E. Šilimaitis įžengė į Notre Dame katedrą
Į Europos jaunimo renginį, skirtą aplinkosaugai, Strasbūre (Prancūzija) vykęs 20-metis tauragiškis Eridanas Šilimaitis aplankė ir savo mėgiamo filosofo Frydricho Nyčės namus, kuriuose ši istorinė asmenybė praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Europos Parlamente (EP) surengtame aplinkosaugos renginyje kartu su dar viena tauragiške apsilankęs vaikinas ne tik išdėstė savo pasiūlymus apie tai, kaip Europos valdžia turėtų tvarkytis su klimato krize, bet ir nepraleido progos prisiliesti prie Senojo Žemyno istorijos – pamatė ne vieną garsią vietą, susitiko ir europarlamentaru Liudu Mažyliu, suradusiu Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Svarbi ne tik praeitis, bet ir ateitis
Į EP, įsikūrusį Strasbūre, E. Šilimaitis išvyko spalio 6-ąją. Beveik 5 dienas kelionėje praleidęs tauragiškis prieš tai taip pat pabuvojo ir Lenkijos sostinėje Varšuvoje, ir Drezdene.
– Architektūra man labiau patiko Lenkijoje, o ne Vokietijoje, nors būtent vokišką architektūrą dažniau žmonės giria. Vis dėlto Vokietijoje namai tokie, kad aplanko mintis: „Čia tas pats per tą patį“, nors, pripažįstu, pastatai ir gražūs. Ir pats Strasbūras yra Prancūzijoje, bet netoli Vokietijos sienos – ji vos už maždaug 20 kilometrų. Tai toks pat atstumas, koks yra nuo Tauragės iki Skaudvilės. Taigi, šis pasienio miestas Antrojo pasaulinio karo metais buvo subombarduotas, bet netrukus greitai pasibaigus karui vėl atstatytas. Stengtasi išlaikyti tam tikrą autentiką, kiek tai buvo įmanoma. Varšuvoje pamatyta architektūra man labiau patiko – įvairesnis pastatų stilius. Žinoma, kur užeisi. Yra vietų, kuriose vienas pastatas statytas prieš 500 metų, kitas – prieš 200 metų, tai išeina šiokia tokia košė, – kelionės įžvalgomis dalijosi vaikinas.
Atvykęs į Strasbūrą, pirmiausia vaikinas pasimatė su europarlamentaru Liudu Mažyliu.
– Kalbėjome apie tai, ką jis veikia Europos parlamente. Išsakiau mintis, kad svarbus ne tik jo rastas Nepriklausomybės aktas, bet ir Lietuvos dabartis, ir ateitis, Europos siekis išsaugoti mūsų planetą, kad ateities kartos galėtų toliau gyventi švariame pasaulyje, – kalbėjo tauragiškis.
Pateikė pasiūlymą, kaip tausoti gamtą
EP vykusiame renginyje dalyvavęs E. Šilimaitis pateikė keletą pasiūlymų, kaip Europa galėtų susitvarkyti su aplinkosaugos krize, kuri lemia ir visam pasauliui nerimą keliančią klimato kaitą.
– Vienu metu vyko labai daug renginių. Buvo jaunųjų aktyvistų, kurie kalbėjo su politikais, buvo tokių, kurie dalijosi mintimis tarpusavyje. Aš parengiau savo pasiūlymus, kuriuos išsiunčiau politikams. Jaunimo mintys bus aptariamos vėliau EP posėdžiuose, – sakė pašnekovas.
Tauragiškis tikino išsiuntęs politikams pasiūlymą griežčiau žvelgti į gamintojų parduodamus produktus. Anot jo, EP galėtų imtis priemonių, įpareigojančių technikos, kitų taršių prekių gamintojus suteikti ilgą garantinį laikotarpį – nuo 10 iki 15 metų.
– Išdėsčiau mintis, ką galima padaryti kitaip. Manau, kad Europos Sąjungos institucijos turėtų kur kas labiau daugiau dėmesio kreipti į produktų kokybę. Suprantu, kad verslas nori pelno, dėl to žaliasis kursas nėra jiems palankus, kadangi daugiau reikia investuoti į tai, kad produktai būtų tvarūs. Juk jeigu daiktai tarnaus po 10 ar 15 metų, jie nebegalės tiek daug jų parduoti, šiek tiek stos vartojimas. Kita vertus, tai verslo problema, kurią galima išspręsti orientuojantis į kitas sritis, vėliau vėl grįžtant prie tam tikrų produktų gamybos. Bet tokiu būdu būtų saugoma gamta. Taigi, Europos Parlamentas gali nustatyti, kad gamintojai turi suteikti ilgesnį garantinį laikotarpį, siekiantį 10 ar 15 metų, – kalbėjo E. Šilimaitis.
