Archyvų paslaptys

Laisvadieniai – puiki proga pažinti savo kraštą. Daugybė gražių vietų ir gilią istoriją menančių vietų yra visai čia pat. Pavyzdžiui, Viešvilė, žavinti turtinga istorija ir nuostabiu parku. Kai nenori ar negali keliauti toli, aplankyti šį išskirtinį miestelį – puikus pasirinkimas. O prieš aplankant galbūt pravers šiek tiek istorijos?  

Kaip rašoma lithuaniainworld.lt interneto svetainėje, Viešvilė – miestelis Jurbarko rajone, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda, dešiniajame Nemuno krante (kitame krante – Karaliaučiaus kraštas), abipus Viešvilės upelį. Seniūnijos centras yra Drūtgalio, Užupio ir Vidurio seniūnaitijos, Viešvilės girininkija.

Stovi Viešvilės Kristaus Atsimainymo bažnyčia (įrengta 1863 m.), veikia Viešvilės pagrindinė mokykla, biblioteka, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras, paštas. Didžiausias Viešvilės pastatas – 1902 m. statyti Teismo rūmai, kuriuose 1956 m. buvo įkurti Viešvilės vaikų namai. XX a. pr. visame Klaipėdos krašte tebuvo penkios teismo apygardos – Klaipėdos, Priekulės, Šilutės, Rusnės ir Viešvilės.

Pasak legendos, miestelis pavadintas jo įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Remundo provaikaičio Vieševilčio vardu. Tačiau kalbininkai neabejoja, jog vietovės pavadinimas kilo nuo Viešvilės upės. XIV a. šis hidronimas vadinosi kiek kitaip – Wayswille.

Miestelis įsikūręs Karšuvos girioje. Į šiaurę nuo miestelio plyti Viešvilės rezervatas, garsus savo pelkėmis.

Nuotrauka

1930 m. miestelio pietvakarinėje dalyje aptiktas X–XI a. kapinynas. Viešvilės upė (Wayswille) anksčiausiai minima 1385 m. Kryžiuočių karo kelių aprašymuose. Pati Viešvilės gyvenvietė minima nuo 1542 m. 1665 m. miestelis pažymėtas Ragainės apskrities žemėlapyje, tuomet Viešvilė buvo kairiajame upės krante, kiek atokiau nuo jos, o dešiniajame krante, kiek šiauriau Viešvilės – pažymėta nuo 1514 m. minima Švabė. Nuo 1546 m. minimas Viešvilės dvaras. 1553 m. miestelyje jau stovėjo bažnyčia, 1609 m. įkurta atskira parapija. Iki 1568 m. pastatyta Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčia. Tačiau net 1578 m. kunigai darbo turėjo užtektinai, kadangi tais metais išleistame Prūsijos didžiojo kunigaikščio Jurgio Frydricho įsake minima, jog parapijiečiai vis dar meldžiasi stabams, lanko šventus miškelius, aukoja. XVII a. viduryje užtvenkta Viešvilės upė, prie jos pastatytas malūnas.

XVIII–XIX a. Viešvilė tapo jau tikru miesteliu, net mažu pramonės centru. Prie malūno pastatyta aliejaus spaudykla ir lentpjūvė, nuo 1730 m. veikė odos dirbtuvė. 1767–1885 m. miestelyje veikė popieriaus malūnas. Jis stovėjo Viešvilės šiaurinėje dalyje, jį valdė Rydelių (Riedel) giminė, toji miestelio dalis buvo imta vadinti Rydelsbergu arba Ridelkalniu, o po 1944 m. blogai lokalizavus vietovę Ridelkalnio vardas suteiktas pietvakarinei miestelio daliai. 

