Asmenybės

Į adakaviškės Jūratės Latožienės namus atkeliauja vaikai, kuriems nebėra saugu gyventi tėvų namuose. Budinčios globėjos durys atsiveria paaugliams, mažamečiams, patyrusiems nemenkų likimo išmėginimų. Moteris neslepia, kad būna atvejų, kai prireikia psichologinės konsultacijos ne tik nepilnamečiams, bet ir jai, nes nuolat ieškoma geriausių išeičių, patarimų, kaip elgtis sudėtingose situacijose. „Tapau kantresnė. Aš nuolat su savimi dirbu. Jeigu matau, kad labai stresuoju, jaučiuosi pavargusi, ieškau išeičių. Turiu imtis fizinės veiklos, jeigu galva pavargusi. Ieškau medžiagos, kursų. Aš labai daug sužinojau, išmokau nesmerkti, nekritikuoti, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie liečia biologines vaikų šeimas“, – trečiadienį organizuotame Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos susitikime kalbėjo pašnekovė.

Niekada nesakyk niekada

Buvusi Adakavo pagrindinės mokyklos logopedė pasakojo anksčiau niekada neįsivaizdavusi savęs nei mokytojos, nei globėjos vaidmenyje. 

– Kai buvau paauglė, niekada nemaniau, kad dirbsiu su vaikais, bet yra toks posakis: „Niekada nesakyk niekada“. Išėjo taip, kad dirbau specialiąja pedagoge-logopede. Kai uždarė kaimo mokyklą, iš socialinės darbuotojos gavau pasiūlymą dirbti budinčia globėja, nes esu kantri, – pasakojo Jūratė.

Adakaviškė teigė, kad iš pradžių buvo linkusi manyti, jog su tokiu darbu nesusitvarkys, bet gavusi daugiau informacijos, nusprendė pamėginti.

– Pirmoji mintis – tik ne man. Juk atsakomybė milžiniška, visą parą, 7 dienas per savaitę. Bet po truputį ėmiau ieškoti informacijos, paskambinau į Tauragę, užsirašiau į kursus. Nusprendžiau  kursuose sužinoti, ar tinku šiam darbui. Kursuose pajutau empatiją tiems vaikams. Merginos, kurios vedė kursus, dirbo vaikų namuose, tad papasakojo istorijų, jos neišgąsdino, bet jautriai sureagavau, supratau, kad tikrai galiu padėti. Galvojau, jeigu neišeis, galėsiu nutraukti. Juolab, kad tai nėra globa visam gyvenimui. Budintis globėjas yra ekstra atveju, kai reikia priimti ir padėti. Taigi praėjusi kursus gavau kvalifikaciją, – sakė Jūratė. 

Šiuo metu ji budinčia globėja dirba jau ketverius metus, per kuriuos namų duris atvėrė 13-ai nepilnamečių. 

Pagelbėja dukros

Žingsniui ryžtis tapti budinčia globėja, pasakojo Jūratė, pritarė ir šeima, tiesa, iš pradžių nebuvo lengva – reikėjo perlipti per save, atsikratyti išankstinių nuostatų apie vaikų globos namuose arba probleminėse šeimose augančius vaikus. 

– Mano vyresnioji dukra buvo šešiolikmetė, reikėjo jos leidimo, parašo. Kalbėjausi su broliais, seserimis, visi žvelgė atsargiai, ragino įvertinti, ar nenukentės šeima, ar užteks dėmesio vaikams. Dukra iš pradžių galvojo, kad neturėsim privatumo, išsigando, kad vaikai gali būti pikti. Apie globojamus vaikus sklando tam tikri stereotipai, juk anksčiau net nesame turėję su jais sąsajų, – sakė ji.

Tačiau, džiaugėsi pašnekovė, susidūrus su realiomis situacijomis šios nuostatos pakito. Vyresnioji dukra net pataria tam tikrais klausimais. 

– Kartais streso sukelia situacijos, kai atvyksta nauji paaugliai, tačiau vyresnioji, pavyzdžiui, sako: „Mamyt, juk jam tik šešiolika, čia normalu“, – juokėsi Jūratė. 

Moteris džiaugėsi, kad prisideda ir jaunesnioji dukra – ji sugalvoja žaidimų mažamečiams vaikams. Moteris pasakojo, kad kartą, kai namuose neliko globojamų vaikų, jaunėlė jų tarytum pasigedo, ėmė klausinėti, kada atvyks gyventi naujų vaikų. 

Pastaruoju metu ir visuomenė į globojamus vaikus bei pačius globėjus žvelgia visiškai kitaip nei anksčiau. Kažkada žmonės įtariai žiūrėdavo į vaikų globėjus, buvo galvojama, kad vaikai iš globos namų paimti tam, kad dirbtų, tačiau dabar jau suvokiama, kad jie to neturi daryti. 

Paprastai budinčios globėjos namuose vaikai praleidžia metus arba pusantrų. Per tą laiką, sakė ji, pavyksta atrasti bendrą kalbą.

