Gedulo ir vilties diena: tremties liudijimai
Įkelta:
2021-06-09
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Miško darbai. Chazanas. Skaudvilės krašto muziejaus archyvų nuotraukos

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Rozalija ir Antanas Stirbai su vaikais tremtyje

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Tautinių šokių ratelis Chazane

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Tremtinių vaikų krikštynos. 1961 m. Kunigas lietuvis atvykęs iš Taišeto. Altorėlis įruoštas kambaryje. Chazanas

,
Nuotrauka
rec
Aprašymas

Zulumajaus mokykloje 1954 m. Valerija Žukauskaitė (pirma iš dešinės)

Gedulo ir vilties diena Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, ūkininkų ir kt. Tremtis palietė dažnas šeimas, kurioms teko patirti sunkius išbandymus ir artimųjų netektis. Prieš 80 metų prasidėję lietuvių trėmimai jau praeityje, tačiau negalima pamiršti kraštiečių skaudžių išgyvenimų ir pastangų išlikti, susikurti bent kažkokį gyvenimą atšiauriame krašte. Publikuojame Skaudvilės krašto muziejaus archyvuose atrinktus Skaudvilės tremtinių prisiminimus. 

Iš Elenos Elvikytės-Jocienės prisiminimų

Neatlikau žygdarbių, bet kartu su visais kitais, labiau tėvynei nusipelniusiais bendražygiais, Sibiro lageriuose praleidau 8 savo jaunystės metus. Mano kaltė buvo ta, kad mylėjau  tėvynę, be to, mėgau rašyti, užsirašinėdavau savo mintis, kūriau eilėraščius. Man nežinomais keliais vienas kitas rašinėlis pateko į saugumo rankas. Už tai mane areštavo 1948 m. spalio 13 d. Tardė mane dvi savaites. Vis liepdavo rašyti autobiografiją, matyt, tyrė braižą. Kartais padejuodavo, kad nuobodu su manimi dirbti, tad kad būtų įdomiau ir turėčiau laiko pagalvoti, pasodindavo į karcerį. Tardymo metu jame praleidau 7 paras. Teismas man skyrė 8 metus tremties. Netrukus laukė kelionė į šiaurę. Vykome gyvuliniuose vagonuose. Vežė visą mėnesį, buvo sunku – trūko oro ir vandens. Daugiausia laiko praleidome stotyse.

Tremtyje prabuvau tarp Taišeto ir Bratsko. Vienoje vietoje ilgai nelaikydavo, bet ir toli neveždavo. Teko dirbti įvairius darbus – žemės ūkis, miško kirtimas. Kartais pasisekdavo padirbėti ligoninėje, nes Lietuvoje iki ištrėmimo dirbau sesele.

Nepamiršiu aš dainų,

Nei sodely vyšnių

– Juk vis tiek aš kada nors,

Tėviškėn sugrįšiu!

 

Aš sugrįšiu takeliu

Kur daržely rūtos,

Nors tai bus žiema gili,

Ar senatvė būtų!

 

O jei mirsiu tai ir čia

Lietuva sapnuosis,

Nors žemelė svetima

Kaulus dengs baltuosius.

 

         Elena Elvikytė – Jocienė

              1954 m. Taišetas

 

Iš Valerijos Žukauskaitės prisiminimų

Mūsų šeimą trėmė kaip buožes, nes valdėme 21 ha žemės. Atvykę uniformuoti rusai, liepė tėvui kinkyti arklį į vežimą ir per  valandą susidėti daiktus. Įsidėjome 2 maišus ruginių miltų, šiek tiek lašinių, taukų, duonos, rūbų. Pavasaris, todėl jau buvo pasibaigusi rūkyta mėsa. Ištremta visa šeima – mama, tėtis, aš, sesė, du broliai ir močiutė. Kelionėje, keliose stotyse davė sriubos, bet kadangi traukinys vėluodavo, sriuba išvirta prieš 2–3 dienas būdavo pasenusi, todėl valgėme savo maistą. Nuvykus mums liepė patiems pasistatyti savo būstą – davė lentų. Dirbome prie siaurojo geležinkelio tiesimo. Nedirbo tik močiutė. Nedirbančiam žmogui per dieną buvo skiriama 300 g duonos, dirbančiam – 500 g. Vėliau pradėjome sodinti bulves, kurių gavome iš vietinių. Pastarieji jų neaugino, nes nemokėjo, Tačiau ilgainiui lietuviai juos tai daryti išmokė.

