Alvido Jancevičiaus asmeninio albumo nuotraukos
Tauragėje gimė daug pasaulinio garso žmonių – Jozefas Šereševskis, Davidas Kacelenbogenas, Robertas Lemanas, Taurogeno žeme vaikščiojo net keturi Rusijos carai, legendinis karo strategas Karlas Klauzevicas, pasaulinio garso kompozitoriai Aleksandras Borodinas, Hektoras Berliozas, Robertas Šumanas, rašytojas ir politikas Aleksandras Gercenas, „Kruvinojo sekmadienio“ herojus popas Gaponas, Aleksandro Puškino žudikas Žoržas Dantesas… Šiuos ir dar daugybę mažai kam žinomų ar netgi visai negirdėtų Tauragės istorijos faktų atkapstęs kraštietis Alvidas Jancevičius sudėjo juos į knygą-straipsnių rinkinį „Užmirštasis Tauroggenas“, kurią jau netrukus pristatys Tauragės krašto muziejuje „Santaka“. O belaukiant susitikimo – pokalbis su jos autoriumi.
– Kada ir kodėl susidomėjote istorija?
– Nugyvenau nei per daug linksmą, nei kokį nevykusį, žodžiu, visai neliūdną gyvenimą. Daug metų dirbau žodžio darbininku, žurnalistu, per gana netrumpą metą sutikau gausybę įdomių, gražių, o kartais ir ne visai dorų asmenybių, padėjau dešimtims valdžios nuskriaustų, apgautų ar tiesiog nelaimingų žmonių pasiekti tiesą, įveikti didžiulius biurokratinius barjerus. Ir nors šiandien turtinga žurnalistinė praktika jau padėta į archyvo lentynas, monotoniška pensininko kasdienybe apsiriboti neketinu, nes juk buvusių žurnalistų nebūna.
Kai kas nekukliai vadina mane vieninteliu Lietuvoje cirko istoriku, kritiku. Gal kažkiek tiesos yra, nors pats savęs tokiu įvardinti nedrįsčiau. Kita vertus, gausybė rašinių ano meto popierinėje spaudoje ir dabar interneto portaluose, archyvai, fondai, dalyvavimas įvairių cirko konkursų žiuri, krūvos interviu neleidžia nustumti į pašalę to, kam paskyriau apie penkiasdešimt gyvenimo metų. Pagaliau, atrodo, priartėjau prie storos ir solidžios Lietuvos cirko istorijos knygos užbaigtuvių, nors vis dar atsiranda naujų faktų ir kartkartėmis tenka grįžti prie to darbo, įterpti, redaguoti. Ar veikalas kada nors bus išleistas, labai abejoju, nes savų lėšų tam tikrai neturiu, o valstybę tokia tema mažiausiai domina. Ačiū Dievui, kad atskirus skyrius pavyko išspausdinti kai kuriuose šio meno istorijai neabejinguose Lietuvos leidiniuose bei įvairiose enciklopedijose, ypač „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, kuriai kaip vienintelis šios temos autorius esu parašęs per šimtą straipsnių. Kita vertus, kaip nebūtų juokinga ir keista, ilgus metus darbuodamasis teisės propagandos baruose, aiškinau įstatymus, nušvietinėjau teismų praktiką, filmavau šiurpiausius nusikaltimus. Ir kartu lygiagrečiai daug koncertavau su humoro, iliuzijos programomis, aktyviai domėjausi cirko meno praeitimi bei nūdiena. Liaudis sako: „Devyni amatai – dešimtas badas“. Gal tiesos yra…
Ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad, užbaigęs ilgametį cirko istorijos paieškų darbą, radau naują nišą.
Labai didžiuojuosi, kad jau keletą metų galiu atskleisti nežinomus ar mažiau girdėtus mano gimtojo krašto istorijos puslapius. Kai studijavau Vilniaus universitete, žurnalistikos specialybė buvo Istorijos fakulteto dalis. Tačiau giliau į šio mokslo dirvonus niekada neteko įbristi, jeigu neskaičiuosiu 1979 metais „Mokslo“ leidyklos išleistos mano knygelės „Vilniaus universitetui – 400“. Būdamas savikritiškas privalau pripažinti, kad tai buvo daugiau mano mielų, puikių redaktorių Genovaitės Gustaitės ir Toleinos Daržinskaitės nuopelnas.
