Aktualijos

1999 metų birželio 26-osios vakarą trys narsūs lietuviai, patyrę keliautojai Vytautas Žalys, Vytautas Germanavičius ir Audronis Skurvydas, vedami kilnios idėjos, pagaliau sulaukę kelionei tinkamų orų, Palangos paplūdimyje sėdo į kanoją ir leidosi į pirmąjį Baltijos jūreivystės istorijoje žygį kanoja. Žygis, pavadintas „Baltoscandia 99“, buvo sunkus ir pavojingas. Jis iki šiol nepakartotas. Prieš savaitę Lietuvos jūrų muziejuje paminėtas šio žygio 20-metis. Audronis Skurvydas, prisimindamas tas dienas, sako tik žygiui pasibaigus suvokęs, kad pasiryžimas 40 kg sveriančiu irkliniu laiveliu perplaukti Baltiją buvo išties rizikinga avantiūra, ir nuo galimos žūties juos išgelbėjo tik itin kruopštus pasirengimas.

Pasiruošimas – ilgas ir kruopštus

Prieš dvidešimt metų Palangoje startavę trys narsūs lietuviai leidosi į jūrą ir sėkmingai įveikė nemenką atstumą iki Kalmaro uosto (Švedija). Iki tol niekas tokios konstrukcijos vien tiktai irklais varoma nedidele valtele dar nebuvo nusigavęs iki Skandinavijos kranto.

– Tai buvo Vytauto Žalio idėja, jis ją nešiojo apie 20 metų, – pasakoja A. Skurvydas. – Ruošėmės jam ilgai, ir pradžių net ir nežinodami, kad ruošiamės – idėja buvo tik Vytauto galvoje. Įvyko ne vienas žygis. Pirmi rimti žygiai – viso mėnesio kelionė Nemunu nuo Gardino iki Klaipėdos, žygis Gaujos upe 500 km, 5 kategorijos maždaug mėnesio žygis, jį jau galima laikyti ekstremaliu, prie „Belomor“ kanalo. Buvo ir trumpų kelionių. Lietuvos upės labai smagios. Tokios kelionės mus ir ugdė. Paskui prasidėjo Sąjūdžio laikai, jau kitaip pradėjom dirbti.  

Kiekvienai tokiai kelionei laivelį, pasak keliautojo, reikia konstruoti iš naujo, nes jis lūžta. Reikia jį klijuoti, tvarkyti. Ir tada prasideda meistrystė. Jam ji buvo nesvetima nuo vaikystės, nes visada meistraudavo. A. Skurvydas tapo kaip ir techniniu darbuotoju, jį taip ir buvo praminę – techninis direktorius.

– Mes su Vytautu Žaliu planuodavom keliones – kiek maisto reikia, kiek visko, reikia pasiskaičiuoti krūvius – ir jau paskui rinkdavom ekipažus. Kai Vytautas paskambino ir pasakė, kad plauksim per Baltijos jūrą 40 kg sveriančiu laiveliu, man buvo šokas. Na, gal ne šokas, bet supratau, kad tai bus išties  rimta kelionė, – šypteli A. Skurvydas.  

Pasikvietę Vytautą Germanavičių – pasak A. Skurvydo, stiprų vyrą, daugelio kelionių bendražygį, vyrai ėmė planuoti kelionę. Jai prireikė ir finansavimo, ir rėmėjų. Laivelio ruošimas prasidėjo Tauragėje.

– Buvo nupirkta kanadietiška kanoja, kad būtų karkasas, ir iš jos viską lipdėm. Bandėm padaryti jūrinį variantą. Visų parametrų neįgyvendinom – į ilgį jo neištempsi, tačiau plotį, grimzdumą ir kitus parametrus patobulinom, – pasakoja žygeivis.

Nuotrauka

Kelionė – ekstremali

Keliauninkai ilgai laukė tinkamų orų, gaudė ilgalaikes prognozes, o pagaliau sulaukę išplaukė nuo Palangos šiaurinės gelbėjimo stoties. Irkluodavo kiekvienas maždaug po valandą. Po dviejų parų, kai jie jau buvo pasiekę Gotlandą, matė švyturio blyksnius, situacija jūroje ėmė keistis. Iš pradžių stojo spengianti tyla, žemai danguje kabojo vienas ilgas debesis, užkilo vėjai ir ėmė siautėti 7 balų audra, kuri truko visą dieną. Per tą laiką laivelį vėjas nunešė apie 20 km atgal, link Liepojos.

– Buvo visko ir visaip galėjo baigtis... Mūsų laiveliui tai buvo tikras štormas. Toli gražu ne turistinis žygis... – prisimindamas sunkimas akimirkas pasakoja A. Skurvydas. – Esu vandeny užaugęs, jūros dvasią žinau, mano tėvas, nusipelnęs Lietuvos žvejys, pusę amžiaus į jūrą ėjo, tai gerai žinau, kad su srove, su vėjais negali galynėtis, yra vienas variantas – stabiliai sėdi laive ir elgiesi pagal situaciją, jei laivas turi stovėt prieš bangą, tu jį ir laikai prieš bangą, ir neeikvoji jėgų, nes tau jų reikės. Vien išsėdėti jėgų reikės.

