Straipsnio rengėjų nuotrauka
Nors Lietuvoje savižudybių skaičius kasmet po truputį mažėja, palyginti su kitomis Europos šalimis, mūsų šalyje jis išlieka didžiausias. Netikėtai netekus artimojo, kitiems šeimos nariams kyla begalė klausimų, iš kurių vienas – kaip apie tai pasakyti vaikui. Kokie jausmai užplūsta vaiką, išgirdus apie artimojo savižudybę? Kaip jam apie tai pranešti? Kaip elgtis, kaip paguosti? Kodėl svarbu to neslėpti? Apie tai kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologe Kristina Lekavičiūte.
„Staigus šeimos nario pasitraukimas iš gyvenimo neabejotinai sukrečia visą šeimą. Likę šeimos nariai patiria skausmą, stresą, neviltį, nežinomybę. Labai svarbu paties fakto neslėpti ir nuo mažiausių šeimos narių, nes negavęs konkrečios informacijos, vaikas gali imti fantazuoti, susigalvoti sau įvairių paaiškinamų ar net prisiimti sau kaltę, jausti pyktį. Svarbu atsakyti vaikui į tuos klausimus, susijusius su netektimi, kurie jam kyla“, – pataria K. Lekavičiūtė.
Trumpai, konkrečiai nupasakokite situaciją
Pasak psichologės, pranešti apie tai, kad asmuo mirė, reikėtų paprastais, vaikui suprantamais žodžiais, pavyzdžiui: „šiandien įvyko kai kas liūdno. Mirė tavo tėtis“. Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir brandos, vaikai skirtingai suvokia mirtį. Mažesnieji dar nesupranta mirties kaip baigtinio proceso ir tuo labiau nesieja jos su asmeniu, o vyresni jau suvokia, kad mirtis tai, kas negrįžtama, todėl su šeimos nariu jis daugiau nebepasimatys.
„Vaikui nebūtina iškart sakyti visų faktų, kaip buvo, bet jokiu būdu negalima ir meluoti. Vaikai paprastai jaučia melą, todėl tai gali tik sustiprinti jo nerimą bei nepasitikėjimą suaugusiaisiais. Svarbu sakyti atvirai tiek, kiek vaikas klausia, būti pasirengus atsakyti į klausimus. Po kiekvieno atsakymo, stebėti vaiko reakciją. Jeigu vaikas domisi įvykio detalėmis, galima jam trumpai nupasakoti tai, kas įvyko. Jei mirties priežastimi įvardijama savižudybė, o vaikui tai nėra aišku, galima paaiškinti, ką šis žodis reiškia. Būtina vaikui pabrėžti, kad kiekvienas žmogus pats yra atsakingas už savo gyvybę, o kartais kai kurie žmonės apsisprendžia, jog nebenori gyventi“, – sako pašnekovė.
Vaikui nebūtina iškart sakyti visų faktų, kaip buvo, bet jokiu būdu negalima ir meluoti. Vaikai paprastai jaučia melą, todėl tai gali tik sustiprinti jo nerimą bei nepasitikėjimą suaugusiaisiais. Svarbu sakyti atvirai tiek, kiek vaikas klausia, būti pasirengus atsakyti į klausimus. Po kiekvieno atsakymo, stebėti vaiko reakciją.
Vaiko nereikia versti klausti, geriau stengtis sudaryti palankias sąlygas, kad jis pats norėtų atsiverti, pasidalinti išgyvenimais. Galima paraginti vaiką prieiti ir pasikalbėti tada, kai jis to norės. Tačiau svarbu ir suaugusiems nevengti mirties tema kalbėti tarpusavyje. Jeigu suaugusieji išreikš savo jausmus, emocijas, o ne užsisklęs savyje, tai bus pavyzdys vaikui, kad ta tema nėra vengtina ir paskatins jį inicijuoti kalbą. Nereikia bijoti parodyti natūralių reakcijų į netektį, paaiškinti jas vaikui ir pakalbėti su juo.
