Šią savaitę iš nuostabos turėjau papurtyti galvą, suabejojęs, ar išties adekvačiai suvokiu tai, ką girdžiu iš masinės komunikacijos priemonių.
Iš pradžių Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas kažin kur (tiesą pasakius, nespėjau sugaudyti šaltinio) kažką leptelėjo apie nustekentą Lietuvą. Po to ministras pirmininkas tautai papasakojo, kad „žmonės pradėjo gyventi baimėje dėl Lietuvoje susidariusio nesveiko psichologinio klimato”. Įžymioji socialdemokratė Birutė Vėsaitė ta tema dar pridūrė, kad „kriminalų, nelaimių ir skandalų rubrikų aktualizavimas veda prie įsivaizdavimo, jog esame nusikalsti linkusių, prasigėrusių ir pavojingų žmonių tauta”. Suprask, ne girti, be teisių, korupcijos liūne paskendę politikai skatina tokį visuomenės požiūrį ir nepasitikėjimą savo, kaip visuomenės nario ateitimi, o žiniasklaida.
Na, kad dėl didumos nelaimių Lietuvoje kalta žiniasklaida – ne naujiena, kaip ir p. Vėsaitės nuostatos šia tema.
Visgi aš apie ką kita. Pasipurtyti verčiantis dalykas yra tas, kad ketvirtaisiais Seimo kadencijos metais, likus pusmečiui iki rinkimų, aš matau personažus, kurie užėmė vienus aukščiausių postų valstybėje, o... artėjant spaliui, mėgina man į pasąmonę įteigti, kad iš tikrųjų jie, būdami valdžioje, buvo tarsi didesnėj opozicijoj nei konservatoriai su liberalais.
Jūs ką nors suprantate? Aš – nelabai.
Galiu įtarti, kad atsakomybę už „žmonių” baimę p. Butkevičius taip siekia kuriuo nors kampu deleguoti teisėsaugos institucijoms ir faktiškai Prezidentei. Kas specialiųjų tarnybų agentai pagaliau rimtai ėmėsi už valdžioje sėdinčių korumpuotų sukčių ir prekiaujančių savo įtaka. Kas už šūsnelius eurų, o kas tiesiog už „revizijas” nomenklatūros pirtelėse.
Todėl veik neabejoju, kad artėjant rinkimams, bus nusišnekėta dar labiau, aiškinant, kodėl Lietuvai ketveri metai virto visiška tuštuma.
Ponas Butkevičius – antrasis premjeras po Andriaus Kubiliaus, kuris visą savo kadenciją, ko gero, išsėdės savo poste. Prisimenate dešimtis darbo grupių iš „kompititingų” profesionalų, kurie tuoj tuoj... Šnipštas. Menkas, jokių politikos idėjų neturintis (2012 m. pabaigoje viename interviu kalbėjęs apie amerikietiškų bankų godumą, matyt, ir teturi pamatinę ideologinę klišę), ambicingas, piktas politikos žmogelis per trejus su puse metų atsiriaugėdamas populistines nesąmones įžūliai išgėrė iš Kubiliaus ir Šimonytės kaulų išvirtą ekonomikos pagreičio sultinį, pašėrė juo savo bendrakoalicinius vagis ir dabar apsimesdamas, kad jokioje valdžioje nebuvo, kalba apie baimę.
Kada po vieno mano straipsnio premjeras į „Verslo žinių” redakciją siuntė advokatus, su neartikuliuotais reikalavimais paneigti informaciją, kurios tikrumu vėliau net arkliai įsitikino, o nacionalinio transliuotojo eteryje mane apkaltino skleidus melagingą informaciją (čia, jeigu ką, apie reputaciją, kuri yra svarbiausias žurnalisto kapitalas), man kažkodėl visai nesinorėjo rašyti apie įsivaizduojamas baimes. Man norėjosi rašyti, kad svarbiausioje Vyriausybės rūmų kėdėje turime sėdintį ambicingai įžeidų kvailį.
Nerašiau, nes tąsyk dar neatrodė, kad viskas bus taip blogai.
Per savo žurnalisto karjerą esu kalbinęs didumą Lietuvos politikos lyderių, dar bent keturis užsienio šalių vadovus, ir kokius šešis ar septynis užsienio šalių vyriausybių vadovus, tuo metu ėjusius pareigas arba jau baigusius savo politinę tarnybą, penketą Europos Komisijos narių, Tarptautinio valiutos fondo aukščiausiąją pareigūnę ir dešimtis stambių verslo kompanijų vadovų. Nesu sutikęs nykesnio ir idėjų požiūriu, tuštesnio politiko/lyderio už atkurtos Lietuvos 16-ąjį premjerą. Užteko vieno pokalbio „off the record” (kitaip tariant, kurio turinys nebuvo skelbiamas) ir iki šiol nebenoriu jokio interviu, nes nežinočiau apie ką klausti. Taip, kad pašnekovo atsakymai turėtų bent plunksnos svorį.
Per paskutines savaites mano kolegos, komentuodami tai Druskininkų mero, tai Povilo Gylio kandidatūros į VR ministro pareigas problemas, prisimindami Aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką ir dar daug daug kitų dalykų, prie išvadų veik neišvengiamai priduria žodžius „galas”, „dugnas”, „šakės” arba dar griežtesnius.
Pasaulis taps aiškesnis suvokus, kad ši Lietuvos valdžia, valdančioji koalicija yra „Lenino anūkai” kartu su rinkos ekonomikos permainomis sviedę į šiukšlyną visus, anksčiau mokėtus atmintinai „moralinius komunizmo statytojo kodeksus” (tik neturėkite iliuzijų, kad tą komunistinį mėšlą jiems pakeitė Dekalogas). Praradę dėl to visus moralinius skrupulus (net jei jie komunistiniai) dabar jie mėgaujasi buvimu valdžioje, pinigais ir, aiškindami polinkį į korupciją, seka Rusiją valdantį Vladimirą Putiną. Iš tikrųjų Kremliaus šeimininko „įjungtas durnius”, aiškinant savo aplinkos apsivogimo visuomenės sąskaita problemą, yra tarsi ištobulintas iki etalono. Jis mūsų „Lenino anūkams” labai patinka.
O tie, kam tas p. Putino „įjungto durniaus” metodas nepatinka (pvz., žiniasklaidai), tas jau kaltinamas visuomenėje sėja neišmatuojamą baimę. Jūs mes neįsivaizduojate, kad tiems „Lenino anūkams” patinka Rusijoje dabar susiformavusi socialinė sistema.
Taigi „dugnų”, „galų” ir „šalių” dar bus daug. Nežudykite dėl savo nervų ląstelių.