Į mokyklą niekas neragino, nors ir labai norėjau mokytis, tačiau vis abejojau, bijojau bado. Kartą lūžo ranka ir nebegalėjau dirbti, tad nusprendžiau, kad atėjo laikas mokslams. Buvo sunku. Vadovėlių nedavė. „Fašistams nereikia“, – sakydavo mokytoja. Kartais vadovėlius gaudavau iš vietinių moksleivių, tad vakare pasidarydavau santraukas. Bendrabutyje, kur gyvenau buvo labai šalta, negalėdavau užmigti. Buvo dienų, kai maitinausi tik duona ir vandeniu. Tačiau man pasisekė  ir baigiau institutą, dėka vienos rusės mokytojos, kuri man padėjo ir rekomendavo, nes tremtinių į aukštąsias mokyklas nepriimdavo. Visą tremties laiką nelaimės lydėjo mūsų šeimą – brolis nukrito nuo 7 m aukščio štabelio, tėvui atliekų smulkintuvas nutraukė ranką, kitas brolis įkrito į šachtą ir susilaužė ranką, mirė močiutė.

Sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Ir mes pripratome prie naujų nelengvų sąlygų. Man buvo 19 metų, pati jaunystė. Pradėjome lankyti šokius, burtis į grupeles. Atsirado naujos pažintys, meilė. Prasidėjo vestuvės, krikštynos. Kol gyvas žmogus, turi gelbėtis...

Iš Stefanijos Stirbaitės-Petravičienės prisiminimų

Baisiausią dieną mūsų gyvenime atvyko stribai ir pasakė, kad reikia važiuoti į Sibirą. Tėvai išsigando. Mama verkė apsikabinusi 4 mažamečius vaikus. Vienas rusas, pasidėjęs šautuvą, ėmė staltieses, lovatieses ir krovė, rišo į jas daiktus, sakydamas: „Ten gyventi reikės“. Ką jis įdėjo, tą ir turėjome – patalynę, rūbus, maistą. Nebuvo įdėta žieminės avalynės, dėl to vėliau vargome, šalome. Kelionė buvo siaubinga. Sustojus traukiniui visi bėgo vandens. Sėmė iš balos, upės, šulinio. Sargybiniai varydavo atlikti gamtinius reikalus, šaukdami: „Pod vagonam“. Kareiviai apsupdavo, niekas nesigėdijo.  

Tremtyje labai skurdome. Trūko maisto. Pagalves, laikrodį išmainėm į duoną. Kaimynai, giminės atsiųsdavo šiek tiek siuntinių, kuriuose rasdavome sviesto, taukų, lašinių. Mama ardė vilnones lovatieses, mezgė vaikams kojines. Gyvenimas pagerėjo tik po 2–3  metų. Įsigijome ožką, pasisodinome bulvių. Gyvenome Chazane, kur buvo daug lietuvių. Apsipratome, susidraugavome. Gyvenimas ėmė tekėti savo vaga. Buvo susibūrusi net lietuvių muzikantų kapela, tautinių šokių ratelis. Rūbus įsigijome įvairiausiais keliais – kas pasisiuvo, kam atsiuntė.  Mus, vaikus, varė į mokyklą. Rusiškai nemokėjom, bet jokių nuolaidų nebuvo. Mano brolis Antanukas nenorėjo eiti į mokyklą, jam nesisekė rusų kalba, jį skriaudė vietiniai  berniukai, nuolatos kamavo Lietuvos ilgesys. Dėl šių priežasčių vieną dieną su draugu pabėgo. Jam tada buvo tik 12 metų. Pinigų neturėjo, sėdo į traukinį slapčia ir išvyko Lietuvos link. Slėpėsi kupe, anglyse. Kartais pamaitindavo pakeleiviai, o kartais net po 4–5 dienas būdavo alkani. Po mėnesio kelionės pasiekė Lietuvą sulysęs, alkanas. Prisiglaudė pas dėdę. Jis parašė laišką tėvams ir pranešė apie brolį. Iki tol tėvai nieko apie jį nežinojo ir su nerimu laukė bet kokios žinios.  