Galiausiai audrai išsikvėpus žygeiviai pasiekė Gotlandą, iš ten vėl laukė orų plaukti į Elando salą. Buvo jau pailsėję, atstumas nedidelis, tad įveikė jį greitai, paskui per šiaurinį smaigalį, laikydamiesi srovių, plaukė į Kalmarą, kur juos pasitiko švedų plojimai – vikingų palikuonys negalėjo patikėti, jog tokia valtele įmanoma perplaukti Baltijos jūrą. Atgal žygeiviai grįžo A. Varno jachta „Ragainė 2“, per atstumą lydėjusia žygeivius visą kelią.

Sunkią ir įspūdingą kelionę „Baltoscandijos“ įgula baigė po dvylikos parų. Iš viso keliautojai tada nuplaukė beveik 500 kilometrų. Atviroje jūroje sutiktų prekybos motorlaivių įgulos, priekrantės žvejai stebėjosi – tarp putojančių bangų keterų nardė 4,8 metrų ilgio ir metro pločio valtelė su žmonėmis. Jokios pagalbos jiems nereikėjo.

– Jausmas buvo nenusakomas, džiaugėmės, žinoma. Ir tik tada suvokėm, ką padarėm – kad gal net ir per daug padarėm, gal per didelė avantiūra buvo, nes niekas iki pat šiol ir nesiryžta to pakartoti. Buvo, kas plaukė burlente, bet mes – su irkliukais. Ir galėjo visko būti, jei nebūtų labai gerai pasiruošta, išspręsta daugelis techninių dalykų.

A. Skurvydas akcentuoja, kad ruošiant laivelį žygiui Tauragėje jam labai daug kas padėjo – Nenonas Jaudzemas, Algirdas Remeikis, piešęs projekto detales, palaikė ir Edmundas Mažrimas, Romualdas Vaitkus, Viktoras Kovšovas, Jonas Liorančas ir daug kitų žmonių.

Lietuva – jūrinė valstybė!

Unikalus žygis buvo skirtas paminėti Gintaro Paulionio, kuris irgi plaukė tuo pačiu maršrutu jachta, bet neparplaukė, nuskendo prie pat Nidos, atminimą. Jo valtelę sudaužė nuožmi audra, tuomet nuskandinusi ir keleivinį keltą „Estonia“.

– Vienas tikslų buvo nufilmuoti kelionę „Discovery“ lygio filmui, bet išėjo taip, kad antrą dieną paskendo kamera su specialiu jūriniu boksu, ta, kuri Londone buvo nupirkta už 50 tūkst. litų ar kiek. Filmukas paskui buvo montuojamas iš nuotrupų. Todėl paskui ir knygą rašėm, kad liktų prisiminimas, – sako A. Skurvydas.   

Vis dėlto svarbiausias tikslas buvo įrodyti, kad Lietuva – jūrinė valstybė.

– Jeigu norim, kad ji būtų jūrinė valstybė – tokie žygiai labai svarbūs, jie prideda daugiau nei politikavimas. O mes istorikai, mūsų tikslas buvo nacionalinio lygmens, buvome kupini ryžto įrodyti, kad mes turim jūrininkų, kad Lietuva nėra tik vien tik šalis prie jūros – esam jūrų tauta, – teigia žygeivis.

Nuotrauka

Sukaktis paminėta Jūrų muziejuje

Į žygio 20-mečio sukakties paminėjimą su būriu tauragiškių – palaikymo komanda – nuvykęs A. Skurvydas  pasakoja, kad renginio būta jaukaus ir šilto, tai buvo prisiminimų vakaras, kurį paįvairino klaipėdietės aktorės Virginijos Kochanskytės skaitomos ištraukos iš knygos „Kanoja per Baltijos jūrą“. Buvo eksponuojamos ir kelios dailės parodos marinistine tema, ekrane nuolat sukosi filmukas apie žygį. Deja, iš trijų legendinio žygio dalyvių minėjime dalyvavo tik du, V. Germanavičiaus nebėra tarp gyvųjų.

– Šis žygis įrašytas ne tik į Lietuvos jūreivystės istoriją. Iki tol joks irkluotojas šiapus ir anapus Baltijos dar nebuvo įveikęs jūros tokios konstrukcijos vos 42 kilogramus sveriančia irkline kanoja“, – unikalią kelionę prisiminė žygeivius iš Palangos išlydėjusi Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė, visiems trims žygeiviams įteikusi knygas „Tarpukario Lietuvos laivai, jūreiviai, kapitonai“, kurios autorius – ką tik Kuršių mariose per audrą tragiškai žuvęs kurėno kapitonas Romualdas Adomavičius.

Kanoja, kuria trys vyrai ryžosi kirsti Baltiją, eksponuojama muziejaus kieme, lauko ekspozicijoje, šalia G. Paulionio irklinės valties „Alfredas Jansenas“.