Istorija vienaip ar kitaip domisi kiekvienas. Tik vieni profesionaliai, kiti mėgėjiškai. Niekada nelaikiau savęs tikru istoriku, nors dabar po rašiniais vis dažniau pasirašau šiuo vardu. Domėjimasis atėjo vėlgi per cirką. Buvo atsiradusi reali galimybė tapti solidžiu mokslininku, parašyti disertaciją ir šiandien galbūt pasipuikuoti gražiomis dviem raidėmis prie pavardės – dr. Baigęs universitetą šešerius metus darbavausi Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje. Ten buvo susitelkęs iš tiesų žurnalistikos mokslo žiedynas – V. L. Žeimantas, B. Raguotis, J. Bulota, S. Makauskas, V. Juodakis, L. Tapinas, S. Valiulis ir kiti teoretikai bei praktikai. Jau buvau pasitvirtinęs disertacijos temą, gavęs leidimą dirbti spec. fonde (buvo Universiteto bibliotekoje toks padalinys, kuriame saugoti leidiniai, „netinkami“ skaityti eiliniams skaitytojams), pradėjau rinkti medžiagą. Tačiau visada, matyt, reikia laiku suvokti, kam tu tinki ir ką gebi. Pačiam suvokti. Ir laiku, kad vėliau netektų skaudžiai gailėtis. Kiek negundė mokslininko darbas, kiek nežavėjo vėliau besišvietęs gana solidus mokslų kandidato (dabar mokslų daktaro) atlyginimas, vis dėlto ryžausi kelti sparnus.
Skaitydamas įvairių laikotarpių spaudą vis rasdavau intriguojančių faktų ir iš kitų sričių, savo gimtosios Tauragės istorijos fragmentų. Taip kaupėsi archyvas, klodai informacijos, kurią atskleidžiu tik po daugelio metų. Sugrįžęs prie tų labai senų faktų ėmiau gilintis dar labiau, ieškoti daugiau naujienų. Tai nepaprastai įdomu bent jau man – atsukti laikrodį keletą dešimtmečių ar šimtmečių atgal, pajusti tolimo laikmečio kvėpavimą. O jeigu dar kažkas susidomi kartu su manimi – tai tikras balzamas širdžiai. Džiaugiuosi, na, gal ne visada atradęs, bet priminęs Tauragei, kad čia gimė daug pasaulinio garso žmonių – Jozefas Šereševskis, Davidas Kacelenbogenas, Robertas Lemanas. Ar kas žinojo, kad Taurogeno žeme vaikščiojo, čia gyveno net keturi Rusijos carai, legendinis karo strategas Karlas Klauzevicas, pasaulinio garso kompozitoriai Aleksandras Borodinas, Hektoras Berliozas, Robertas Šumanas, rašytojas ir politikas Aleksandras Gercenas, „Kruvinojo sekmadienio“ herojus popas Gaponas, Aleksandro Puškino žudikas Žoržas Dantesas. Pagaliau ar kas iki tol girdėjo, kad čia lankėsi pats Leonidas Brežnevas? Žinoma, man daug kas įgels, kad Tauragė, visais laikais būdama pasienio miestu, negalėjo nesulaukti tų įdomių asmenybių. Tada tai buvo vienas pagrindinių kelių į Vakarus. Tačiau ar dėl to mes turime tuos žmones užmiršti?
– Istorija – be galo plati sąvoka. Kokios jos sritys ar laikotarpiai jums įdomiausi ir kodėl?
