Vakaro „(Ne)tolima praeitis“ akimirkos
Rugsėjo 11-ąją Tauragės kultūros centro parodų salei suteiktas amžinybėn iškeliavusio Tauragės garbės piliečio, kraštotyrininko Edmundo Mažrimo vardas. Šįkart jos sienas puošė nuotraukos iš jo šeimos ir draugų archyvų, ir kiekvienoje jų – Edmundo veidas. O į vakarą, pavadintą „(Ne)tolima praeitis“ susirinkę bičiuliai, kolegos, bendražygiai dalijosi prisiminimais, įžvalgomis apie šią neeilinę asmenybę, palikusią ryškų pėdsaką istorijos tyrinėjimuose.
Plataus diapazono menininkas
Vakaro pradžioje susirinkusieji išgirdo paties Edmundo Mažrimo balsą – tai buvo iš Tauragės radijo archyvų sumontuotas įrašas, kuriame nuskambėjo tarsi jo moralinis testamentas, kaip reikia mylėti savo kraštą.
Kultūros centro fojė, kurioje dažniausiai ir eksponuojamos parodos, o šiuo metu iš fotografijų žvelgia pats Edmundas, iškilmingai atidengtas užrašas, skelbiantis, kad nuo šiol ši salė vadinsis Edmundo Mažrimo vardu.
Renginį pradėjusi Tauragės kultūros centro paveldo tarnybos vadovė Svetlana Jašinskienė pristatė projektą, kuriuo siekiama padėkoti E. Mažrimui už jo indėlį į mūsų krašto istorijos tyrinėjimą. Įprasminti jo darbus, pasak S. Jašinskienės, Kultūros centras tikėjosi dar pernai, tačiau tai padaryti sutrukdė pandemija.
– Aš pakeičiau Edmundą Paveldo tarnyboje, tačiau kai prisiliečiau prie jo darbų, susipažinau su žmonėmis, kurie prie jo kaip prie šaltinio ėjo gerti to tyro vandens – jo žinių ir išminties, supratau, jog negaliu sakyti, aš pažinojau, – teigė S. Jašinskienė.
Ji pakvietė nuoširdžiai pasikalbėti, pasidalinti prisiminimais apie šį įstabų žmogų, ir galbūt kiekvienas atras sau kažką naujo.
Kviečiami vakaro moderatoriaus Eugenijaus Šalčio, žmonės neraginami ėmė į rankas mikrofoną ir pasakojo savo prisiminimus apie tai, kaip susipažino su E. Mažrimu, ką nuveikė kartu, kiek daug iš jo sužinojo ar kokių nuotykių kartu patyrė. Prisiminimai liejosi ir linksmi, ir graudūs, vis atsidūstant – kaip gaila, kad jo nebėra tarp mūsų...
– Edmundas buvo labai plataus diapazono menininkas – ne tik puikus specialistas, bet ir tapytojas, muzikantas, daugelio knygų bendraautorius, kolekcininkas, – sakė E. Šaltis.
Visi pritarė: Edmundas buvo vaikščiojanti mūsų krašto enciklopedija – į jį galėjai kreiptis bet kokiu su istorija susijusiu klausimu ir atsakymą visada gaudavai. Kalbėjusieji pabrėžė begalinį Edmundo darbštumą, nenuilstamą siekį tyrinėti krašto istoriją, kaskart atveriant vis naujus jos klodus, humoro jausmą, įvairialypius talentus – nuo aktorystės, režisūros, iki tapybos, grafikos, ekslibrisų kūrimo.
Albinas Batavičius, su E. Mažrimu išleidęs net 7 knygas, prisiminė bendrus darbus.
– Kartą surengėm ekskursiją po Tauragės kraštą. Supratau, kiek daug jis žino, kokios gilios ir prasmingos jo žinios. Ačiū Dievui, kad daug spėjo surašyti ir palikti mums visiems, – sakė jis.
Štai su Edmundu kartu dirbusi Tauragės savivaldybės vicemerė Virginija Eičienė pasakojo:
– Ne kartą Edmundui sakiau, kad visus jo darbus reiktų sudėti į vieną didelį gražų leidinį, kuris galėtų reprezentuoti Tauragę. Tai būtų didelė vertybė, deja, šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. Manau, kad šis projektas galėtų būti tęstinis, ir jo rėmuose dar daug ką būtų galima padaryti, – sakė Virginija Eičienė.
Pasak E. Šalčio, E. Mažrimas yra parašęs per 300 straipsnių laikraščiuose, iš jų išeitų stora knyga. Tad idėja išleisti jo publikacijas vienoje vietoje būtų labai naudinga ir ateities kartoms.
O V. Eičienė išsakė mintį, kad E. Mažrimo vardu būtų prasminga pavadinti kurią nors Tauragės gatvę. Daugelis šiai idėjai pritarė. Kalbėta ir apie paminklą.