Nuotrauka

Popieriaus gamybos įmonė buvo įsikūrusi Riedelsbergo dvaro pastate (pastatytas apie 1767 m.). Nuo 1786 m. malūną valdė Friedrichas Augustas Riedelis. Iš senų skudurų ir makulatūros čia buvo gaminamas popierius. Iš pradžių trūko žaliavų ir kapitalo (malūnas turėjo teisę rinkti makulatūrą tik Klaipėdos ir Tilžės apylinkėse). Įmonei vadovauti dvaro savininkas Johannas Friedrichas Domhardtas pakvietė popieriaus gamybos žinovą Karlą Ludwigą Ziezerį. 1793 m. pastarojo duktė ištekėjo už F. A. Riedelio, kuriam mirus įmonę perėmė dešimtasis jo sūnus Friedrichas Edmundas, popieriaus gamybos meistras. Apie 1842 m. vedęs Viešvilės dvarininkaitę Mathildą Cautius jis pagerino materialinę padėtį ir sėkmingai varžėsi su kitais konkurentais. 1800 m. Viešvilės popieriaus malūnas pagamino popieriaus už 4280, 1805 – už 7000 talerių. Pagal šį rodiklį Viešvilė buvo trečia tarp Rytprūsių popieriaus fabrikų. Popierių malūnas tiekė Tilžei, Klaipėdai ir Mažosios Lietuvos šiaurinės dalies kitoms gyvenvietėms. Apie 1/7 popieriaus buvo išvežama į Didžiąją Lietuvą ir kitus kraštus. Po napoleonmečio gamybos apimtys sumažėjo. 1843 m. pradėjus veikti Tilžės popieriaus fabrikui, Riedelsbergo popieriaus fabrikas įsigijo naujos technikos ir gamino kokybišką rašomąjį, spaudos bei vyniojamąjį popierių. Turėjo 5 holenderius (malūnus plaušinėms medžiagoms malti), 1 juostinio popieriaus mašiną bei garo variklį. Dirbo 15–20 žmonių. 1870 m. mirė fabriko savininkas F. E. Riedelis. Našlė M. Cautius 1885 m. paveldėjo didijį Viešvilės dvarą, malūnas kurį laiką buvo apleistas. Gamybai tapus nuostolinga 1885 m. Riedeliai popieriaus fabriką likvidavo. 1792–1847 m. F. E. Riedelis turėjo popieriaus krautuvę Tilžėje, manoma, kad joje prekiauta ir knygomis.

1900–1943 m. Viešvilėje veikė dar viena didelė įmonė – lentpjūvė. Per metus buvo išpjaunama 40–80 tūkst. kietmetrių medienos. Nuo 1902 m. lentpjūvės gaminiai buvo išvežiojami ką tik nutiestu Tilžės–Pagėgių–Smalininkų siauruku. XX a. pradžioje miestelyje gyveno apie 1400 gyventojų.

Feisbuko paskyroje „Laiko Gijose – Dvarai, Bažnyčios, Pilys“ rašoma, kad Viešvilės dvaras pirmąkart paminėtas 1546 m. Žinomas tik mažas trupinėlis jo istorijos. 1900 m. buvo panaikintas bajoriškasis dvaras. Dvaro rūmuose 1903 m. įsikūrė vyresnioji Viešvilės girininkija – Oberfiorsterei. Deja, dvaro pastatas nugriautas po Antrojo pasaulinio karo. Iš didelio sodybos komplekso beliko nuošaliau stovintis didelis ūkinis pastatas ir parkas...

Nuotrauka

Viešvilė iki 1900 m. turėjo savo keltą, parapijai priklausė apie pusė šimto kaimų, vienkiemių ir dvarų.

Tarpukariu nuo Smalininkų per gyvenvietę, Pagėgius į Tilžę dardėdavo traukinukas, vietinių pramintas Bimbelbanu. Pūškuodamas siauruku, artėjant prie stotelės, jis įspėdavo apie atvykimą skambindamas varpeliu: „bim bam“. Bimbelbanas važiuodavo labai lėtai, todėl keleiviai spėdavę įsmukti parduotuvėn ar net prisiskinti pievoje gėlių ir vėl įšokti į paskutinį traukinio vagoną. Apie turtingą Viešvilės miestelio praeitį byloja išlikę įvairūs pasakojimai apie klestėjusias parduotuves, amatininkų dirbtuves, malūną, kalves, plytinę, vėjo jėgainę, mokyklas, urėdiją ir t.t.

Nors prieš karą Viešvilėje buvo keturiolika parduotuvių, gyventojai traukinuku vykdavo apsiprekinti į Tilžę. 