– Žinoma, būčiau juokingas, jeigu mėginčiau aiškinti, jog plačiai domiuosi visomis istorijos peripetijomis, visais laikmečiais. Tai per daug platu ir per daug neatsakinga. Dar kartą noriu pabrėžti, kad nesu profesionalus istorikas, nors, pavyzdžiui, cirko istoriją Lietuvoje tyrinėju, nekukliai nuskambės, tikrai vienintelis. Šiam darbui atidaviau per penkiasdešimt metų. Šiandienos jaunimui nesuprantama, kad nebuvo kompiuterių ir netgi ne viską buvo galima primityvia to meto technika atsišviesti. Teko išsirašinėti ranka, o po daugelio metų, atsiradus kompiuteriams, skaitmeninti… Pats kūrybos procesas tokiu atveju jau tampa antraeilis.
Taip jau susiklostė, kad pagrindiniai įvykiai, kuriais domėjausi, vyko XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje. Todėl į šį laikotarpį daugiausia ir gilinuosi.
– Vis atrandate dar nežinomų, negirdėtų istorijos faktų. Kaip vyksta jūsų tiriamasis darbas?
– Viskas prasideda nuo informacijos rinkimo. Kaip nebūtų keista, bet paprasta tinkamai suformuluota užklausa internete neretai pateikia pačių netikėčiausių atradimų. Aptikus reikiamą pavardę ar faktą prasideda informacijos kaupimas. Vienas tokių pavyzdžių – šachmatininkas Elijas Baikovičius. Apie jį radau parašyta vos keletą eilučių – ir tai tebuvo žaistų partijų statistika. Jeigu ne prie pavardės parašytas Tauragės pavadinimas, galgi žmogus būtų likęs šiandien niekam nežinomas. Po ilgų paieškų susikaupė labai įdomi ir skaudi biografija, dabar jau žinoma visiems tauragiškiams. Ypač maloniai prisimenu legendinės Holivudo aktorės Mari Aldon (Aldonos Pauliutės) sugrąžinimą į gimtinę. Netikėčiausia buvo, kai rašiniui pasirodžius paaiškėjo, kad Tauragėje gyvena jos tikrasis pusbrolis, mano mielas jaunystės dienų bičiulis Aloyzas Šlepavičius… Ir tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. O štai dabar jau kurį laiką mėginu rasti kuo daugiau faktų apie vieną JAV cigarų pramonės magnatą, iš Tauragės kilusį, Lipmaną. Informacijos labai mažai, nors figūra neeilinė. Labai norėčiau parašyti apie Tauragę siaubusius gaisrus bei miesto atstatymus, tačiau visa archyvinė informacija – Rusijos archyvuose, kurie šiandien man nepasiekiami. Labai domina Tauragės gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais. Būdamas optimistas tikiuosi, kad tai kada nors pavyks įgyvendinti. Faktologijos dar turiu nemažai ir, jeigu tik leis sveikata, naujų rašinių bus.
– Tikriausiai neretai jūsų nagrinėjami šaltiniai būna parašyti ne lietuvių kalba. Kiek kalbų mokate, kaip jų išmokote?
– Nežinau, ar labai nuliūdinsiu, bet užsienio kalboms niekada nebuvau per daug gabus. Dar studijų metais mėginau mokytis senovės graikų kalbos, bet geri norai taip ir liko norais. Laisvai kalbu ir rašau rusiškai, galiu bendrauti bei skaityti angliškai. To paprastai užtenka renkant informaciją straipsniams. Be to, šiandieninės technologijos labai talkina ir padeda išversti sudėtingiausius tekstus. Svarbu tinkamai suformuluoti norimą užklausą.
– Tikriausiai narpliojant kokios nors istorinės asmenybės ar įvykio eigą prireikia begalinės kantrybės ir atkaklumo. Kiek paprastai užtrunka išnarplioti vieną kurį epizodą?
