Max Engelhardt dviračių parduotuvė ir mechanikos dirbtuvės 1903-1913m.
Beveik prieš metus pasirodė autoriaus knyga „Lauksargiai – Mažosios Lietuvos dalis“. Išleista Klaipėdos krašto sujungimo su Lietuva šimtmečiui atminti, ji tapo ne vienerius metus kauptos medžiagos kulminacija. Susidomėjimas knyga buvo netikėtai didelis, tad 400 knygų tiražas beveik baigėsi. Tačiau gal dar liko žmonių, besidominčių krašto istorija, kurie nevartė knygos, bet norėtų sužinoti, apie ką joje pasakojama.
Lauksargiai – ilgus šimtmečius buvusi Kryžiuočių ordino, Prūsijos, o vėliau Vokietijos teritorija. Ją vokiškai kalbantys, krikštu prisidengę atvykėliai užkariavo XIV a. Tai nuo seno skalvių genties gyventos žemės, kurie palaipsniui įsiliejo į lietuvių tautą arba buvo asimiliuoti vokiečių. Pasibaigus XIV–XV a. karams tarp Ordino ir Lietuvos, 1422 m. pasirašyta Melno taikos sutartis, leidusi čia ramiai gyventi ne tik senbuviams, bet ir naujai atvykstantiems. Taip didelėje dalyje Rytų Prūsijos daug šimtmečių gyvavo lietuvių kultūra. Lauksargių apylinkės, visada buvusios prie sienos su Lietuva, ilgai išliko lietuviškos. Kaimų, kalvų, piliakalnių, upelių pavadinimai – lietuviškos kilmės. Sparti germanizacija prasidėjo XIX a. pab., kai Vokietijos žemės suvienytos į imperiją. Dažnai seneliai mokėjo tik lietuvių kalbą, jų vaikai – lietuvių ir vokiečių, o vaikai – jau tik vokiečių. Jeigu šeima nebūdavo susipratę patriotiški lietuviai, jų palikuonys neretai norėdavo kuo greičiau asimiliuotis į vokiečių tautą, užmiršti lietuvybę. Tokių žmonių lietuvišką kilmę išduodavo tik lietuviškos pavardės. Dar ir šiandien Vokietijoje galime sutikti nemažai žmonių, kilusių iš Rytų Prūsijos, nešiojančių lietuviškos kilmės pavardes. Bet jas atskirti ir pavardžių priminę reikšmę suprasti gali tik lietuvių kalbą mokantys žmonės. Rytų Prūsijoje lietuvių gyventos žemės vadintos Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva, o vėliau įsigalėjo kitas terminas – Mažoji Lietuva. Jis dažnai naudojamas knygoje ir yra vienas iš šiandieninės Lietuvos etnografinių regionų. Knygoje aprašyta dabartinė Lauksargių seniūnija su retomis išimtimis, paliečiant gretimas apylinkes. Seniūnija šiandien priklauso Tauragės rajonui.
Pirmasis skyrius aptaria Nemuno žemupio kultūrą, gyvavusią I–VI a. bei jos žinomus kapinynus. Iš jų vėliau išsivystė skalviai, žinomi iš rašytinių šaltinių bei kovų su Kryžiuočių ordinu. Aptariami ir jų vėlyvi kapinynai. Kadangi Lauksargių seniūnijoje tirtų kapinynų mažai, pasitelkiami aplinkiniai arti esantys ištirti kapinynai. Aptariamos šios archeologinės vietovės: Dauglaukio, Barzūnų, Greižėnų, Aukštvilkių, Kreivėnų, Vidgirių kapinynai bei spėjama Oplankio senovės gyvenvietė. Kai kurie jų jau XIX a. pab. sudomino vokiečių tyrėjus, o vėliau ir Lietuvos archeologus.
Lauksargių seniūnijoje yra du piliakalniai ir keletas kalvų, gausiai apipintų padavimais. Šie pradėjo tyrėjus dominti jau XIX a. pr. Padavimai užrašinėti lietuvių ir vokiečių kalbomis, vėliau perdaryti, suliteratūrinti. Aptariami piliakalniai: Gilandžių ir Greižėnų, kalvos: Ginčaičių Šventkalnis ir Kalėnų Šarkokalnis bei Vilkos upelis.
Sekantis skyrius aprašo, kaip gi keitėsi tarpvalstybinės sienos ženklinimas Lietuvos-Prūsijos laikais bei sienos apsaugos griežtėjimas Vokietijos-Rusijos imperijų laikais. Panaši ir sekanti tema apie Lauksargių niveliacinį stulpą, kuris ilgus metus laikytas sienos riboženkliu.