Viešvilėje minėtuoju laikotarpiu veikė keturi restoranai su viešbučiais, tekstilės, kanceliarinių prekių, žuvies ir kitos parduotuvės, kuriose guviai sukosi prekybininkai žydai. Judrus miestelis turėjo net savo gaisrinę, teismo rūmus, šalia jų areštinę.

Pagrindinė gatvė, kurioje gyveno turtingi vokiečiai, buvo vadinama Pyrago gatve (Pyragsštrase). Kitos gatvės pavadinimų neturėjo, išskyrus dar vieną, kurios barakuose gyveno lentpjūvės darbininkai. Ši gatvė vadinta skurdžiau – Duonos kriaukšlis (Brotsende). Lentpjūvė, kurioje dirbo apie pusė tūkstančio darbininkų, buvo didžiausia ne tik Klaipėdos krašte, bet visame Pabaltijyje. Jos gaminius plukdydavo sieliais Nemunu ir taip eksportuodavo į kitas šalis. 

Be aibės parduotuvių, užeigų ir kitų paslaugų, dar veikė metrikacijos skyrius, notariatas...

„Ypač Viešvilei skaudūs 1944 metai, kai prasidėjo priverstinė lietuvių evakuacija. Gyventojai turėjo palikti savo namus ir iškeliauti nežinia kur, iš kur jie daugiau nesugrįžo. Po sovietinės okupacijos sunyko bažnyčia, arklidės ir kiti pastatai, kitaip tariant, sunyko klestėjusi Viešvilė...

Dabartinėje gyvenvietėje snaudžia prieš šimtą metų sodintas dvaro parkas. Dvarininkai pasistengė, kad šiuolaikinis žmogus įvertintų išlikusį egzotinių medžių – paprastųjų kaštonų, europinių maumedžių, svyruoklinių guobų, raudonlapių bukų grožį“, – rašoma  svetainėje „Laiko Gijose-Dvarai, Bažnyčios, Pilys“.

Viešvilės upės ilgis siekia 22 km, o didžioji jos dalis teka Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje. Kadaise ši upė garsėjo savo šlakių gausa, tad buvo vadinama tikra lašišine upe. Tačiau dėl tvenkinių su užtvankomis jų nerštavietės tapo neprieinamos. Siekiant atkurti žuvų populiaciją buvo įrengtas šis žuvitakis, kuris puikiai papildo supančią gamtą ir kuriuo žuvys įveikia kliūtį migruodamos aukštyn upe. Žuvitakį sudaro neaukšti laiptai, kuriais teka nesmarki srovė, kad žuvys galėtų šokinėdamos įveikti atstumą. 

2011 m. patvirtintas Viešvilės herbas. Pasak Vikipedijos, jame – sidabriniame lauke raudona fantastinė būtybė – žirgo ir žuvies junginys. Svarstant galimus Viešvilės herbo motyvus nekilo abejonių, kad herbo simbolis turėtų būti susijęs su gamta. Viešviliečių bendruomenės atstovai, remdamiesi Viešvilėje atliktos apklausos rezultatais, nusprendė, kad tai turėtų būti gyvūnas. Iš septynių dailininko Rolando Rimkūno Lietuvos heraldikos komisijai pateiktų Viešvilės herbo variantų buvo pasirinkti du: ūdra su žuvimi nasruose ir fantastinė būtybė – žirgo ir žuvies junginys. Po diskusijų nutarta herbe vaizduoti būtent pastarąją, nes ji geriausiai atspindi miestelio istoriją ir dabartį, lokalizaciją prie sausumos ir vandens kelių. Žirgas yra ne tik vienas populiariausių lietuvių naminių gyvulių, apdainuotas tautosakoje kaip sunkių ūkio darbų atlikėjas, jaunikaičio ir kario bendražygis, bet ir nuo seno žinomas kaip susisiekimo priemonė sausumos keliais. Žuvis rodo Viešvilės geografinę padėtį prie vandens telkinių, jų faunos turtingumą, tenykščių žmonių verslus, susijusius su vandeniu. Pastarąjį simbolizuoja ir sidabrinis skydo laukas.

Parengė Birutė Slavinskienė

Nuotrauka