Aktualijos

Tauragės rajono Ruikių kaime su tėvais ekologiniame ūkyje ūkininkaujantis Paulius Macas džiaugiasi likęs darbuotis kaime. Dar mokykloje vaikinas žinojo, kad po studijų Kaune grįš į kaimą. O ir technologijų ūkyje gausa jį skatina tik tobulėti ir naujinti techniką bei įrenginius.

Baigė veterinarijos studijas 

Prieš dvejus metus veterinarijos mokslus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje Kaune baigęs Paulius svarstė išsyk imtis ir agronomijos studijų, bet pasitaręs su dėstytojais nusprendė dar palūkėti – vaikinui patarė, kad jei jis norįs gauti žinių, o ne tik diplomą, geriau palaukti, kol praeis COVID-19 banga, nes nuotoliu žinias įsisavinti sunkiau. Tačiau daug kas jį tikino, kad išsyk po studijų stoti mokytis geriausia, nes vėliau esą tikrai atsiras kitų reikalų, dings ir motyvacija mokytis, gal šeimą sukurs, ir praeisiąs noras mokytis toliau. 

P. Macas stojo į universitetą jau kurdamas planus, kad darbuosis ūkyje ir įgytas žinias galės pritaikyti praktiškai. 

– Mano vienintelė mintis ir buvo, kad studijuoju dėl savęs, dėl žinių, – pasakojo Paulius.

Smulkesnių gyvūnų gydymu vaikinas ne itin domėjosi – juokiasi, kad tikrai nebūdavęs pirmasis eilėje į tų gyvūnų operacijas. Tačiau mokytis gydyti stambesnius gyvulius jam būdavo daug įdomiau, juo labiau, kad jau ir pats turėjo supratimo apie juos.

– Tu žinai, kaip iš tikrųjų yra, o ne vien tai, kas parašyta vadovėlyje. Ir kai kalbi su dėstytoju, jis mato, kad tu turi visai kitą supratimą, jau iš praktinės pusės, ir kad tai, kas yra vadovėlyje, dar ne viskas, – teigė ūkininkas.

Apie mokslus pasakodamas vaikinas atviras – ketvirtajame kurse šiek tiek gailėjosi pasirinkęs veterinariją, o ne agronomiją. Jam pačiam daug įdomiau dirbti laukuose, juos prižiūrėti, sodinti. Vis dėlto veterinarijos mokslus jis sėkmingai baigė ir tuo džiaugiasi – tai irgi buvo įdomu, o svarbiausia, dabar dirbdamas ūkyje jis kur kas labiau pasitiki savimi. 

– Jau vidurinėje mokykloje buvau pasiruošęs ūkininkauti. Kai įstojau į universitetą, maždaug nuo to laiko ir esu ūkininkas. Taigi jau aštuoneri metai. Ir ūkininkauti man smagu ir patinka, – prisimindamas ūkininkavimo pradžią, šypsosi Paulius.

Ūkyje – 200 galvijų 

Macų ūkyje – apie 200 galvijų ir 300 hektarų žemės. 

– Mudu su tėčiu artėjant rimtiems sezono darbams susikooperuojame, vienas kitam padedame, laukuose dirbame dviese, – apie darbus pasakoja Paulius. – Ūkyje turime du darbuotojus, kurie padeda prižiūrėti gyvulius. O ir technikos yra, ji naši, moderni, galima be didelių problemų apdirbti tokius plotus.

Ne paslaptis, kad ūkininkų dalią kiek palengvina Europos Sąjungos suteikiama parama.

Pauliaus nuomone, jei ūkininkai jos negautų, šiuo metu šalyje būtų mažiau žemę dirbančių žmonių:

– Yra ūkininkaujančių ir be paramos, bet tokiems ūkiams išsilaikyti sunkiau, galbūt vieną naują traktorių ir įmanoma iš savų pinigų nusipirkti, bet juk jam dar reikia ir padargų, ir priežiūros. Sudėtinga būtų ir naujas fermas pasistatyti be fondų pagalbos.

Patys Macai šiuo metu turi pasistatę dvi fermas. Prie naujosios fermos ūkininkai vis dar dirba. Atrodydamas ūkį Paulius pasakojo, kad šios fermos vieną pusę įsirengė jau prieš trejus metus, o dabar įrengiama kita pusė. Senojoje fermoje Macai laiko prieauglį ir svarsto, jog kitais metais reikėtų dar vieno pastato, kadangi prieauglio vis daugėja.

Karves melžia robotas 

Macai vienoje naujosios fermos pusėje jau turi įsirengę melžimo robotą, kuris oficialiai vadinasi savanoriška melžimo sistema, o vis dar remontuojamoje kitoje fermos dalyje ūkininkai planuoja statyti ir antrąjį robotą. Paulius nusiteikęs tvirtai – tokiam ūkiui kaip jų geriausias variantas – statyti robotus. Paulius svarstė, kad didesniems ūkiams robotai gal ir nelabai tinkamas variantas – jiems kiltų problemų, pavyzdžiui, dėl robotų pajėgumo. 