Mane, kaip nepilnametę, iš tremties išleido anksčiau. Grįžau 1956 m. pavasarį. Su broliu apsigyvenome savo ūkyje. Vėliau grįžo mama su mažąja sesute, o dar vėliau ir tėtis su likusiomis seserimis.

Parengė Inga Nagaitienė 

Nuotrauka
spaudos

 

Nuotrauka
a
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Įkelta:
2021-11-18
Ar žinote, kieno iniciatyva buvusi Rambyno gatvė Tauragėje pavadinta Tremtinių keliu?  Tai Nikodemo Krapavicko, kuris pats buvo tremtinys ir labai daug dėmesio skyrė krašto istorijai – tyrinėjo, rinko, kaupė, sistemino dokumentinę ir ikonografinę medžiagą apie tremtinius. Spalio 30-ąją sukako 110 metų, kai 1911 m. Kunigiškių kaime gimė pedagogas, tremtinys ir politinis kalinys, aktyvus Tauragės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Nikodemas Krapavickas. B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje surengta prisiminimų popietė-paroda, skirta 110-osioms Nikodemo Krapavicko gimimo metinėms paminėti.
Nuotrauka
k
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2021-11-10
Rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70 metų nuo jo žūties. J. Lukša – Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsieniui. Tai išskirtinė asmenybė, tapusi dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Todėl 2021 metai buvo paskelbti šio laisvės kovotojo metais. Šio laisvės kovotojų vado gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant. Lapkričio 4-ąją Tremties ir rezistencijos muziejuje surengtas Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo paminėjimas ,,Žmogus, du kartus pralaužęs geležinę uždangą“.
Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-27
Laikas keičia mūsų įpročius, koreguoja per amžius susiklosčiusias tradicijas. Mintis parašyti apie tai, kaip keičiasi žmogaus kelionės Anapilin kilo pavarčius Tauragės kultūros paveldo archyvą ir pastebėjus, kad daug papročių nueina užmarštin. Užmarštin nueis ir tai, kuo gyvename dabar. 
Nuotrauka
a
Bibliotekos archyvų nuotrauka
Įkelta:
2021-10-06
Spalio 5-ąją minėjome Tarptautinę mokytojų dieną, o tai – puiki proga prisiminti ugdymo įstaigą, kurios jau seniai nebėra, bet išlikęs mokyklos pastatas kelia prisiminimus buvusiems Būdviečių mokyklos mokiniams, mokytojams. Šį kartą pateikiame dalį medžiagos, Kęsčių bibliotekininkės, šviesaus atminimo Aristidos Eglynienės surinktos iš Būdviečių aštuonmetės mokyklos, veikusios 1939–1978 m.  
Nuotrauka
tremtis
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-10-01
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (būta ir mažesnių). 
Nuotrauka
a
Nuotraukų koliažas
Įkelta:
2021-09-16
Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus. 
Nuotrauka
a
Asmeninio B. Toliušytės-Stanevičienės albumo nuotraukos
Įkelta:
2021-09-09
Laikas – kaip srauni upė, nusinešanti ir lapų gūsį, ir ledo lytį, ir Joninių vainikus, ir spalvotus žiedlapius… Ir kartu, atrodo, nusineša visus praeities įvykius. Lieka tik prisiminimai. Bet tie prisiminimai, nori nenori, atgyja, naujai išnyra kaip upės tėkmė prieš staigų posūkį. Apie rezistencinį laikotarpį Tauragės krašte, apie Šubertinę užrašyta išties nemažai skaudžių istorijų. Bet dar ne viskas papasakota, dar ne viskas užrašyta. Ir kol dar gyvi liudininkai kalba, mes fiksuojam. Pristatau naują, niekur neviešintą istoriją apie pokario laikotarpį Tauragės krašte. 
Nuotrauka
a
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2021-09-02