Toliau rašoma apie Lauksargių reikšmės augimą XIX a. pr. nutiesus tiesų, modernų plentą iš Tilžės į Tauragę. Būtent tada mažytis Lauksargių kaimelis išaugo į klestintį miestelį. Skyriuje aptariamas plentas, Napoleono karų palikimas, pašto istorija, įdomios istorijos apie specialias susirinkimų lazdas – krivūles, taip pat miškuose ir su vilkais nutikusius tikrus įvykius. Kaipgi be kontrabandos, kuri čia tiesiog klestėjo. Buvo nešamos ne tik abiejose valstybėse geidžiamos prekės, bet ir Rusijos imperijoje uždrausta spauda lietuvių kalba. Daugiau dėmesio skiriama Martynui Jankui – Mažosios Lietuvos spaustuvininkui, lietuvių labai gerbiamam asmenis. Pasirodo, jis ir Lauksargių apylinkėse turėjo daug ryšių, o jo seneliai gali būti kilę iš gretimų Kalėnų kaimo. Skyriuje aprašoma bažnyčios, muitinės, dvarų istorija. Prisimenama lietuvybė, kai ją veikė vokiškos įtakos.
Aptariami visi šiandieninėje seniūnijoje esantys ir jau išnykę kaimai. Apie tris kaimus: Šakių, Aukštvilkių ir Kalėnų išsamius straipsnius sutiko leisti skelbti krašto tyrėjas dr. Martynas Purvinas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, krašto gyventojai patyrė daug nelaimių ir nepriteklių. Laukuose tarp Tilžės ir Tauragės ne kartą kovėsi, buvo sužeisti ir žuvo daugybė Vokietijos ir Rusijos imperijų karių, įskaitant lietuvius. Šias kovos išsamiai aprašomos šiame skyriuje. Svarbus politinis-propagandinis gestas buvo staigus sugriautos Lauksargių geležinkelio stoties atstatymas ir Vokietijos generolo Paul von Hindenburg atvykimas. Vėlesnę krašto ir ypač Tauragės raidą nulėmė karo metais nutiestas geležinkelis.
Vokietijai pralaimėjus karą, dalis Rytų Prūsijos – Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas laikinai valdyti Prancūzijai su miglotu pažadu jį prijungti prie Lietuvos. Atkurta Lietuvos valstybė, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas gal ir neįvykti, istorines lietuvių žemes bei itin svarbų Klaipėdos uostą nutarė užimti kariniu įsiveržimu. Jis pavyko 1923 m. sausio 15 d., o po to per vykusias diplomatines kovas Klaipėdos kraštas, taigi ir Lauksargiai, prijungti prie Lietuvos. Tiesa, autonomijos teisėmis, kurios labai apsunkino vėlesnį valdymą.
Visas sekantis skyrius aprašo gyvenimą Lietuvos Respublikos laikais 1923-1939 m., kai buvo stengiamasi plėsti lietuviškumą, steigti lietuviškas mokyklas, skatinti telktis lietuvių ūkininkus, didinti jaunimo patriotiškumą. Tačiau tuo pačiu metu Vokietijoje įsigalėjo nacionalsocializmas, kuris išplito ir Klaipėdos krašte. Tai sudarė daug problemų ir kartais vertė jaustis lietuvius nesaugiai. Visa tai baigėsi tuo, kad Hitleris aneksavo kraštą ir prijungė prie Vokietijos. Ten ėmė dėtis blogi dalykai, žmonių žudynės.
Greit po to, 1940 m. vasarą SSRS okupavo Lietuvą. Sovietų kariai sugriežtino pasienio kontrolę, pradėjo rengti įtvirtinimus būsimam karui. Apie šiuos baisumus išlikę prisiminimų, užrašytų knygoje.
Atskiri skyriai aprašo didžiausią apylinkėje Oplankio dvarą bei Kreivėnų vėjo malūną.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija ūkio darbams atsiuntė karo belaisvių: daugiausia Prancūzijos, taip pat Belgijos, Lenkijos karių. Istorija apie juos pateikiama atskirame skyriuje.
1944 m. ruduo visiškai pakeitė Lauksargių krašto gyventojų ateitį. Jiems teko evakuotis gilyn į Vokietiją, bėgti nuo artėjančios sovietų armijos. Kas nespėjo, patyrė žudynes, prievartavimus ir pažeminimą. Jau 1945 m. į kraštą savo noru ir prievarta liepta keltis naujakuriams: lietuviams ir rusams. Jie užėmė tuščias likusias sodybas. Maža dalis išvykusių senųjų gyventojų vėliau grįžo, bet daugumos namai jau buvo užimti ir jiems teko ieškoti kitų namų. Gausūs pokario atvykėlių prisiminimai pirmąkart skelbiami. Greitai po karo pradėti kurti sovietiniai kolchozai, kuriuos kaimiečiai privalėjo dirbti.
Atkūrus nepriklausomybę, Lauksargiai ir jų sodybos pagražėjo. Tačiau sunyko ir toliau nyksta senasis paveldas, nors žmonės vis labiau domisi praeitimi ir stengiasi puoselėti krašto išskirtinumą. Knyga užbaigiama seniūnijos kapinių aprašymais, kuriuos knygoje spausdinti sutiko leisti dr. Martynas Purvinas ir jo žmona Marija Purvinienė. Jei domina krašto istorija, turėtumėte paskubėti įsigyti knygą Tauragės krašto muziejuje, nes tiražas baigia ištirpti.
Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.
Max Engelhardt dviračių parduotuvė ir mechanikos dirbtuvės 1903-1913m.