– Vienu sakiniu atsakyti į šį klausimą nesiryžčiau. Darbas darbui nelygu. Jau ko ko, bet kantrybės ir atkaklumo reikia tikrai nepaprastai daug. Būta rašinių, kurie gimė per porą naktų, o kai kuriems atiduota net keletas savaičių. Sakykime, greta viso būrio pavardžių aptinki vieną nieko nesakančią. Tačiau ji kažkodėl sudomina, ir prasideda… Po truputį iš įvairių šaltinių kaupiasi faktai, informacijos daugėja, ir staiga pradedi suvokti, kad atradai perlą, nepaprastai įdomaus likimo asmenybę. Kalbant apie knygą „Užmirštasis Tauroggenas“, galiu prisipažinti, kad čia manęs paties tykojo ne vienas malonus atradimas. Pavyzdžiui, iš Skaudvilės kilęs JAV kviečių baronas S. Fišmanas, pasaulinio garso biochemikas R. Lemanas, kuris po ilgų paieškų atsiliepė ir netgi atsiuntė Tauragės gyventojams savo sveikinimą. Nepaprastai įdomu buvo rašyti apie legendinio kompozitoriaus R. Šumano viešnagę Tauragėje, tikru stebuklu tapo atrastas jo žmonos laiškas ir džiaugiuosi, kad prie Tauragės pašto esančioje informaciniame stende, greta O. Balzako pavardės, įrašyta ir R. Šumano… Didžiulis autoritetas man visada buvo ir bus legendinis tauragiškis J. Šereševskis, būdamas paralyžiuotas tolimojoje Kinijoje į mandarinų kalbą išvertęs ir vienu pirštu išspausdinęs Bibliją… Niekada nepasitikiu vienu surastu informacijos šaltiniu, todėl labai įdomu ir labai sudėtinga buvo rašyti apie Sovietų Sąjungos lyderio L. Brežnevo lankymąsi Tauragės miškuose. Kai pavyko rasti dviejų to meto miškuose tarnavusių karininkų knygose aprašytą mano turėtos informacijos patvirtinimą, supratau, kad būtina tai parodyti visuomenei. Kai prieš šešiasdešimt metų atėjau į Tauragės pilyje buvusios mūsų mokyklos pirmąją klasę, nė susapnuoti negalėjau, kad kada nors rašysiu apie pastato rūsiuose buvusį kalėjimą ir jame uždarytus pasaulinių automobilių lenktynių Italijos komandos narius. Šis pasakojimas yra knygoje, tačiau tikiuosi, kad pavyks jį praplėsti, nes kartu su ekipažu važiavęs žurnalistas po lenktynių išleido sensacingą knygą apie šią kelionę.
– Kas ant jūsų darbo stalo guli dabar? Kokius istorijos vingius tyrinėjate? Gal ketinate atskleisti kokių nors naujų reikšmingų faktų?
– Kiekvienas nors kiek kūryba užsiimantis žmogus retai apsiriboja vienu kokiu darbu. Kol leidžia jėgos ir galimybė rezultatus parodyti visuomenei, stengiuosi nesustoti. Kompiuteryje yra ne vieno straipsnio apmatų, tačiau kada tie rašiniai išvys dienos šviesą, bijau pasakyti. Tai pagaliau priklauso ne vien nuo manęs, bet ir leidinio, kuriame spausdinuosi, pozicijos bei galimybių. Žinoma, norėčiau, kad tai būtų dažniau.
Kartu noriu pasakyti, jog domiuosi ne vien Tauragės istorija. Rusų kalba leidžiamame savaitraštyje „Obzor“ beveik kiekvieną mėnesį pasirodo mano rašiniai iš ciklo „(Ne)užmiršti vardai“. Čia stengiuosi iš tolimos praeities sugrąžinti nepelnytai užmirštus prieš daugybę metų Vilniuje gimusius pasaulinio garso menininkus. Jų daug, todėl veikti yra ką.
Neseniai kartu su „Baltijos“ cirku baigėme labai įdomų Lietuvos kultūros tarybos paremtą projektą – Lietuvos cirko istorijos almanacho pirmąją dalį. Informacija jau pradėta skelbti internete.
Todėl tiksliai atsakyti, kokius konkrečius istorijos vingius dabar tyrinėju, negalėčiau. Vis dėlto pirmenybę visada teikiu Tauragei, kurios istorija dar slepia nemažai įdomių paslapčių, intriguojančių dalykų.
