms, nors gyvename jau dvidešimt pirmame amžiuje. Aš studentė, jis – žinomas operos solistas, amžiaus skirtumas. Reikėjo pereiti per daugybę apkalbų ir intrigų, kurios plaukė ir nuplaukė kažkur laiko tėkmėje, palikdamos vienokius ar kitokius įspaudus, bet liko tai, kas tikra – mūsų meilė. Niekada niekas negali žmogui pakenkti, jei jis eina tikros meilės keliu. Pyktis ar žmonių intrigos anksčiau ar vėliau netenka galios prieš tikrą meilę. Jei pasirenki teisingai, jei saugai savo meilę, anksčiau ar vėliau ateina ir visa kita sėkmė gyvenime. Kaip ir mūsų spektaklio sėkmė. O ar būtų gyvenimas gražus be brangiausio pasaulyje žmogaus, nesvarbu, kokia būtų profesinė sėkmė? Man tikrai ne. Mylimas žmogus yra didžiausias gyvenimo turtas.
Vytautas: Mane sužavėjo Gražinutės vidinė šviesa, gerumas ir ramybė. Jau tada jaunoje studentėje spinduliavo didžiulė žmogiška išmintis, minčių ir jausmų švara. Būdama nepaprastai jauna, ji jau buvo brandi asmenybė. Kai aplanko tikra meilė, tiesiog supranti, kad štai Dievas atvedė į tavo gyvenimą būtent tavo antrąją sielos pusę. Ir štai jau beveik dvidešimt metų tęsiasi mūsų laiminga meilės istorija.