Vaikui pageidaujant, suteikite išsamesnę informaciją
Kaip teigia K. Lekavičiūtė, jeigu vaikas smalsus, galima jam išsamiau papasakoti, kodėl žmonės kartais pakelia prieš save ranką. Galima naudoti tokius žodžius: „kartais žmonės būna liūdni ir nelaimingi. Kai tas liūdesys užsitęsia ilgą laiką, jiems ima atrodyti, kad gyventi nebėra prasmės. Jie mano, kad sužalodami save, išspręs visas problemas ir taip bus geriau. Sprendimas pakelti prieš save ranką vadinamas savižudybe arba gyvenimo nutraukimu.“
Vaikui pageidaujant išgirsti, kokiu būdu artimasis nusižudė, jį reikėtų įvardinti be detalių, tik paprastu, faktiniu pasakojimu, pavyzdžiui, „mama krito iš taip aukštai, kad mirė“, „dėdė taip smarkiai susižeidė, kad mirė“ ir pan. Kalbant su vaiku apie priežastis, kodėl asmuo pasirinko savižudybės kelią, būtina paminėti, kad dažniausiai tam būna ne viena priežastis, tai susikaupusių priežasčių pasekmė. Nors priežastis ir galima numanyti, dažnu atveju tikroji priežastis nebūna išaiškinta, todėl vaikui galima pasakyti: „spėju, dėl ko tėtis buvo liūdnas. Jis tikriausiai galvojo, kad daugiau nėra jokių išeičių. Tėtis nežinojo, kur kreiptis pagalbos, nors padėti jam buvo galima“.
Šiuo momentu svarbiau vaiką ne paguosti, o padėti jam priimti netektį ir ją išgyventi. Raminant vaiką, jis gali likti neišreiškęs savo jausmų ir neuždavęs rūpimų klausimų, o tai gali padaryti vaikui žalos.
Padėkite vaikui priimti netektį
Anot psichologės, visais atvejais vaikui svarbu pabrėžti, kad jo pasakyti žodžiai ir poelgiai nepaskatino artimojo nusižudyti. Sunkiu laikotarpiu taip pat reikėtų padrąsinti vaiką išreikšti visus jausmus, kurie jam kyla, o ne užgniaužti savyje. Dėl to tėvams būtina būti atviriems ir kuo daugiau bendrauti su vaiku.
„Šiuo momentu svarbiau vaiką ne paguosti, o padėti jam priimti netektį ir ją išgyventi. Raminant vaiką, jis gali likti neišreiškęs savo jausmų ir neuždavęs rūpimų klausimų, o tai gali padaryti vaikui žalos. Kadangi kiekvienas netektį išgyvena skirtingai, tai ir išraiškos gali būti individualios. Vaikas gali išgyventi platų jausmų spektrą ir tai yra visiškai normalu. Svarbu vaikui pasakyti, kad jis gali jausti pyktį, kaltę, liūdesį, neigimą, baimę, gėdą, o gali ir nieko nejausti. Visa tai yra natūralios gedulo išraiškos. Vaikas neturėtų baimintis, kad kažkam jo emocijos bus nepriimtinos ar jis liks nesuprastas“, – akcentuoja psichologė.
Emocinė parama telefonu teikiama šiais kontaktais:
- Jaunimo linija (budi savanoriai konsultantai) 8 800 28888, darbo laikas I-VII visą parą;
- Vaikų linija (budi savanoriai konsultantai, profesionalai) 116 111, darbo laikas I-VII 11:00-23:00;
- Linija Doverija (budi savanoriai konsultantai; pagalba skirta paaugliams ir jaunimui; parama teikiama rusų kalba) 8 800 77277, darbo laikas I-VII 16:00-19:00;
- Pagalbos moterims linija (budi profesionalai, savanoriai konsultantai) 8 800 66366, darbo laikas I-VII visą parą;
- Vilties linija (budi profesionalai, savanoriai konsultantai) 116 123, darbo laikas I-VII visą parą.