Išsakyta daug gražių žodžių
Į vakarą susirinko daug bičiulių, kolegų, bendražygių, vaikystės, jaunystės draugų. Renginyje dalyvavo Edmundo žmona Ala, trys Edmundo broliai. Prisiminimais dalijosi vicemerė V. Eičienė, Tauragės garbės piliečiai ir Edmundo bendražygiai Jonas Liorančas, A. Batavičius, Kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis, Seimo narys Romualdas Vaitkus, Viktoras Kovšovas, Vladas Liekis, Virginijus Žilius, Aloyzas Mažrimas, Eugenijus Skipitis, Irena Bagdonaitė, Vincentas Paulauskas ir kiti Tauragėje žinomi žmonės. Daug gražių žodžių apie Edmundą išsakė jo talento gerbėjai, vaikystės, jaunystės draugai, ir ne vienas dėkojo likimui, leidusiam pažinti šią neeilinę asmenybę.
E. Šaltis prisiminė Edmundo nepaprastą darbštumą:
– Jis dirbdavo, ir dirbdavo, ir dirbdavo. Mes šalia plepėdavom, o jis įkniubęs į kompiuterį, dirba ir dirba. Nuolatos, be sustojimo, nesvarbu, pavargęs ar nepavargęs...
J. Liorančas, su Edmundu dirbęs 15 metų, prisiminė vieną jo veiklos aspektą, kurio joks fotoaparatas neužfiksavo:
– Jo pagrindinė atrama – šio krašto istorijos tyrinėjimas. Požiūris į istoriją laikui bėgant keičiasi ir ne vienam ją aprašančiam kyla noras ką nors interpretuoti, pagražinti, nutylėti, pakeisti. Edmundas sau to niekuomet neleido. Jis aprašė taip, kaip iš tikrųjų buvo. Tai buvo tiesos ieškojimas ir pateikimas.
Įspūdį jam darė ir Edmundo diskretiškumas, taktas – pasak jo, jis niekada kitam žmogui į „dūšią“ nelindo ir kitų į savo vidų neįsileido.
Vakaras buvo jaukus ir šiltas, kupinas gražių prisiminimų, švelnaus humoro ir nostalgijos anksti netekus talentingo ir Tauragei labai reikalingo žmogaus.
Suvokiant E. Mažrimo atliktų darbų svarbą Tauragės kraštui, jo nuopelnus kultūros paveldo srityje, pasidžiaugta, kad Edmundo darbai tęsiami, jo atminimui išsaugoti bus įgyvendinamos įvairios idėjos ir iniciatyvos.
Muzikavo Arūnas ir Nijolė Rakevičiai, grojo Saulius Bernotas, už vyro vardo įamžinimą ir pagerbimą dėkojo A. Mažrimienė.
Ilgametė veikla
E. Mažrimas ilgus metus dirbo Tauragės kultūros centro Paveldo tarnybos vadovu, yra pelnęs ne vieną svarų apdovanojimą, per savo ilgametę veiklą sukaupęs turtingą duomenų bagažą apie kultūros paveldą, Tauragės krašto istorinę praeitį.
E. Mažrimo negalima apibūdinti kaip kultūros paveldo darbuotojo, atliekančio tik tiesiogines pareigas. Greta savo tarnybinės veiklos jis daug laisvalaikio atidavė švietėjiškai veiklai.
Jis – 1992 m. išleistos Tauragės enciklopedijos bendraautorius, 2002 m. išleido leidinį „Tauragė. Urbanistinė raida“, 2002 m. dalyvavo VPU istorijos fakulteto ekspedicijoje ir prisidėjo prie CD „Tauragės rajono medinė architektūra“ išleidimo. 2003 m. dalyvavo panašioje ekspedicijoje, kurios medžiaga išleistas CD „Tauragės rajono mažoji architektūra“ ir CD apie Antrojo pasaulinio karo karinės inžinerijos objektus. 2007 m. išleistos knygos „Tauragės kraštas“ bendraautorius.
Kartu su A. Batavičiumi 2012 m. išleido knyga „AB Tauragės MAISTAS 1932–2012“, o 2013 m. kartu su Vidu Narbutu ir Eugenijumi Šalčiu – knygą „Tauragės krašto kultūros paveldas“. Jis – ir 2013 m. išleistos knygos „Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte. Jonas Bicka“ idėjos autorius ir pagrindinis rengėjas.
2014 m. už visuomeniškai aktualią publicistiką E. Mažrimui įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.
Anapilin E. Mažrimas išėjo 2019 m. gruodžio 16-ąją, eidamas 66-uosius metus.
Vakaro „(Ne)tolima praeitis“ akimirkos
