Lobių skrynia

Lomių kaimo bendruomenė pirmininkė, mokinių mylėta ir mylima pedagogė, entuziastinga kraštotyrininkė. Tiesiog – aktyvi ir energinga moteris, nuoširdi ir darbšti kaimynė bei kolegė. Tai tik maža dalis epitetų, tinkančių prieš kelias dienas gimtadienį atšventusiai lomiškei Elenai Bazinienei. Dar viena dovana jai tapo žinia, kad jos parengta knyga „Kol neišpustė laiko vėjai“ ką tik pasibaigusiame 8-ajame konkurse „Tauragės metų knyga 2020“, kuriame dalyvavo net 19 knygų, pripažinta populiariausia pažintine knyga. 

– Kiek metų dirbote mokykloje? Kokių prisiminimų išsinešėte iš mokyklos? 

– Mokyklai atidaviau daugiau kaip keturis dešimtmečius. Jaunystės metais buvo smagu dirbti  su vaikais, juos mokyti gimtosios kalbos, įvairiais būdais keliauti. Nemažai nuvažiuota dviračiais lankant gimtojo krašto kampelius, susipažįstant su senaisiais gyventojais, užrašant vietovardžius, kurių nemenka dalis jau išnykusi. Malonu, kai buvę mokiniai prisimena, pasveikina švenčių progomis ar sutikti nepraeina pro šalį. 

– Ar esate kilusi iš šio krašto? Kokia jūsų giminės istorija?

– Mano giminės šaknys  netoliese, anoje Tauragės pusėje – Žygaičiuose. Ten gimiau, ten prabėgo gražiausios moksleiviškos dienos. Nuo vidurinės baigimo prabėgo penkiasdešimt metų! Šiais metais vyks jubiliejinis klasės susitikimas, į kurį suvažiuos klasės draugai iš visos Lietuvos. Lankysime kapus, ten amžinajam poilsiui atgulę dalis mūsų mokytojų, klasės draugų. Prisiminimai gana malonūs, susitikus, manau, „ges lempa nuo kalbų“, kaip dainuoja V. Šiškauskas. Mus mokė geri, pasišventę mokytojai, diegę tikrąsias vertybes, įdavę mums supratimą apie tai, kas svarbiausia.

Giminės šaknys taip pat Žygaičiuose. Kaimo istorijoje – mano dėdžių ir tetų pavardės. Čia jų gyventa, dalyvauta tarpukario organizacijų veikloje ir kt.

– Kaip susidomėjote krašto istorija? Ką pavyko nuveikti ją saugant ir populiarinant?

– Krašto istorija – labai įdomi sritis. Ypač malonu bendrauti su senaisiais kaimo žmonėmis, šviesiais, dar menančiais karo metus, patyrusiais tremtį, pokarį. Taip ir prasidėjo mano kelias į kraštotyrą su mokiniais lankant senolius, jų klausant, užrašant pasakojimus.

Iš to gimė ir kaimo muziejus, po kruopelytę nešant padovanotus eksponatus pirmiausia į mokyklą, vėliau – į kuriamą Lomių krašto istorijos ir etnografijos muziejų. Esu labai dėkinga buvusiam ilgamečiam Mažonų seniūnijos seniūnui Jonui Samoškai, kuris pirmasis pasiūlė patalpas muziejaus steigimui ir daug padėjo įsikuriant. Šiandien mūsų muziejus gana žinomas, jį aplanko atvykstantys svečiai, kraštiečiai, rajono moksleiviai – visi, kam įdomus mūsų kraštas. Turime susukę ir dokumentinį filmą „Prie gaivaus tėviškės šaltinio“, kuriame užfiksuoti senieji Lomių gyventojai, kurių dalies jau nebėra tarp gyvųjų.

– Jūsų išleistoji knyga „Ko neišpustė laiko vėjai“. Ką į ją sudėjote? 

– Pirmiausia esu dėkinga Tauragės rajono savivaldybės B. Baltrušaitytės viešajai bibliotekai  už tai, kad ši knygelė išvydo dienos šviesą. Turiu dėkoti ir savo kaimo bibliotekininkei Gintarei Pavalkytei-Vasiliauskienei už teiktą projektą šio leidinio finansavimui.

Į knygą sudėjau tai, kas per paskutiniuosius trisdešimt metų buvo užrašyta ir tūnojo stalčiuje ar buvo kažkada skelbti rašiniai periodinėje spaudoje iš Lomių krašto istorijos. Seniai publikuoti  rašiniai spaudoje kraštotyros temomis nusimetė, dingo ar tiesiog žmogus laikraščius nusviedė krosnin. Knyga – kas kita, ji turi išliekamąją vertę. Manoji knygelė bus įdomi tiems, kam prie širdies krašto praeitis. Tiesa, knygoje užgriebta ir plačiau – kai kurie  rašiniai byloja apie tolimesnėse gyvenvietėse sutiktus įdomius žmones ar įvykius. Leidinį recenzavo Tauragės kultūrininkas, literatas  Eugenijus Šaltis. 