Jau daug metų Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ eksponatų rinkinius papildo klaipėdietės dr. Marinos Kulčinskajos, gyvenančios Švedijoje, dovanojami atvirukai, nuotraukos, kiti vertingi eksponatai, atspindintys mūsų krašto praeitį. Vertėja dirbanti moteris muziejines vertybes perka aukcionuose. Sulaukę Marinos dovanų muziejininkai džiūgauja – tai itin autentiški eksponatai, kurių įsigyti pats muziejus galimybių neturi.
Nuotrauka
kalvanas
Įkelta:
2021-08-05
Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jį pagarbiai vertino ne tik liuteronų bažnyčios tikintieji, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo ir kultūros organizacijų atstovai bei kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugelio akyse jis liko apdairaus ir nuosaikaus būdo žmogus, pasišventęs krikščionis bei ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.
Nuotrauka
A
Įkelta:
2021-07-01
Birželio 23-ąją sukako 80 metų nuo 1941-ųjų birželio sukilimo, kai Laikinoji vyriausybė paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. O kaip galime susieti šią datą su Taurage? Vieno sukilimo vadovų žmona buvo kilusi iš Tauragės, ir iš mūsų miesto šeima 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją.
Nuotrauka
Banko rūmai
Įkelta:
2021-06-24
Sužinoję apie naujai statomą objektą, šiais laikais žmonės rūpinasi, kad jis negadintų aplinkos vaizdo. Pastatas turi būti gražus ir įdomus. Tačiau tokį požiūrį, pasirodo, žmonės turėjo toli gražu ne visais laikais. Pernelyg puošnu, paprasti ūkininkai gėdysis įžengti į vidų – taip tarpukariu skambėjo argumentai, kodėl nereikėtų statyti Tauragės banko rūmų, šiuo metu laikomų vienu žymiausių tarpukario metų architektūros pavyzdžių, kuris iki šių dienų išliko mažame Lietuvos mieste.
Nuotrauka
kopaitė
Įkelta:
2021-05-31
Seniausia Tauragės kultūros įstaiga – Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka – šiemet mini  veiklos 90-metį. Jos istorijoje ryškų pėdsaką paliko pirmoji bibliotekininkė ir vadovė, aukštąjį matematikos bei fizikos mokslų išsilavinimą tarpukario Lietuvos universitete įgijusi tauragiškė Larisa Kopaitė (1899 09 07–1952 08 30). Manoma, kad tarpukario Lietuvoje ji buvo pirmoji moteris, turėjusi du aukštojo mokslo diplomus. Kviečiame iš straipsnyje minimų faktų ir atsiminimų susidėlioti šios Tauragės krašto šviesuolės paveikslą.
Nuotrauka
k
Įkelta:
2021-05-20
Viena B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros veiklos krypčių – žadinti kraštiečių istorinę atmintį, prikelti iš užmaršties mūsų šviesuolių atminimą. Šiemet metų balandžio 27-ąją sukako 130 metų, kai 1891 m. Gaurės valsčiaus Legerstynės kaime (Tauragės r.) gimė Lietuvos kariuomenės gydytojas Mečislovas (Mečius) Norkus (1891–1966). Po Antrojo pasaulinio karo jis dirbo vyr. gydytoju Tauragės ligoninėje. 
Nuotrauka
vilko vaikai
Įkelta:
2021-04-22
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos ir Tauragės rajono savivaldybės finansuotą projektą, kurio metu buvo įamžinta vadinamųjų „Vilko vaikų“ istorija. Tauragės krašto muziejus iniciatyva neseniai pasirodė dokumentinis filmas „Vilko vaikai: nutylėtos tragedijos įamžinimas“, pristatantis Vilko vaikų istoriją ir jų gyvenimą mūsų krašte. Neseniai surengtoje tiesioginėje Vokietijos žinių-pokalbių laidos „Tiltai“ transliacijoje laidos svečiai – Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis, laikinai einantis direktoriaus pareigas, ir Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė Aušra Norvilienė bei filmo režisierius Almantas Vilbikas ir pokalbį lietuvių kalba moderavusi Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rūta Matimaitytė kalbėjosi apie tai, kaip gimė idėja kurti filmą apie „Vilko vaikus“, su kokiais kūrybiniais iššūkiais teko susidurti, kokių emocijų jis sukėlė.
