Asmenybės

Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 

Pirmasis darbinis augintinis išmokė naudingų pamokų

– Kinologijos srityje darbuojuosi jau septynerius metus. O gal reikėtų sakyti – dar tik septynerius. Tai labai gili sfera, reikia turėti labai daug žinių. Kol kas mano žinios leidžia turėti mažą šunų dresūros mokyklą, mokyti žmones, kaip elgtis su augintiniais. Mokyklą įkūriau prieš dvejus metus, – pasakojo Deimantė.

Mergina dirba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje kinologe, turi septynerių metų belgų aviganę Koką, kuri yra paruošta žmonių paieškai, pėdsekystei, narkotikų paieškai. Pasak jos, tai universalus šuo, dirbantis vadinamojoje žaliojoje juostoje – pasienio juostoje sausuma ir vandeniu.

– Šis šuo buvo mano pirmasis šuo dirbant pasienyje. Į pasienį ėjau dėl to, kad galėjau dirbti su šunimis. Ir man labai pasisekė, kad šuniukas buvo labai pasiutęs, o aš buvau labai žiopla. Todėl teko labai daug mokytis vienai iš kitos ir, jeigu ji nebūtų buvusi tokia užsispyrusi, tikriausiai ir aš dabar nebūčiau kas esu. Su jos užsispyrimu turėjau daug išmokti, ieškoti kelio į jos širdį, gilintis į įvairias metodikas, nes tai tikrai buvo sudėtingas šuo. Arba man trūko žinių ir aš nežinojau, kaip su ja elgtis. Trūko ir įgūdžių, kurie įgyjami su laiku, – pasakojo pašnekovė. 

Nuotrauka

Meilės gyvūnams taip ir „neišaugo“

Namuose Šilutėje Deimantė turi šunų dresūros klasę. Kaip pati pasakojo, kiemas didelis, teritorija aptverta, tad būti su gyvūnais saugu. Yra ir šunų viešbutis, kuriame esant reikalui drąsiai galima palikti šuniukus ir jais Deimantė pasirūpina kaip saviškiais. 

– Tauragėje kol kas dirbu tik Vasaros estradoje arba važiuoju į namus. Šį mėnesį stengsimės ieškoti tinkamų patalpų treniruotėms. Manau, tai didelis pliusas, nes žiemą žmonės turi daugiau laisvo laiko, nori dresuoti šunis, o jeigu lauke sniegas ar lietus, pastogė – būtinas dalykas, – svarstė šunų dresuotoja.

O iš kur ta meilė gyvūnams? Moteris tuo domėjosi nuo pat mažens.

– Nuo vaikystės, nuo kiek save atsimenu. Šunys. Katės. Nežinau kinologų, kuris nuo vaikystės nemylėtų šunų ar nesidomėtų jais. Tai tiesiog tokia liga. Susirgau nuo kokių 4–5 metų ir niekaip neišgijau, – šypsosi Deimantė. – Kaip sakė mano tėvai: „Galvojom, kad išaugsi tai, bet neišaugai“.

Mylėjau apskritai visus gyvūnus, o meilė būtent šunims atsirado šiek tiek vėliau. Iš pradžių katės labiau patikdavo, o dabar gyvenu tarp šunų. 

Deimantės namuose dabar gyvena 7 šunys. Du tarnybiniai, priklausantys valstybei, keturi jos pačios  ir labdaros ir paramos fondo „Mulan“ auksaspalvis retriveris Lokis, mokomas socializuotis. Lokis nuo pat mūsų pokalbio pradžios ramiai įsitaisė ant kavinukės grindų ir kartkartėmis atkreipdavo šeimininkės dėmesį į save.

Šunys asistentai

Deimantė pristatė ir  fondą „Mulan“. Pasak jos, tai organizacija, ruošianti šunis-asistentus ir tam renkanti lėšas. 

– Vieni pirmųjų šunų-asistentų Lietuvoje yra skirti žmonėms su negalia, tokiais sutrikimais kaip autizmas, depresija, panikos atakos, cerebrinis paralyžius, kurčnebylystė. Viena projektų dalyvių yra kurčnebylių šeima, jie turi tokį šunį ir kol kas esame tik ruošimo stadijoje. Pasiruošimas dar turėtų trukti metus ar net dvejus, kol galėsime akredituoti, – vardijo Deimantė.

Ji papasakojo, kad fondą Vilniuje įkūrė Ajana Lolat, ji organizuoja darbus ir pati nusipirko pirmąjį šunį, pradėjo jį sau ruošti sirgdama cerebriniu paralyžiumi. 