– Kiek žinau, jums yra tekę dirbti įvairiose srityse. Koks darbas buvo labiausiai prie širdies?
– Per vieną kūrybinį susitikimą renginio vedėjas, mane pristatydamas, pasakė: „Jeigu kas ateityje domėsis A. Jancevičiaus biografija, turės nusilaužti ne vien koją, bet ir ranką…“ Tokia realija. Tik nežinau, ar ji sektina. Teko būti spaudos ir televizijos žurnalistu, teatro ir cirko artistu, scenoje bei manieže pasirodžiusiu per šešis tūkstančius kartų, režisieriumi, renginių vedėju, dviejų aukštųjų mokyklų dėstytoju, atstovu spaudai, kritiku, istoriku… Vargu ar galėčiau išskirti iš šio sąrašo kurią nors vieną sritį. Nes čia – kaip aktoriui – mylimiausias vaidmuo tas, kurį kuri dabar. Esu diplomuotas žurnalistas, todėl, noriu ar nenoriu, tai pagrindinė mano gyvenimo sritis. Darbas prieš daugybę metų „Leniniečių balse“, kitų laikraščių redakcijose, televizijoje davė tikrai daug gyvenimiškos patirties, leido bendrauti su pačiais įvairiausiais skirtingų rangų bei padėties asmenimis. Niekada neužmiršiu tų pirmųjų tauragiškių kolegų, savo mokytojų, jų pavardes prisimenu ir po keleto dešimtmečių: J. Marcinkevičius, B. Jagminas, J. Strikaitienė, V. Čepas, J. Gaižauskas, B. Pocius, R. Baliūnas, A. Morozovas, su kuriuo kartu rengėme siužetus respublikiniam radijui, bendravome, diskutavome įvairiausiais klausimais man jau ir išvykus iš Tauragės.
Koncertai su Valstybinio jaunimo teatro aktorių grupe išmokė sceninio reiklumo, griežtos atsakomybės, disciplinos. Ir dar mano gyvenime labai daug vietos užėmė cirkas – jo istorija ir praktiniai pasirodymai su garsiausiais įvairių šalių meistrais manieže. Tai mano antrasis gyvenimas. Jo dėka aš susipažinau su tokiomis legendomis, kaip Olegas Popovas, Igoris Kio, Jurijus Nikulinas, su kuriuo pažintis siejo septyniolika metų – iki artisto mirties. Pusę metų palapinėje dirbome su vienu geriausių Europos klounų, profesoriumi, Alos Pugačiovos kurso vadovu A. Nikolajevu. Kai, pradėjęs studijas Vilniaus universitete, parašiau pirmąją „Jantar“ cirko šapito programos recenziją „Literatūrai ir menui“, garsusis teatro kritikas Egmontas Jansonas, pasikvietęs į redakciją, pasakė: „Mes ir taip išspausdinsime. Bet aš norėjau pamatyti tą unikumą, taip profesionaliai išmanantį cirką“. Ir prasidėjo – pažintys su artistais, direktoriais, kurso draugų pašaipos, kartu su straipsniais nešami buteliai, nes neretai tai būdavo vienintelė galimybė išspausdinti rašinį.
Gaila, kad pastaraisiais metais senasis šimtametes tradicijas turintis menas vis labiau degraduoja. Bent jau tai, ką matome Lietuvoje. Vis dažniau ateina atsitiktinių žmonių, sportininkų, nebelieka tradicijų perimamumo. Artistai vis dažniau galvoja, ne ką parodyti, bet kiek uždirbti…
– Papasakokite apie savo ryšį su Taurage. Ar dažnai čia apsilankote? Koks jis jums atrodo dabar?