Nuotrauka
k
Įkelta:
2021-04-15
Prieš 74-erius metus, 1947 m. balandžio 8-ąją, žuvo pirmasis Jungtinės Kęstučio apygardos vadas aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas. Apie tai praėjusią savaitę priminė Tauragės krašto muziejus „Santaka“ savo feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
Batakiai
Įkelta:
2021-03-17
Batakių parapija yra viena jaunesnių Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios parapijų. Ilgą laiką Batakių apylinkių tikintieji melsdavosi Skaudvilės bažnyčioje. Tačiau priklausymas Skaudvilės parapijai buvo nepatogus, tad 1884 m. pašventintas kertinis bažnyčios akmuo, o po metų pašventinta ir bažnyčia. 
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-03-04
Kovo 25-ąją sukanka 115 metų, kai gimė žymus JAV lietuvių kalbininkas, lietuvių kalbos tyrinėtojas ir puoselėtojas, filologijos mokslų daktaras prof. Petras Jonikas (1906–1996). Ar žinote, kad būtent jo dėka turime tokius dabar visiems įprastus žodžius kaip striukė, įmautė, orkaitė, iškyla, rūpyba, skaidrė, pagreitis, pradmenys ir daugelį kitų? B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka apie iškilųjį kalbininką yra surinkusi daug vertingos medžiagos, kuri šiuo metu yra skaitmeninama.
Nuotrauka
partizanas
Įkelta:
2021-02-24
Vasario 25 dieną Leonas Laurinskas būtų minėjęs gražų 95 metų jubiliejų. Deja, šiandien gerbiamo Leono su mumis jau nebėra. 2013 m. gegužės 4-ąją jis atgulė Tauragės miesto kapinėse. Tad šiandien, minėdami žinomo kraštiečio gimtadienį, prisiminkime sudėtingą bei spalvingą, kaip ir mūsų trispalvė, a.a. Leono gyvenimą. Informacija rinkta iš gausių Tremties ir rezistencijos muziejaus (buvęs Politinių kalinių ir tremties muziejus) sukauptų šaltinių. Šiame muziejuje yra įrengtas atskiras kampelis, skirtas Leono Laurinsko veiklai pagerbti bei atminti. Apie iškilų kraštietį pasakoja Aušra Norvilienė, Tauragės karšto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė. 
Nuotrauka
ona
Įkelta:
2021-02-11
Tautodailininkės Onos Paulauskienės rankose medžio gabalėlis virsta meno kūriniu – angelu, šventuoju. Daugybę jų galima rasti ne tik rajone, bet ir visoje šalyje. 82-uosius metus skaičiuojančios menininkės prisiminimus, gyvenimo faktus užrašė Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Batakių skyriaus vyr. bibliotekininkė Laisvutė Pavalkienė.  Surinkta medžiaga saugoma bibliotekos Kraštotyros fonduose. 
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-01-20
„...Kada toje pusėje pasigirdo automatų kalenimas, likusiems barakuose pasidarė aišku, kokiems darbams jie bus vežami. Todėl paskutinės mašinos su žydais jau išvažiavo su ašaromis, dejonėmis, klyksmais. Viena mergina, pavarde Barukikė, netgi mėgino pabėgti, bet nubėgusi 50 metrų buvo apsauginio nušauta... “ Tai eilutės iš  žmogaus, gyvai mačiusio tragiškus tų dienų įvykius, prisiminimų. Jie saugomi B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos archyvuose. Sausio 27-ąją visas pasaulis minės Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną ir prisimins šešių milijonų nužudytų žydų tragediją.