– Šie robotai skirti šeimos ūkiams, o ne bendrovėms, kuriose yra 500–600 karvių. Yra kas turi ir pasistatę, bet tokiems ūkiams jau, manau, reikia ir atskiro žmogaus jų priežiūrai. O mes turime savo servisą, į kurį paskambinę dėl gedimo po valandos ar dviejų jau sulaukiame atvykstančių meistrų, – džiaugėsi Paulius. 

Pasak jo, galima net nebūti namie, nes meistrai atvyks, sutvarkys, sužiūrės viską ir paleis robotą veikti kaip įprastai. 

Pasak P. Maco, pati robotų sistema yra visai kitokia nei melžimo aikštelių, ji visai kitaip pateikia duomenis. Nors ir yra panašumų, bet čia daug sistemų, sujungtų į vieną, ir gaunama labai daug informacijos. Tarkim, žinutė apie gedimus ar kad kažkas nutiko karvei – ar sunegalavo, ar ruja –   gaunama net į telefoną. Tiesa, programėlę galima suprogramuoti taip, kad dėl kiekvieno karvės palakstymo pranešimų į telefoną negautum. Svarbiausia, kad būtų elektra. Tačiau jei jos nėra, gelbsti generatorius, tad labai didelių problemų nekyla.

Mėšlą irgi renka robotas

Pauliui inovacijos bei technologijos labai patinka, todėl nenuostabu, kad savo fermoje rinkosi statyti ne skreperį, o mėšlo surinkimo robotą. Robotas turi talpą, kurioje mėšlas surenkamas, o jai prisipildžius nuvažiuoja į numatytąvietą ir išpila mėšlą. Ūkininkas pasakojo, kad renkantis tarp technologinių sprendimų šis robotas jam paliko didelį įspūdį, o ir kaina pernelyg nesiskyrė, tad ir pasirinko naujesnį variantą. 

Savo ūkio darbus šeima pasilengvina ir nusipirkusi robotą-pašarų pristumtuvą: 

– Man pačiam daug didesnė motyvacija dirbti, kai ūkyje turime daugiau modernių technologinių sprendimų ir kai šių laikų vadovėliuose aprašomą fermą tu gali turėti savo kieme, kaip kad olandai ar danai turi. Man jų ūkiai yra pats didžiausias pavyzdys. O ir straipsnių prisiskaitau, jutubėje įvairiausių įrašų prisižiūriu. 

Vaikinas pasakojo, nors darbo ir daug, motyvacijos jis nepraranda. Šypsosi, kad įsigijus naujos technikos kuriam laikui iš tos laimės ir sunkumai pasimiršta.

Kainos kyla 

Kainų didėjimą galima pastebėti visuose sektoriuose. Ūkiams aktualesni trąšų, dyzelino kainų pasikeitimai. 

– Skystos biologinės trąšos nuo vasario iki gegužės pakilo 2 eurais hektarui. Dabar jos yra išpopuliarėjusios, anksčiau būdavo sunku jų gauti. Dabar, matyt, visi suprato, kad ir smulkiems ūkiams jos naudingos, tai ir pasiūlos daugiau atsirado, – pasakojo Paulius.

Pasak vaikino, grūdų kainos šiemet taip pat turėtų kilti, dėl ko, tikėtina, brangs ir duonos  gaminiai.

– Kainos kilo, bet ir už produkcijos pardavimą pakėlė kainas. Gal ne tiek, kiek norėtųsi, bet vis tiek pakėlė. Ir kuro kainos pakilo, bet kai paskaičiuoji, kad gaudavai mažiau ir viskas kainavo mažiau, o dabar gauni kiek daugiau, tai ir moki brangiau, – svarstė jis.

Laisvo laiko nedaug

Pauliaus širdies draugė jau priprato, kad ūkyje tenka dirbti ilgai – kartais net pajuokauja, kad jis grįžo per anksti. Pora supranta, kad viską daro dėl savo ateities: kas benutiktų, vis tiek nebūsi išmestas į gatvę, turėsi ką valgyti.

Laisvo laiko Paulius pripažįsta daug neturintis. Ypač pastaruoju metu, kai reikėjo paruošti žemę,  prisidėjo ir fermos tvarkymo darbai. Jis tikisi, kad kai jie baigsis, jau bus galima pasiplanuoti šiek tiek laiko poilsiui. 

P. Macas džiaugiasi ir tuo, kad esant reikalui visgi gali kur nors išvykti ar grįžti vėliau:

– Būna geriau, būna blogiau. Aš tikrai nesiskundžiu. Kiekviename darbe juk būna įvairių niuansų…  Tikrai neturiu dėl ko skųstis.