– Prieš kurį laiką Vilniaus Gedimino prospekte laukiau kolegos, su kuriuo buvom sutarę eiti į renginį Rašytojų klube. Laiko buvo, sėdėjau ir stebėjau praeivius. Ir staiga pajutau, kad seniai nesijaučiau taip keistai. Tiksliau, niekada nesijaučiau taip keistai ir kvailai. Pro šalį ėjo visai svetimi man žmonės, nuo jaunystės iki kaulų smegenų pažįstamus pastatus puošė nelietuviški pavadinimai. Skambėjo įvairiausiomis kalbomis tariamos frazės... Supratau, kad mano praeitis, mano istorija nuėjo negrįžtamai. Laimė tik, kad nors čia, istoriškiausioje Lietuvos vietoje, dauguma pastatų išsaugojo pirmykštį savo pavidalą. Žinoma, kvailai, gal net labai juokingai atrodyčiau teigdamas, jog viskas turėjo likti kaip buvę…
Kas kita – gimtinė. Ji – kaip pirmoji meilė, kad ir kiek metų nepraeitų, prisimeni viską iki smulkmenų, viskas visada atrodo idealu. Teisingai rašė Romas Sadauskas: „...viskas sensta ir blanksta viskas rūdija išskyrus meilę ir tai ne bet kokią – tik pirmąją bei paskutinę...“
Nors, žinoma, seniai nebėra to dabar juokingo, bet ryškaus vaikystės įspūdžio, kai po pamokų Tauragės pilyje, tada dar pradinukai, specialiai eidavom iki aukščiausio tuo metu miesto pastato – universalinės parduotuvės – užlipdavom į trečią aukštą ir žiūrėdavom per didelį langą iš viršaus. Nebe ta (žinoma, daug gražesnė) mano vaikystės Tarailių (buvusi Melioracijos statybos valdyba) gyvenvietė, kur nustatytomis dienomis visi iš barakų vatos sienomis ėjome maudytis dyzelio kvapu persmelktų mechaninių dirbtuvių pirtyje, o ištisas vasaros dienas mes, paaugliai, leisdavom ant Jūros upės kranto. Trūko labai daug ko – elementarių patogumų, serviso, prekių, tenkinomės primityviais dalykais. Tačiau tai buvo mūsų vaikystė, jaunystė, tai buvo laikas, kuris metams bėgant vis labiau gražėja.
Šiandien su Taurage mane sieja tik keletas dar išlikusių pažįstamų ir tėvų bei senelių kapai Papušynės bei Gaurės kapinėse. Sieja ir graži draugystė su mano mažąja tikrąja gimtine Lomiais. Tačiau labai dėmesingai internete seku gimtojo miesto ir rajono reikalus, ekonomikos, kultūros, sporto naujienas. Juk negalima išbraukti iš gyvenimo vietos, kuri tau davė sparnus, palydėjo į skrydį.
Kad ir retai atvykdamas į gimtinę, stengiuosi kuo daugiau paklajoti miesto gatvėmis, sugrįžti į tolimas jaunystės dienas. Tauragė keičiasi neatpažįstamai, vis labiau įgydama didmiesčio vaizdą. Gaila tik, kad kai kurios vietos netrukus išliks vien prisiminimuose. Nežinau, ar tai gerai. Pagaliau gal ir neturiu teisės griežčiau vertinti – esu patriotas per atstumą. Todėl, matyt, ir ėmiausi tolimos savo krašto istorijos, kad nors kokį pėdsaką palikčiau. Prieš kurį laiką visai atsitiktinai išgirdau, kad kraštiečiai Lietuvos šimtmečio proga išrinko mane į labiausiai nusipelniusių Tauragės kraštui asmenų šimtuką. Miesto centre įspūdingame stende puikiuojasi tos garbingos pavardės, tik aš niekaip negaliu suprasti, kaip ten patekau. Sako, išrinko žmonės, o gal komisija. Tokiame įspūdingame sąraše turėtų atsidurti vertingiausieji, gal ne vienas ir iš mano atrastų garsiųjų asmenybių. Ką padarysi, juk ne pats save įsirašai. Tik gaila, kad, radus lėšų gražiam įamžinimui kažkodėl neatsirado keliasdešimties eurų bent kukliems atvirukams pranešti dar gyviems šio sąrašo herojams apie jų įamžinimą…
Kalbėjosi Birutė Slavinskienė
Alvido Jancevičiaus asmeninio albumo nuotraukos
