Prie kanalo valymo darbų lietuviai tremtiniai, Zima, Irkutsko sritis, apie 1950 metus
Prie miško pramonės darbų – lietuvės, Zima, Irkutsko sritis
Intos 9-os šachtos lagerio politiniai kaliniai, 1954 metai
Politinės kalinės lietuvės nuima daržovių derlių, Magadanas, laikotarpis po Stalino mirties
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (būta ir mažesnių).
Pirmasis trėmimas vyko 1941 m. birželio 14–18 dienomis, tikėtina, jis buvo nutrauktas nacistinei Vokietijai birželio 22-ąją užpuolus stalinistinę Sovietų sąjungą. Kiti trėmimai vyko jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Sovietų sąjungai vėl okupavus Lietuvą – 1948 m. gegužės 22‒23 d. sovietų represinės struktūros įvykdė didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ („Pavasaris“), per kurią į tolimus atšiauraus klimato SSRS regionus iš Lietuvos buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, iš jų beveik 11 tūkst. vaikų, apie 16 tūkst. moterų, 5 tūkst. vyresnių nei 60 metų asmenų.
Operacija „Priboi“ (Bangų mūša) – 1949 m. kovo pabaigoje SSRS įvykdyta Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija, kurios metu į atokias SSRS vietas ištremta apie 94 tūkstančius žmonių. Šios trėmimo operacijos metu iš Lietuvos išvežta 32 tūkst. gyventojų. Kitaip nei ankstesnių trėmimo operacijų metu, tremiamos šeimos nebuvo išskiriamos. Pagal MGB (rusiškas Valstybės saugumo ministerijos trumpinys) raportus 72 proc. tremiamųjų buvo moterys ir vaikai iki 16 metų, 2 tūkst. vaikų ištremta be tėvų. Tarp tremiamųjų buvo 3 tūkst. senyvo amžiaus žmonių. Tremties vietos – Krasnojarsko kraštas, Amūro, Irkutsko, Novosibirsko, Omsko ir Tomsko sritys. Tremta be leidimo sugrįžti. Po mėnesio trėmimo operacija buvo pakartota tų pačių MGB agentų siekiant surasti ir ištremti pabėgusius asmenis.
Operacija „Osen“ („Ruduo“) – 1951-ųjų rudenį įvykdyta trėmimo operacija, per kurią į atokius SSRS rajonus ištremtos 5139 šeimos (20357 žmonės). Ši operacija vykdyta tam, kad okupacinė sovietų valdžia, siekdama greičiau pabaigti priverstinę kolektyvizaciją LSSR, 1951 m. rudenį pradėjo organizuoti kolektyvizacijai nepasiduodančių ūkininkų trėmimą. 1951 m. rugsėjo 5 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos“, (buožėmis sovietai vadindavo darbščius ir pažangius ūkininkus), jį pasirašė SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Josifas Stalinas. Buvo nutarta „visiems laikams iškeldinti į Krasnojarsko kraštą ir Tomsko sritį apie 4000 priešiškai prieš kolūkius veikiančių buožių su šeimomis“.
Rugsėjo 6 d. įvyko LSSR MGB vadovybės posėdis ir instruktažas. Tremiamųjų sąrašus pavesta sudaryti vietinei administracijai ir komunistų partijos komitetams. Iki rugsėjo 28 d. MGB sričių valdybos parengė sąrašus, kuriuose 4215 šeimų (14950 žmonių) surašyti kaip buožės, nors į kolūkius įstoję buvo daugiau nei pusė jų. Sudaryti pagrindiniai (4007 ūkininkai su šeimomis) bei rezerviniai (998 ūkininkai su šeimomis) tremiamųjų sąrašai. Sąrašus patvirtino LSSR Ministrų Taryba. Rugsėjo 29 d. LKP(b) CK sekretorius Antanas Sniečkus pasirašė nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“: „iškeldinti už Lietuvos SSR ribų maždaug 4000 buožių su šeimomis, kenkiančių kolūkiams“. MGB pavesta atlikti trėmimų operaciją, sričių komitetų sekretoriams – Danilui Šupikovui, Eduardui Ozarskiui, Kazimierui Liaudžiai ir Motiejui Šumauskui – organizuoti propagandinę kampaniją.
Operatyvinė grupė buvo atsakinga už 1–3 šeimų trėmimą: pakelti šeimą (trėmimai vyko naktį), surašyti asmenis, patikrinti jų duomenis, neleisti pabėgti, pristatyti į geležinkelio stotyse įrengtus surinkimo taškus bei perduoti ešelono viršininkui, atsakingam už tremiamųjų pristatymą į paskirties vietą.
Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo rugsėjo 29 d. iki trėmimo pradžios spalio 2 d. tepraėjo kelios dienos, trėmimai pradėti nesudarius formalių trėmimo bylų. Jos sudarytos jau po ištrėmimo.
Deportacija 1951 m. rudenį vykdyta keliais etapais. Rugsėjo 20–21 dienomis į Irkutsko sritį ištremta 814 šeimų – 2987 žmonės. Tremti partizanų giminaičiai, rėmėjai ir ryšininkai. Tų pačių metų spalio 2–3 dienomis į Tomsko sritį ir Krasnojarską kraštą išvežta 4018 šeimų – 15537 žmonės. Tarp tomis dienomis ištremtųjų buvo 5278 vaikai, 39 žmonės mirė perkėlimo metu. Lapkričio 30 d. į Altajaus kraštą išvežta apie 100 žmonių.
Operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras Piotr Kapralov ir SSRS MGB įgaliotinis Jakov Jedunov. Ją vykdė 3818 MGB pareigūnų, 11270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų bei 8000 sovietų partinių aktyvistų. Vykdytojai buvo suskirstyti į per 3000 operatyvinių grupių (MGB operatyvinis darbuotojas, du stribai, du MGB kariai bei partiniai aktyvistai), tiesiogiai vykdžiusių trėmimus. Operatyvinė grupė buvo atsakinga už 1–3 šeimų trėmimą: pakelti šeimą (trėmimai vyko naktį), surašyti asmenis, patikrinti jų duomenis, neleisti pabėgti, pristatyti į geležinkelio stotyse įrengtus surinkimo taškus bei perduoti ešelono viršininkui, atsakingam už tremiamųjų pristatymą į paskirties vietą. Partiniai aktyvistai likdavo ūkiuose ir surašinėjo ištremtųjų paliktą turtą, kuris tapdavo kolūkine nuosavybe.
Skirtingai nuo ankstesnių masinių trėmimų, kurie vyko pavasarį arba vasarą, kas leisdavo tremtiniams šiek tiek adaptuotis prie atšiaurių klimato sąlygų, trėmimai ,,Osen“ buvo prasidedant šaltajam sezonui. Ešelonai su gyvuliniais vagonais į Sibirą tremtinius nuveždavo tik per 3–4 savaites. Tuo metu jau buvo labai šalta. Apie tai liudija ir patys tremtiniai savo prisiminimuose.
Tremtiniai iškentė badą, šaltį, sunkų darbą. Išlaikė meilę tėvynei, tradicijas, lietuvių kalbą ir visa tai perdavė savo vaikams.
Sovietinėje sistemoje buvo privaloma gyvenamosios vietos registracija ir sugrįžusiems iš tremties bei įkalinimo nebuvo leidžiama apsigyventi didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o kai kuriems visiškai neleista apsigyventi Lietuvoje. Daug sugrįžusių tremtinių, kuriems neleido apsigyventi Lietuvoje, apsigyveno šalia Lietuvos – Karaliaučiaus krašte ir Latvijoje.
Beveik trys šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių sovietiniais metais patyrė represijas – buvo įkalinti ar ištremti į atokius SSRS rajonus. Apie trečdalis jų į Lietuvą nesugrįžo – mirė ar dėl kitų priežasčių pasiliko Rusijoje ir kitose buvusios SSRS respublikose.
Po Stalino mirties, 1953 metais, prasidėjo vadinamasis atšilimas, ir daug represuotų žmonių gavo galimybę sugrįžti į Lietuvą. Tačiau jų čia laukė ne pyragai – jų namai buvo arba sunaikinti, arba nusavinti, ir juose gyveno svetimi žmonės. Tik nedaugeliui sugrįžusių ,,laimingųjų“ pavyko iš valstybės išsipirkti buvusius savo namus. Kiti glaudėsi pas pažįstamus ir gimines. Sovietinėje sistemoje buvo privaloma gyvenamosios vietos registracija ir sugrįžusiems iš tremties bei įkalinimo nebuvo leidžiama apsigyventi didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o kai kuriems visiškai neleista apsigyventi Lietuvoje. Daug sugrįžusių tremtinių, kuriems neleido apsigyventi Lietuvoje, apsigyveno šalia Lietuvos – Karaliaučiaus krašte ir Latvijoje. Kai kurie nusivylę grįžo atgal į Sibirą.
Sovietiniais laikai žmonės, patyrę represijas, buvo diskriminuojami – jiems buvo sunku įsidarbinti, užimti aukštesnes pareigas, net į jų vaikus buvo žvelgiama su nepasitikėjimu. Viskas pasikeitė tik prasidėjus Lietuvos atgimimui ir 1988 m. įsikūrus Sąjūdžiui. Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai aktyviai įsijungė į išsivadavimo nuo sovietinės okupacijos kovą, gausiai dalyvavo mitinguose, įsteigė tremtinių ir politinių kalinių organizacijas, chorus, būrėsi, apie savo skaudžias patirtis rašė ir leido atsiminimus. Dauguma Lietuvos žmonių sužinojo apie sovietiniais laikais buvusį Lietuvos gyventojų pasipriešinimą okupacijai bei genocidą, ir tai lėmė tvirtą ryžtą siekti atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir ją apginti.
Nepriklausomoje Lietuvoje buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai paminklais pažymėjo pasipriešinimo okupacijai, žūčių, kovų ir tremčių vietas. Surinko iš tremties ir įkalinimo vietų parvežtus daiktus, inicijavo tremties ir pasipriešinimo muziejų steigimą.
Eina ketvirtas vėl atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis. Šiuo metu likę gyvi tik tie, kurie tremties metu buvo maži vaikai. Dauguma jų silpnos sveikatos ir aktyviai veikti nebegali. Todėl tai įpareigoja mus, jaunesnius, nepatyrusius pasipriešinimo, tremties ir įkalinimo už tėvynės laisvę, išsaugoti prisiminimą apie partizanų kovas, tremtinių ir politinių kalinių išgyvenimus ir visa tai perduoti po mūsų gyvensiančioms kartoms.
Parengė Raimondas Matemaitis, TKM „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas
Prie kanalo valymo darbų lietuviai tremtiniai, Zima, Irkutsko sritis, apie 1950 metus
Prie miško pramonės darbų – lietuvės, Zima, Irkutsko sritis
Intos 9-os šachtos lagerio politiniai kaliniai, 1954 metai
Politinės kalinės lietuvės nuima daržovių derlių, Magadanas, laikotarpis po Stalino mirties
