20-metė Simona Bendikaitė šiais metais baigė Tauragės „Versmės“ gimnaziją. Meniškos sielos mergina pasakojo, kad Tauragėje pradėjo mokytis išėjusi iš vienos rajono mokyklos, kurioje patyrė sunkumų bendraudama su bendraklasiais. Patirti išgyvenimai, pasakojo ji, paskatino kurti.
Simonos socialinių tinklų paskyrose galima rasti nemažai jos kūrybos eilių ir tekstų. Juos, pasakojo tauragiškė, skaito įvairaus amžiaus auditorija, kurią pavyko suburti per kelerius metus.
– Nuo pat vaikystės eiliuodavau, kurdavau su mama. Tiesa, niekuomet nerašydavau. Tačiau 11-oje klasėje, kai pradėjau mokytis „Versmės“ gimnazijoje, nutiko labai daug gražių dalykų:
klasė buvo draugiška, tolerantiška, taip pat įsimylėjau. Man atrodė, kad nėra tokios kūrybos, kuri išreikštų tai, ką aš jaučiu, kad nėra kitokio būdo, kaip save išreikšti, taigi ėmiau kurti pati, – dėstė pašnekovė.
Kurdama mergina prisiminė ir patirtis, kai mokantis vienoje kaimo mokykloje nebuvo daug draugiškų bendraklasių aplink ją.
– Atvykau į Tauragę mokytis, nes šis miestas suteikia nemažai galimybių išsireikšti. Galima save išmėginti, nebijoti. Tauragėje yra jaunus žmones palaikančių asmenybių. Deja, kaimuose ne tokia gera padėtis. Nemažai mokinių patiria patyčias. Iš tikrųjų nežinau, kaip tai galima pakeisti. Sako, kad vienas būdų – pokalbiai, diskusijos, bet toje kaimo mokykloje, kurioje mokiausi, tai nepadėjo. Jaučiausi nesuprasta net tada, kai apie santykių problemas su kitais bendraklasiais pasakiau mokytojams. Svarstau, kad labai gerai, kai žymūs žmonės kalba apie kažkada patirtas patyčias, paskatina keisti aplinką ir nebijoti kalbėti, – mintis dėstė S. Bendikaitė.
Kai kuriuose kūriniuose mergina išliejo nemažai liūdesio, susikaupusio per skaudžius įvykius.
– Kai rašau, tikrai akcentuoju liūdesį, – sakė ji. – Kita vertus, stengiuosi į tai pernelyg nesusikoncentruoti. Dažniausiai pradedu kurti tada, kai liūdna, bet esu rašiusi ir kitokios emocinės būsenos. Labai noriu sulaužyti visuomenėje vyraujantį įsitikinimą, kad negalima liūdėti. Neverta slėpti liūdesio. Kartais kaip tik reikia išsiverkti.
Šiuo metu S. Bendikaitė jau baigė 12-ą klasę ir planuoja savo ateitį.
– Jaučiuosi išsilaisvinusi, žinau, kad atsivėrė kelias veikti tai, ką noriu. Mano pašaukimas – kūryba. Manau, kad mano gyvenime bus pokyčių. Išvyksiu studijuoti į kitą miestą, greičiausiai į Kauną, pradėsiu studijuoti komunikaciją. Didesnis miestas suteiks ir naujų iššūkių, su kuriais galbūt anksčiau nesu susidūrusi, – apie ateities planus kalbėjo pašnekovė.
Mergina pasirinko komunikacijos kryptį dėl to, kad mėgsta bendrauti su žmonėmis.
– Manau, kad tokios studijos būtų naudingos, nes išnaudočiau šią savo savybę. Be to, manau, kad komunikacija dar nėra pakankamai išplėtota sritis, tad norėčiau prie jos prisidėti. Baigus komunikaciją atsiveria nemažai galimybių, – sakė ji.