– Mano artima aplinka susipažino su globa per mane. Ir palaiko. Ir pamilsta tuos vaikus, – dėstė Jūratė. 

Moko ir vaikai 

Kantrybė, drąsa, empatija – tai savybės, kurios, anot J. Latožienės, reikalingos žmogui, norinčiam būti budinčiu globėju. Be to, moteris pabrėžė, kad žmogus turi pakeisti ir savo mąstymą.

– Norint būti globėju reikia susitvarkyti ego, pakeisti tą požiūrį, kad neva „mano namai, mano tvirtovė“. Nutinka, kad kažkas lūžta, nepražydusios gėlės nuskabomos. Reikia suprasti, kad tą kilimą, pilną žemių, išvalysi, langus, kurie nučiupinėti pirštais, nusivalysi, būtina žiūrėti paprasčiau. Jeigu būsi smulkmeniškas – nepaveši, neištversi, – sakė Jūratė. 

Moteris prisiminė, kad vienas vaikas į jos šeimos namus atkeliavo būdamas 1 metų ir 4 mėnesių amžiaus ir išbuvo 1 metus ir 7 mėnesius. 

– Jis išmokė mus labai daug. Tai buvo labai judrus, smalsus berniukas, turėjome turėti akis kaktoje: čia yra, čia jo nebėra. Ir jis labai geras bėgikas. <...> Reikėjo daug kantrybės, pirmieji metai vaikams sunkesni, bet net ir po to, kai jis išvyko, palaikome ryšį, susitinkame po kelis kartus per metus. Galvojama, kad vaikai iki 3 metų nieko neprisimena, bet jis atvykęs pasakoja, ką veikė pas mus, kur ėjo, koks jis buvo, – patirtimi dalijosi pašnekovė. 

Globojant vaikus, tenka įveikti ne vieną iššūkį. 

– Būna, vaikai suserga, teko su vienu vaikučiu gulėti ligoninėje, taigi, likusi šeima pasiliko su kitais namuose buvusiais vaikais. Pagalba tikrai reikalinga, – sakė Jūratė. 

Jaudulys kyla tuo metu, kai namuose turi apsigyventi naujas vaikas.

– Nežinome, su kokia jis istorija, emocijomis atvyksta. Yra jaudulys, šiurpuliukai, nes nežinai, ar galėsi padėti. Galbūt padirbus 10–15 metų tai dingsta, bet aš vis dar tai jaučiu. Jeigu prasideda ligos, turi 2–3 metų vaikus, tai suserga vienas, paskui – kitas, dažnai teko lankytis vaistinėse. Vienas vaikas prieš Kalėdas atsidūrė ligoninėje, grįžome, per Kūčias vėl teko skubėti į ligoninę. Džiaugiuosi tuo, kad šeimoje padedame vienas kitam, – kalbėjo adakaviškė.

Jūratė pasakojo, kad apsigyvenę jos namuose, vaikai mokosi būti tvarkingi – nusiprausti, pasikloti lovas. 

– Žinoma, indų plauti jau nereikia, įsigijome indaplovę, bet nuvalyti dulkes, susitvarkyti savo kambarį tikrai vyresni vaikai turi. Kaip ir visi, šeimoje mes visi turime kažką daryti, – sakė budinti globėja. 

Moteris kalbėjo, kad į namus atvykęs naujas vaikas turi kurį laiką apsiprasti, pasijusti savas, tačiau sunkiausia yra tuomet, kai vaikas turi išvažiuoti iš Jūratės namų ir atsisveikinti. 

– Kartais pritrūksti tų žodžių, kaip jam padėti, nes jis kaltina save, – apgailestavo Jūratė. 

Ne konkurentė 

Pasakodama apie didžiausias pamokas būnant budinčia globėja, adakaviškė prabilo apie vaikų biologines šeimas.

– Išmokau neturėti išankstinių nuostatų. Mūsų visų, dirbančių su vaikais, tikslas yra toks, kad vaikas grįžtų pas biologinius tėvus. Kai auga pas mus, vaikai susitinka su tėvais. Buvo ne vienas atvejis, kai tėvai žiūrėdavo į mane kaip į konkurentę arba nepasitikėdami, gal įsivaizduodami, kad aš esu kontrolierė. Taigi, jie įjungia savigyną, bet kai su jais pradedi kalbėtis, kai jie pajaučia, kad aš ne priešė, o auginu jų vaikus tam, kad padėčiau, viskas pasikeičia. Stengiuosi, kad vaikai nepamirštų savo tėvų. Susitikę mane, kai kurie tėvai sveikinasi, padėkoja, visai neseniai sulaukiau padėkos, kad labai daug ko išmokiau jų vaikus. Nieko negalime smerkti. Ribos labai plonos. Kartais tam, kad įklimptume, pavyzdžiui, į priklausomybes, reikia labai nedaug ir net nežinia, kokie mes patys būtume užaugę, jeigu būtume gyvenę toje aplinkoje, kurioje augo tie tėvai. Norisi, kad žmonės išeitų iš to užburto rato, – vylėsi Jūratė.