Karina SĖRIKOVA
Pastarąją savaitę paskaitą „Vyro vaidmuo šeimoje“ Tauragėje skaitė Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro steigėjas Algirdas Meškauskas. Pasiklausyti paskaitos atėjo nei daug, nei mažai – du vyrai, kita auditorijos dalis buvo moteriška. Kaip ten bebūtų, informacija, kurią perdavė lektorius, verta būti išgirsta. Tikimės, kad vyrams, nedalyvavusiems paskaitoje, tarpininkaujant mūsų laikraščiui, ji bus įdomi.
Išbandė save ne viename amplua
Lektoriaus, Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro steigėjo Algirdo Meškausko balsą puikiai prisimena ne vienas vyresnės kartos atstovas, 1983–1991 metais jis dirbo Lietuvos televizijos diktoriumi. Lektoriaus karjeroje ir daugiau įspūdingų pareigų: A. Meškauskas yra dirbęs dailininku, Krašto apsaugos departamento Informacinės gynybos skyriaus viršininku, šios įstaigos Ryšių su visuomene skyriaus viršininku ir atstovu spaudai, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos atstovu spaudai, šios ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėju, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus patarėju, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininku, AB „Lietuvos paštas“ Ryšių su visuomene skyriaus viršininku, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Komunikacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vedėju.
Vaidmenys susiformavo per tūkstantmečius
Pasak A. Meškausko, vyro ir moters vaidmenys, tokie, kokius mes juos suprantame šiandien, susiformavo per tūkstančius metų. Dažnai vyrų ir moterų vaidmenys stereotipiškai apibrėžti ir vyrai bijo peržengti tas ribas – tapti, jų supratimu, „mažiau“ vyrais, reikšti jausmus, nors jausmų išliejimas dažnai labai palengvina situacijas.
Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centre A. Meškauskas dažnai susitinka su vadinamosios vidurio amžiaus krizės ištiktais vyrais.
– Padariau išvadą: savo amžiaus viduryje vyrai jaučiasi vieniši ir nelaimingi. Dažnai išgirstu sakant „Manęs negerbia, manęs nemyli, su manimi nebendrauja, mane niekina“. Kas gi nutinka vyrams ir ką jie daro ne taip? – į diskusiją įvedė lektorius.
Ne piniguose laimė
Kalbame apie amžiaus vidurio krizę. O kas yra krizė? Kritinė situacija – tai nepasitenkinimas tuo, ką turi. Vyrai dažnai jaudinasi, kad pakankamai neuždirba. Tačiau, pasak A. Meškausko, jie turi suprasti, kad šeimos aprūpintojo vaidmuo nėra vienintelis vyro tikslas.
A. Meškauskas tikina, kad eilinio vyro gyvenimas skirstomas į keturias sritis.
– Tai jo moteris, jo vaikai, jo darbas ir jo asmeninė erdvė. Visos šios keturios sritys vyro dienoje privalo gauti vienodai dėmesio. Ne laiko, nes žinome, kad darbas užima didžiąją dienos dalį, tačiau dėmesio. Dėmesys, skirtas žmonai ir vaikams, taip pat turėtų būti atskiras, nes tai skirtingi pasauliai. Taip pat reikia laiko apmąstymams apie tikslus, prioritetus – žodžiu, laiko sau. Juk žinome, kad kitais sugeba pasirūpinti tik tas, kuris sugeba pasirūpinti savimi, – sako A. Meškauskas.
Yra vyrų, kurie savo prioritetų rate atranda dar vieną – penktą nišą. Tai gali būti meilužė, azartiniai žaidimai, alkoholis, kiti dalykai, kurie suteikia momentinės laimės, pakrauna. Tačiau ilgainiui šie vyrai pastebi, kad tai gadina santykius su svarbiausiu tikslu – šeima.
Investuokime į vaikus
– Vyras privalo plačiau investuoti į ateitį. Viena svarbiausių investicijų – bendravimas su savo atžalomis. Būtent atžalomis, nes tai sutvirtina ryšį ir su žmona. Atitrūkus nuo šeimos tai padaryti nelengva, ypač jei šeimos nariai, nors ir būdami kartu, gyvena individualius gyvenimus. Tačiau ne visada dėl ryšio su vaikais praradimo kaltas vyras. Pastebime kartais – žmona sako „Eik dirbti savo darbų – aš viena susitvarkysiu“. Tačiau kodėl vyrai taip lengvai apleidžia tokią svarbią sritį – vaikų auginimą? Juk dažnai situacijoms, susijusioms su vaikų auklėjimu, trūksta tėviško žvilgsnio, – ragina bendrauti su vaikais lektorius.
Pašnekovas jokiu būdu nesiūlo tėvams bausti vaikų fizinėmis bausmėmis, mat taip susiformuos vaiko požiūris, kad tėvas yra baudėjas, vadinasi, negalima juo pasitikėti. Tokie santykiai paviršiuje gali atrodyti draugiški, tačiau egzistuos baimės jausmas, vaikas neišsipasakos, nepasikonsultuos su tėvu ir tokį vaiką gali būti, kad augins gatvė.
Šalin egoizmą
– Mes esame egoistai. Ir į šeimą atsinešame savo egoizmą. Sėkmingos santuokos paslaptis ta, kad būtent egoizmą ir reikėtų palikti už durų. Susėskite pasišnekėti ir nutarkite: aš dėl gerų mūsų šeimos santykių atsisakau to, o aš – to, – pataria lektorius.
Maža to, santykiuose su žmonėmis turėtume save vertinti savikritiškai. Dažnai manome, kad dėl visko, kas su mumis vyksta, kalti kiti. Viskas pradės keistis tik tada, kai prisiimsime atsakomybę ir bandysime viską perfiltruoti per savo prizmę.
Visada kaltas tas, kuris pakėlė ranką
A. Meškauskas auditorijai aiškino, kad visi norime laimės. Laimės trokšta ir tas vyras, kuris kelia ranką prieš savo draugę ar žmoną.
– Smurtinis elgesys būdingas mums visiems. Juk yra ir smurtaujančių moterų. Esmė – suvaldyti emocijas. Turiu pripažinti, kad tikrai sunku valdyti emocijas, kai žmona vyrą vadina nevykėliu ir kitaip žemina pusvalandį ir ilgiau. Nepagarba – baisus dalykas. Toleruodami nepagarbą savo atžvilgiu, leidžiame kitam žmogui dar stipriau savęs negerbti. Kaip ten bebūtų, nesvarbu, kas pradėjo ginčą – kaltas visada liks tas, kas pakėlė ranką. Be to, jeigu smurtinį elgesį mato vaikai, tikėtina, kad tokios šeimos sūnus irgi smurtaus, o dukra taps smurto auka. Ar to mes linkim savo vaikams? – klausia Vyrų krizių centro steigėjas A. Meškauskas.