Knygos sutiktuvių Lomiuose dar nebuvo, sutrukdė karantinas. Lauksime, kada galėsime nevaržomi susitikti su žmonėmis, tuomet ir kviesime į knygos pristatymo renginį.

Su knyga pristatysime ir dar vieną leidinį – 2020 metais sudarytą atvirukų rinkinį „Lomių kultūrinės veiklos atspindžiai“, kuris buvo išleistas teikiant projektą Tauragės kultūros centrui. Rinkinyje užfiksuotas kaimo kultūrinis gyvenimas, vykęs per paskutiniuosius trisdešimt metų. Atvirukuose užfiksuotos buvusių švenčių  akimirkos, išvykos po Lietuvą, susitikimai su kraštiečiais, įdomiais žmonėmis. Visa tai išliks kaip mūsų gražaus ir veiklaus kaimo kultūrinio gyvenimo atspindys čia gyvensiančioms kartoms.

– Esate sudariusi ir dar vieną knygą „Lomiai amžių sandūroje: žmonės, įvykiai, statiniai“. Kaip ji gimė?

– Ši knyga buvo išleista 2013 metais įgyvendinant vietos veiklos projektą „Lomių kaimo bendruomenės paveldo tąsa ir sklaida“. Knygą vadiname sutrumpintai – Lomių  krašto enciklopedija, kurioje trumpai apibūdinami  istoriniai įvykiai, užfiksuoti gamtos paminklai, suregistruoti vietovardžiai ir kt. Knygoje skelbti buvusių mokinių rašiniai, turintys išliekamąją vertę. Panaudota nemažai fotonuotraukų, trumpų pasakojimų apie vietos tremtinius, krašto darbštuolius ir kt. Liūdna pasidaro vartant knygą, nes daug paminėtų žmonių jau atgulė kaimo kapinėse. Bet kartu ir malonu, kad žmonės nebus pamiršti, kad juos primins įrašai knygos puslapiuose, ne vien akmuo kapinėse ženklins gyvenusį ir kūrusį  lomiškį.

– Kokių dar veiklų ir pomėgių turite?

– Labai mėgstu memuarinę literatūrą. Skaitau. Įdėmiai seku kultūrines televizijos laidas. Mėgstu žemės ūkio darbus, malonu į sušilusią žemę sukišti rankas, pasisemti iš jos stiprybės, tvirtybės. Malonu stebėti iš žemės besikalantį daigelį, matyti besiskleidžiantį gėlės žiedą, jo augimą, rūpintis juo. Kita veikla sukasi apie kaimo muziejų, jo turtinimą ir kt. 

– Kur semiatės energijos, kas padeda nepasenti?

– Kartais pradžiugina giedras auštantis rytas, kartais – matytas geras filmas ar pabuvimas gamtoje, susitikimas su seniai matytais bičiuliais. Senstame visi, nuo to nė vienas nepabėgsime.

– Kaip sekasi jūsų bendruomenei? Kokiais darbais, rūpesčiais gyvenate?

– Neseniai turėjome visuotinę pavasarinę talką, į kurią susirinko nemažas būrys kaimo žmonių. Smagu, kad žmonėms (nors ne visiems) rūpi viešųjų erdvių aplinka. Aptvarkėme kai kuriuos objektus, ne viską suspėjome sutvarkyti. Aplinka reikalauja nuolatinės priežiūros. Netrukus sodinsime pačių užsiaugintą serenčių ties bendruomenės namais bei kaimo viešosiose erdvėse. Labai didelį darbą atlieka mūsų seniūnaitis Algimantas, besirūpinantis kaimo ūkiniais reikalais.

Kelia rūpesčių likę tušti pastatai – buvusi mokykla, senieji, baigiantys sugriūti kultūros namai (buvusi parapijos salė). Apie tai jau buvo rašyta spaudoje. 

Šiuo metu bendruomenės veikla apmirusi kaip ir kultūrinis gyvenimas. Labai laukiame, kada baigsis karantinas, kada galėsime nevaržomi susitikti. Laukia seniai suplanuoti renginiai, darbščiųjų kaimo žmonių sukurtų darbų parodų pristatymai  ir kt. 

Malonius darbelius atlieka po bendruomenės sparnu veikiantis  vaikų dienos centras,  jo veikla viešinama bendruomenės feisbuko paskyroje. Kaimo vaikai nebijo darbo, dalyvavo talkoje, švarino kaimo viešąsias erdves nuo šiukšlių. Vasarą mūsų vaikai padeda laistyti auginamas gėles. 

Vasarą planuojame tradicinę sporto šventę, kuria  paminėsime  bendruomenės septyniolikos metų gyvavimo sukaktį. Liepos pradžioje Lomiuose sutiksime „Poezijos pavasario“ svečius, poetus iš sostinės, kurie vyks į Tauragę, užsuks į poetės Birutės Baltrušaitytės tėviškę, čia skaitys savo poeziją.

Gyvename, džiaugiamės kiekviena diena, jei pavyksta atlikti ką nors gero, gražaus. 

Kalbėjosi Birutė Slavinskienė

Nuotrauka