Neretai Petro Vaičaičio darytas nuotraukas galima išvysti ir „Tauragės žinių“ puslapiuose
Ne vienam tauragiškiui socialiniame feisbuko tinkle turbūt yra tekę išvysti tauragiškio Petro Vaičaičio darytų miesto vaizdų arba dronu nufilmuotų vaizdo įrašų. Vyro pomėgis fotografuoti pasitarnauja ir „Tauragės žinioms“ – ne viena Petro Vaičaičio nuotrauka papuošė ir laikraščio feisbuko paskyrą, iliustravo straipsnį. Kuklus vyras mėgsta fotografuoti gamtos ir urbanistinius vaizdus, nemėgsta portretų – sako dėl gero kadro nenorintis trikdyti kito asmens, gi kiekvienas turi teisę būti nepastebėtas. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad vyras nemėgsta žmonių – kelerius metus Petras savanoriauja maltiečių organozacijoje ir seneliams į namus veža maistą.
Fotografija lydi nuo vaikystės
Fotografuoti Petras mėgsta nuo vaikystės. Kai tėvai gyveno Joniškės soduose, paauglys vasaromis uždarbiaudavo statybose (statant Joniškės sodų namelius). Uždirbtus pinigus investuodavo į techniką. Turėjo ir garsųjį „Zenitą“, nuotraukas vakarais ryškindavo virtuvėje, kadangi su šeima gyveno vieno kambario namelyje.
Vedęs pomėgio fotografuoti nemetė – „Zenitą“ keitė juostelinės „muilinės“.
– Pasiskaičiavau, kad namuose ryškinti yra brangiau nei fotosalone. Ryškalai brangūs, jei nesunaudoji – pasensta. Vėliau technika tobulėjo, jau pirkdavau skaitmenines „muilinės“. Apie 2000 m. būdavo mažyčiai ekranėliai – vos įžiūri nuotrauką, o atminties kortelės buvo storos ir didelės. Eidamas į renginį turėdavau neštis pilną kišenę elementų, nes labai greitai išsikraudavo. Neįtikėtina, kaip greit technika tobulėjo. Dabar atminties kortelės – mažytės. Ėjau į restorane vykusį renginį, akumuliatoriaus užteko visam renginiui, padariau 600 nuotraukų, – pasakojo Petras.
Labiausiai pašnekovui patinka fotografuoti gamtos ir miesto vaizdus, aplankytas ne vienas sporto renginys. Pats mėgstamiausias Petro kadras – apsiverčiantis sportinis automobilis.
– Buvau automobilių varžybose, vykusiose karjere. Fotografavau. Atsitiktinai iš visų automobilių „nusitaikiau“ į vieną, pasirinkau greit akimirkas fiksuojantį „sportinį“ režimą, žvilgteliu per objektyvą ir kaip tik tą akimirką sportinis automobilis ėmė verstis. Padarau tris geriausius savo gyvenimo kadrus, – prisiminęs šypsosi Petras.
Tiesa, yra dar keletas kadrų, kuriais vyras didžiuojasi. Viename sporto renginyje Vilniuje Petras nusifotografavo su prezidente Dalia Grybauskaite. Pavyko iš arti užfiksuoti ir kelis prezidentės portretus.
Kitas džiaugsmas – fotografijos dronu
Vėliausias Petro džiaugsmas – dronas. Tiems, kam niekada neteko apie tokį girdėti – tai bepilotis mažytis orlaivis, valdomas nuotoliu ir galintis filmuoti, fotografuoti. Pakilęs dronas nuo Petro gali nutolti apie 5 kilometrus.
– Pakilęs jis gali išbūti apie 30 minučių. Kai baterija išsikrauna – jis leidžiasi. Kažkada viename kaime, dronui nuskridus apie keturis kilometrus, nustačiau autopiloto režimą, jis grįžo atgal pats ir nusileido į tą pačią vietą, iš kurios pakilo. Tam, kad dronas išliktų tikslus, jam tenka „prisirišti“ prie kokių penkių palydovų. Žinoma, galėtų skristi ir nesusietas su palydovu, bet tada nerastų, kur grįžti namo, – pasakojo pašnekovas.
Ne visur droną galima skraidyti. Nors, kaip sako Petras, Šiaulių rajonas yra labai gražus, tačiau skraidinti drono ten negalima, nes netoli Šiaulių yra Lietuvos karinių oro pajėgų aviacijos bazė.
– Kažkada norėjau nufilmuoti Kryžių kalną – negalima. Taip pat negali drono skraidinti virš Šilutės, už Vainuto žiedo jau negalima, virš Vilniaus negalima, tik nežinau, kodėl. Specialios, drono sklandymui būtinos programos pagalba matau, kur yra draudžiamos zonos. Kai kur reikia leidimų, – pasakojo pašnekovas.
Džiugina savanorystė
Prieš keletą metų pakalbintas maltiečio Sauliaus Oželio pašnekovas prisijungė prie Maltos ordino veiklos. Vyras triskart per savaitę veža sriubos ir aplanko šešiasdešimt vienišų senjorų.
Savanorystė – galimybė jaustis reikalingam, ir ji Petrui suteikia daug džiaugsmo. Jam smagu matyti vizito laukiančiųjų veidus. Kelių ar keliolikos minučių bendravimas, anot jo, senjorams būna dienos įvykis.
– Ne vienas mano lankomų senukų jau garbaus amžiaus – per devyniasdešimt metų. Vežame jiems ne tik sriubos, bet ir būtiniausių produktų: kruopų, miltų, penktadieniais vežame duonos – žinome, kuris kokią mėgsta. O kas jiems padės? Gal kada nors ir manimi taip rūpinsis? Aplink yra daug gerų žmonių. Tik mes nepastebime ar nenorime pastebėti. Atkreipkite dėmesį, kaip paskelbus gerumo akciją žmonės noriai aukoja maltiečiams. Juk sriuba verdama, maistas perkami iš visų Lietuvos žmonių suaukotų pinigų. Džiugina matant gerumą – pasakoja vyras. – Kartais stebiuosi ir žaviuosi, kaip lankomi seneliai rūpinasi savo namais, rodos, vos paeina, bet tvarko aplinką, šlavinėja. Ir rūpinasi vieni kitais. Va, miesto centre, Vytauto gatvėje, gyvena vyras su žmonike, senjorai, žmonikė – jau akla, tačiau vyras ja rūpinasi. Kitiems gi būna: „a, tu nematai – gyvenk sau slaugos namuose“. Kiek tokių atvejų yra.