– Manau, žmonės labai mažai žino apie šunų naudą. Problema yra dėl viešųjų vietų. Sunku tiek rinkti  lėšas, tiek susitarti su valstybe, kad žmonės su negalia ir tam tikrais sutrikimais galėtų su tokiais šunimis ateiti į mokyklą, gydymo įstaigą, kino teatrą. Dažniausiai šunys-asistentai yra naudojami tokiems žmonėms, kuriems sunku dalyvauti sociume, kuriems sudėtinga įgyti socialinių įgūdžių, bendrauti, – teigė šunų trenerė.

Pasak jos, šunys-asistentai gali atnešti ramentą, paduoti daiktus, įjungti ar išjungti šviesą, atidaryti duris, iškviesti liftą, paduoti vaistus, vandenį.  

– Kam šis šuo bus naudojamas, dar nežinau, – glostydama Lokį kalbėjo moteris. – Pirmieji metai skirti socializacijos ir bendro paklusnumo mokymui. To jį ir mokau, ne specialių dalykų, kad gyvūnas būtų drąsus, visur galėtų eiti šalia šeimininko.

Tiesa, jei šuo nebūtų to mokomas, pagalbos iš šuns besitikinčiam žmogui greičiausiai jis sukeltų tik dar daugiau problemų, temptų pavadį, aktyviai reaguotų į kitus gyvūnus ar žmones ir pan.

Nuotrauka

Kokie šunys gali tapti asistentais?

Pasak D. Dargytės, kol kas gyvūnų veisles renkasi pati „Mulan“ fondo įkūrėja Ajana Lolat. 

– Žiūrime į pasaulinius pavyzdžius, kokie šunys pasirenkami. Ajana derina tai ir su kinologais, pasitaria, kokia veislė būtų tinkamesnė. Tai turi būti tam tikrų darbinių savybių turintis šuo, kurį būtų lengviau mokyti ir jis turėtų stiprų ryšį su šeimininku, – pasakojo Deimantė.

Pasak jos, labai daug kas priklauso nuo veislės. Yra veislių, kurioms, atrodo, net nereikia žmogaus, ir yra labai prieraišių šunų veislių. Labai daug kas priklauso nuo gyvūnų genetikos, kilmės linijos –  ar tėvai, seneliai, proseneliai neturėjo kokių nors psichologinių, sveikatos sutrikimų. 

Kolegė kinologė – tauragiškė

– Džiaugiuosi, kad šiemet mokyklėlė šiek tiek prasiplėtė ir dirbame ne tik Klaipėdoje, Šilutėje, bet ir Tauragėje. Čia prie manęs prisijungė mano kolegė Rita. Kartu apie ketverius metus ruošėme savo šunis narkotikų paieškai. Iš  pradžių mokėmės, kad mūsų šunys būtų žalios juostos šunys – pėdsekystės ir žmonių paieškos. Kadangi abi buvome darboholikės ir tiesiog pakvaišusios dėl savo šunų ir norėjome kuo daugiau išmokti, nusprendėme savo šunis išmokyti visko kuo daugiau. Tad mokėme ir narkotikų paieškos, – pasakojo Deimantė.

Pasak jos, geriau šuniui būti vienos srities „specialistu“, kaip ir žmogui.

– Mūsų šunys, sakykime, eksperimentiniai. Juos mokėme visko, kad pačios įgautume daugiau žinių. Skirtinga mokymo metodika naudojama mokant šunis ieškoti žmonių ir narkotikų. Visiškai kitokie šuns instinktai naudojami, kitokia metodika. Tikrai daug dalykų kirtosi, kai mokėme savo šunis. Prieš tai buvo pasiutę žaliosios juostos šunys, po miškus lakstė ir reikėjo juos nuraminti, kad ramiai ieškotų narkotikų, nesiblaškytų, nebūtų stipriai įsiaudrinę, – darbo niuansus atskleidė pašnekovė. 

Deimantės kolegė Rita Sliosorienė pridūrė, kad be bendro paklusnumo – nė iš vietos. Tiek žaliojoje juostoje, tiek narkotikų paieškoje, turi būti bendras paklusnumas.

– Treniruodamos šunis tobulėjame ir pačios. Patikėkit, mums kartais irgi reikia pagalvoti, kai žmonės klausia specifinių dalykų. Pasitariame, jei nesame su tuo susidūrusios, ieškome informacijos kitur. Su kiekvienu gyvūnu turtiname savo žinių bagažą, – pasakojo tauragiškė Rita.