Pagėgių savivaldybės teritorijoje esanti Endriškių palivarko sodyba buvo apgriauta, o jos plytos parduotos. Pastatas registruotas Kultūros vertybių registre, kadangi turi didelės mokslinės, kultūrinės, istorinės reikšmės. Taigi prieš Tauragės apylinkės teismą stojo plytas išardęs ir iš svetimo turto pasipelnęs vyriškis, turintis polinkį alkoholiui ir norėjęs gauti pinigų gėrimams įsigyti. Už paveldo sunaikinimą Tauragės apylinkės teismas iš vyro Kultūros paveldo departamento naudai priteisė net 7164,41 euro žalos atlyginimo.
Nuosprendis paskelbtas lapkričio 30-ąją. Bylos duomenimis, pastatas turi ne vieną savininką. Vienu jų save įvardijęs S. N. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams pasakojo, kad anksčiau sodyba priklausė jo tėvui. Po jo mirties nuo 2006 m. S. N. teigė priėmęs savo tėvo palikimą ir savo nuožiūra ėmė sodybą tvarkyti. Anot jo, pastatas yra įtrauktas į Kultūros paveldo sąrašą, tačiau nėra gyvenamas. S. N. tikino, kad sodyba jau apgriuvusi. Vyras pasakojo, kad šių metų kovo 12-ąją jam paskambino pažįstamas ir pranešė, kad sodybos viena siena išgriauta bei pavogtos raudonos spalvos vokiškos plytos. Sienos būta apytiksliai 3 m aukščio ir 5 m pločio.
Tiesa, teismas nustatė, kad pagal Registrų centro duomenų bazių išrašą sodybos savininku įvardytas jau miręs S. N. tėvas. Sūnus buvo pradėjęs tvarkytis palikimo dokumentus, kad sodybos dalis priklausytų jam, bet prasidėjus teismui apsisprendė, kad palikimo nepriims. Vyras patvirtino, kad jam nėra padaryta jokios žalos.
Teisme buvo apklaustas ir liudytojas Arūnas K., kuris teigė, kad balandžio mėnesį Pagėgių mieste sutikęs, pažįstamą asmenį, kuris jam siūlė senų vokiškų plytų, minėjo, kad šios buvo jo prosenelės nugriauto namo, niekam daugiau nereikalingos. 1500–2000 vienetų plytų pažįstamas pasiūlė nupirkti už 150 eurų. Tą pačią dieną Arūnas K. grįžo į Tauragės miestą. Kaip pasakojo liudytojas, jis mieste pamatė važiuojantį krovininį automobilį. Kadangi iš matymo pažinojo krovininio automobilio vairuotoją, vyras jį sustabdė ir susitarė dėl plytų parvežimo iš Pagėgių savivaldybės teritorijos. Tuomet Arūnas K. telefonu plytų pardavėju susitarė, kad jis kitą dieną 7 valandą ryte pasitiks iš Tauragės atvažiuojantį krovininį automobilį, kuris turėjo pervežti plytas. Taip ir padarė.
Teisme liudijo ir žmonės, kurių pagalbos buvo prašoma kraunant plytas į krovininį automobilį.
Teisme pasirodė Pagėgių savivaldybės administracijoje dirbantis valdininkas, kuris informavo, kad pastatui vertingosios savybės buvo nustatytos dar 2005 metais. Valdininkui tapo žinoma, kad pastato siena nugriauta, taigi informacija buvo pradėta tirti.
Iš liudytojų, mačiusių ar dalyvavusių gabenant ir ardant plytas, pasakojimų tapo aišku, kad sienos griovimo iniciatorius yra būtent J. S.
Policijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Teisme kaltinamasis J. S. visiškai pripažino savo kaltę ir parodė, kad jam prireikė skubiai gauti pinigų alkoholiniams gėrimams įsigyti. Vyras tikino žinojęs, kad pastatas negyvenamas, dalimis nuardytos plytos, todėl ir jis sugalvojo išardyti sodybos sieną, parduoti plytas ir taip užsidirbti pinigų. J. S. pasakojo, kad Pagėgių mieste jis sutiko asmenį, gyvenantį prie sodybos, bei paklausė, ar jame kas nors gyvena.
„Niekas nebegyvena, visi išmirę“, – esą taip atsakė pažįstamas kaltinamajam. J. S. prisiekinėjo nežinojęs, kad tas pastatas yra kultūros paveldo objektas. Vyras prisipažino, kad sieną ardė maždaug 4 dienas.
Vyras, be kita ko, aiškino, kad jis kiekvieną dieną vartoja alkoholinius gėrimus, tad sunkiai orientuojasi laike, dienų neseka, todėl negali pasakyti, kokiu laikotarpiu įvyko nusikaltimas. Be to, J. S. aiškino nežinojęs ir to, kad pastatas, kurio sienas griovė, kažkam priklauso, todėl manė, kad niekas nepasiges tų plytų. Teisme vyras sakė, kad labai gailisi, nes vogti negražu. Esą jeigu būtų žinojęs, kad tas pastatas kažkam priklauso, tikrai nebūtų jų vogęs.
Pareigūnai nustatė, kad pastato dalis priklauso ir V. L., taigi teismas nusprendė konfiskuotas plytas, kurios įvertintos 1 tūkst. eurų, grąžinti jam. Taigi V. L. civilinio ieškinio nusprendė neteikti.
Teismas taip pat įvertino ir J. S. charakteristiką. Vyras teistas net 4 kartus, teistumai neišnykę, yra ne kartą nusižengęs ir administracine tvarka. Kaltinamasis pripažintas recidyvistu. Dėl to Tauragės apylinkės teismo teisėja Gražina Gudžiūnienė nusprendė J. S. pripažinti kaltu tiek dėl vagystės, tiek dėl turto sugadinimo ir skirti laisvės atėmimą 2 metams. Kadangi J. S. prisipažino įvykdęs nusikaltimą, teismas bausmę sumažino trečdaliu, t.y. skyrė laisvės atėmimą 1 metams ir 4 mėnesiams, ją atidedant 2 metams. Tai reiškia, kad nusikaltėlis realios įkalinimo bausmės išvengs. Tačiau teismas įpareigojo vyrą per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kultūros paveldo departamentas skelbia, kad Endriškių palivarko sodyba įkurta XIX a. viduryje, perplanavus Būbliškės dvaro valdas. Tuometinis dvarininkas Eduardas Heinrichas Šlenteris (Eduard Heinrich Schlenther) palivarką pavadino savo vyriausiojo sūnaus Heinricho vardu. Apylinkių žmonės vokišką vietovardį sulietuvino. 1874 m. šiame palivarke buvo 1 gyvenamasis namas, gyveno 31 žmogus. Išlikę palivarko pastatai statyti XIX a. pabaigoje– XX a. pradžioje. Didelį rombo formos kiemą juosė ūkiniai pastatai ir XX a. pradžioje vienoje eilėje palei kelią statyti samdinių gyvenamieji namai. Du dideli ūkiniai pastatai, buvę sodybos kiemo šiaurės rytų pusėje, neišliko. Po 1991 m. buvusio palivarko sodyba padalyta skirtingiems savininkams ir naudojama nevienodai. Kumetynai nugyventi ir apleisti.