B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos skaitykloje eksponuojama Gedimino Juškos fotografijų paroda „Ne/pa/stebimi“, kurioje – tylos užtvindytas miestas. Parodą galima apžiūrėti iki gruodžio 2 dienos.
Klaipėdoje gyvenantis Gediminas Juška (g. 1974, Vilniuje) fotografija susidomėjo dar vaikystėje, tačiau rimčiau fotografuoti pradėjo nuo 2012 m. Iš pradžių fotografijos mokėsi Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje, kurioje šiuo metu dirba fotografijos mokytoju. Dabar autorius fotografijos studijas tęsia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje.
Kaip apie šią parodą rašo menotyrininkė Danguolė Ruškienė, niekas taip neišbalansuoja ramybės, neišblukina džiaugsmo ir neužgožia šviesos, kaip nerimas ir nežinia. Prieš porą metų prasidėjusi pandemija pakeitė pasaulį, paversdama jį ta vieta, kurioje tapo nejauku būti. Todėl visą šį laiką kiekvienas kiūtojome savo abejonėse, suvokimuose ir baimėse. Nieko keisto, kad tai, ko niekada nesi patyręs, gąsdina ir slegia kasdien vis labiau. Apmaudžiausia, kad tokie užsisklendimai savyje nepastebimai numarina ne tik kruopščiai puoselėtus ateities planus, bet ir norą planuoti. Atrodė, kad vienatvės teritorija atsiskyrėliško buvimo karantinų metu nesustabdomai plečiasi ir grasina užtvindyti būtį ligi pat kraštų. Negelbėjo net bandymai buvimą kartu pakeisti virtualiu bendravimu socialiniuose tinkluose. Spėliojimai, kad žmonės gyvą kontaktą galėtų pamiršti, keistų savo įpročius taip ir liko nepagrįsti. Vos tik durys šiek tiek prasivėrė, ėjome į gatves, ieškodami vieni kitų, pasiilgę ir švelnūs netgi tiems, kurių kažkada nenorėjome sutikti. Tai – įprasto gyvenimo ilgesys, grąžinantis spalvas kiekvienai dienai. Panašu, kad tik užsidarę supratome savo gyvenimo vertę ir tikrąjį kasdienybės skonį. Trūko kavos puodelio pamėgtoje kavinėje, atsitiktinio susidūrimo gatvėje su draugu, pamojavimo ranka prabėgančiam pažįstamam ar tiesiog žmonių veidų. Trūko buvusio gyvenimo. Likome laukime.
G. Juškos fotografijose – pandemijos laikas. Puikiai autoriui žinomas miestas, kuriame jis gyvena daugelį metų – užtvindytas tylos. Žmonių veidus dengiančios kaukės atima galimybę ne tik juos pažinti, bet ir išgirsti. Todėl susidaro įspūdis, kad jie – šio nuščiuvusio miesto incognito, nesąmoningai slepiantys savo identitetą ir taip dar labiau sustiprinantys spengiančią tylą. Ši tyla vizuali, apvalyta ne tik nuo įprastų garsų, bet ir nuo spalvų. Sustingdyti judesiai, rankomis pridengti veidai ir nusukti žvilgsniai formuoja slogią miesto atmosferą, kurią dar labiau sustiprina pilkšvai rusvų spalvų tonai. Autorius, siekdamas perteikti tvyrantį nerimą, susifokusuoja prie žmogaus figūros. Kartais seka jį žvilgsniu iš paskos, kartais pagauna ateinantį priešais ar stebi atokiai, nepažeisdamas jo buvimo erdvės. Visi šie žmonės neliko nepastebėti. Vienaip ar kitaip įsiliejo į formuojamą tuometį miesto atmosferos audinį, laikinai praradusį įprastą ritmą, laikinai įgijusį naujas taisykles, kasdien vis kitaip koreguojamas kryptis. Kita vertus, ant gatvės grindinio nusileidžiantys šviesos ruožai, žaismingi atspindžiai vandenyje, juo labiau – jaukūs ir pasiilgti apsikabinimai, kaip ir ištiestas lesalas balandžiui, išduoda, kad niekas nepasikeitė. Viskas taip pat, tereikia išlaukti. Viltis, kaip ir mes visi, lieka. Atrodo, kad ji tik stiprėja stebint ir jaučiant vieniems kitus. Kasdien iš naujo pripildant savo būtį supratimu ir pasitikėjimu.
Parodą galima apžiūrėti iki gruodžio 2 dienos.