Anot jo, tokiu atveju tarša sumažėtų, nes nebereikėtų tiek daug produktų gaminti ir tam naudoti gamtos išteklius.
– Žinoma, ne visuomet įmanoma, kad tam tikros prekės atlaikytų 10 ar 15 metų. Pavyzdžiui, elektros laidams to nereikėtų taikyti. Tai yra niuansai, į kuriuos EP turėtų atsižvelgti, – patikino pašnekovas.
Prisilietė prie Europos praeities
E. Šilimaitis kelionėje gvildeno ne tik apie aplinkosaugos problemas, bet ir istoriją. Jis aplankė visame pasaulyje žinomo filosofo F. Nyčės namus, kurie dabar paversti muziejumi. Filosofas paskutinius gyvenimo metus praleido Veimare – Vokietijos mieste, žymiame savo istoriniu paveldu.
-– Veimaras – XIX amžiaus klasikų miestas. Jame gyveno rašytojas Johanas Volfgangas fon Getė, poetas ir filosofas Frydrichas Šileris, taip pat filosofo Artūro Šopenhauerio mama. Į Getės namus įeiti nepavyko, tačiau pabuvojau prie jo kapo. O grįžtant iš kapinių pavyko aplankyti Nyčės namus, kuriame dabar veikia jo archyvas, muziejus. Šiame name Nyče rūpinosi jo sesuo. Mačiau kelis asmeninius daiktus, pavyzdžiui, akinius, skaitytas knygas, bent kelis jo ranka rašytus užrašus. Mačiau jo kaip filosofo diplomą. Buvo matyti ir jo paties kelios knygos, tiesa, ne viena jų dienos šviesą išvydo jau po mirties, – pasakojo vaikinas.
F. Nyčė – mėgiamas jo filosofas. Tauragiškis perskaitė daug jo knygų:
– Geras kritikas. Mokėjo įžvelgti filosofavimo klaidas geriau nei kas nors kitas. Taigi, jo kritika labai tiksli, o mąstymas nuoseklus. Dėl to jis man ir daugeliui kitų patinka.
Pasak E. Šilimaičio, pradėjus skaityti F. Nyčios veikalus gali susidaryti įspūdis, jog „viskas labai blogai“, tačiau įsigilinus labiau galima suvokti, kad žmogus turi imti gyvenimą į rankas ir tobulėti.
– Taigi, iš pesimizmo pereinama į optimizmą. Vienas žymiausių Lietuvoje girdimų jo posakių skamba taip: „Tai, kas nenužudo, padaro mus stipresnius“, – kalbėjo vaikinas.
F. Nyčė gimė 1844-aisiais, o mirė 1900 metais. Apsilankius F. Nyčės namuose vaikiną užplūdo emocijos.
– Buvo labai smagu. Net aplankė be galo keistas jausmas, kad toks žmogus, kurio ne vieną knygą skaičiau ir jis itin žymus, buvo ten, gyveno, mirė, o dabar aš esu šioje vietoje. Mane supo jo daiktai. Tai sukūrė ypatingą atmosferą. Net sunku įsivaizduoti, kad esu ten, kur ir jis buvo, – kalbėjo E. Šilimaitis.
Tauragiškis pasakojo aplankęs ir dar vieną istorinę Europos vietą – Notre Dame katedrą.
-– Pasirodo, kad Prancūzijoje yra dvi Notre Dame katedros. Viena pastatyta Paryžiuje, prieš kelis metus ji degė. O štai aš buvau kitoje, pastatytoje Strasbūre. Vienu metu ši bažnyčia buvo pats aukščiausias pasaulio pastatas. Viduje atsivėrė didelė erdvė. Lankėmės vakare, tad spalvoti langai nudažė patalpą labai gražia spalva. Visą laiką galvojau, o kaip šis pastatas atlaiko savo svorį. Juk Bažnyčia pastatyta iš akmens, – stebėjosi jis.
Didžiulį įspūdį vaikinui paliko ir Drezdene pamatyta didžiausia pasaulio siena iš porceliano.
