Lobių skrynia

Didžioji savaitė prieš Velykas, ko gero, ne vienam asocijuojasi su vaško kvapu – gi juo dažnas margina kiaušinius. Tada ir vaikystės prisiminimai užplūsta – kaip varžytasi dėl gražesnio ir ryškesnio margučio, kaip laukta antrosios Velykų dienos, kad galėtum bėgti pas kūmą pinigėlio. Nuo darbų sustirusios Pagramančio socialiniuose globos namuose įsikūrusių senolių rankos kiaušinių marginimo edukacijos metu bando prisiminti ir atkartoti margučio raštus – vieni rezultatu labai patenkinti, kiti lyg ant savęs pyksta ir sako, kad anksčiau ir brūkšneliai būdavo tiesesni, ir ranka labiau klausydavo. Bet džiaugsmo pamačius spalvą įgavusį margutį netrūksta, o ir stalo kaimynui pasigirti smagu. Stebi smagų senolių šurmulį ir tiki – artėja graži  ir prasminga šventė. 

Edukacijos labai populiarios

Pagramančio regioninė parko direkcijos priešvelykinę savaitę organizuojamos kiaušinių marginimo edukacijos labai populiarios – užsiėmimų suplanuota po kelis kasdien, o atvyksta daugiausia vaikai ne tik iš Tauragės, bet ir iš kaimyninių rajonų. Edukacijas jau ilgiau nei dešimtmetį vedanti parko Lankytojų centro administratorė Rita Krompalcienė sako, kad kiaušinių marginimas – širdžiai mielas užsiėmimas, tad ir su dalyviais smagu bendrauti. Edukacijų tikslas – parodyti, pamokyti, prisiminti, o kartais ir pačiai pasiklausyti pasakojimų apie seniausią ne tik Žemaitijos krašto, bet ir kitų regionų kiaušinių marginimo būdą vašku. 

Nuotrauka

– Dažus ir mes naudojame tik natūralius, išgaunamus iš svogūnų lukštų, raudonosios arbatos, juodą spalvą išgauti galima iš juodalksnio žievės, kurią reikia rauginti. Aišku, vaikai rezultato nori greitai, tad papasakojusi apie senuosius dažus per edukacijas naudoju maistinius, – sukiodamasi tarp įvairiausiomis edukacijoms reikalingomis priemonėmis nukrautų stalų pasakojo Rita. 

Be vaško, pasak pašnekovės, Žemaitijoje labai populiarus marginimas žolelėmis – kiaušinis jomis apdedamas, apsukama skudurėliu ir verdama natūraliuose dažuose. 

Dabar žmonių fantazijai ribų nėra – edukacijų vadovė rodo ekspozicijoje sukauptus margučius:  siūlais apvyniotus ir apklijuotus žilvičio šakelėmis, apmegztus, raižytus, apklijuotus gintaru, dažytus šilku.

Mūšis dėl margučio 

Paprašyta prisiminti vaikystės Velykas, Pagramantyje augusi ir dabar gyvenanti R. Krompalcienė pradeda nuo kiaušinių marginimo tradicijos šeimoje:

– Kiek prisimenu, kai tik mama leido marginti vašku, sėdėdavome prie krosnies, vašką išsitirpindavome skardiniame indelyje ir margindavome. Mama labai gražiai margindavo, tradicijas su sese perėmėme iš jos. 

Nuotrauka

Vaikystėje pasiruošimas Velykoms, pasak jos, prasidėdavo nuo Verbų sekmadienio. Žemaitiškos verbos – kadagio šakelė su sužaliavusia medžio šakele. Ir būtinai perrišta raudonu vilnoniu siūlu, kuriuo vėliau būdavo trinamos skaudamos vietos. O verbas visus metus kaip namų apsaugą nuo nelaimių laikydavo užkištą už kambario kampe pakabinto paveikslo. 

– Prieš išgindami gyvulius į lauką žmonės uždegdavo verbą ir ja apdūmindavo gyvulius. Po metų verbą būtinai reikėdavo sudeginti, jokiu būdu nevelia išmesti, – pasakojo Rita. – Ketvirtadienį prieš Velykas persodindavome gėles, penktadieniais eidavome į bažnyčią, o šeštadienį po bažnyčios šeima sėsdavome prie stalo marginti. Bėgdavome žolelių rinkti. – Sekmadienį grįžę po mišių sėsdavome prie stalo, mušdavome margučius ir tikrindavome, kieno stipresnis. Margučių ridenimas atsirado vėliau. 

Antrąją Velykų dieną didžiausia atrakcija būdavo bėgti per kaimą kiaušinių rinkti. 

– Jei kuri močiutė margučio neturėdavo, tai duodavo saldainių. Labai laukdavome antrosios Velykų dienos dar ir todėl, kad iš labo ryto bėgdavau pas netoliese gyvenusią krikšto mamą, kuri duodavo kiaušinių, saldainių ir būtinai pinigėlių. 

Dabar jau margučių pas kaimynus vaikai nebevaikšto. O Ritos vaikystėje margučius rinkdami vaikai ir akordeoną nešdavosi, į svečius atėję dainą užtraukdavo. 

– Prisimenu, kaip mušdavomės dėl kiaušinių, ryškiu laku numargintų, nes mes tokio lako neturėjom, – prisiminė pašnekovė.   

Kai pakvimpa vašku

– Kažin, ar rankos dirbs, ar įžiūrėsiu, kaip dažyti baltą kiaušinį, – sėsdami prie stalo kiaušinių  marginimui vienas per kitą kalbėjo Pagramančio socialinių globos namų gyventojai, jau antrus metus sulaukę regioninio parko edukacijos. 

Linksmai nusiteikusi Genovaitė pasakojo anksčiau Velykoms primargindavusi ne vieną dešimtį kiaušinių, jų užtekdavo ir parduoti, ir artimiesiems išdalinti. 

– O mes margindavome su žolelėmis, – pasakojo sakė Anastazija. – Gražiausi išeidavo su rūtų šakelėmis, žemuogių lapeliais. 

Įkaitus vaškui pakvipo visa patalpa, kurioje vyko edukacija. 

Nuotrauka

Greta senelių prisėdęs globos namų vadovas Jonas Samoška čiupo kiaušinį, pagaliuką su gale įsmeigta adata ir ėmė marginti. 

– Porą kiaušinių marginant ne taip gerai išeina, o paskui ranka įgunda ir visos linijos būna tiesios, – tarstelėjo jis ir susikaupė darbui. 

O paprašytas papasakoti, kas išmokė marginti, nesustodamas karštą vašką tepti ant baltutėlių kiaušinių pasakojo, kad išmoko iš reikalo.

– Mama gulėjo ligoninėje, tad nusprendžiau pats pabandyti. Buvau matęs, kaip mama margina. Nuvežiau margučių į ligoninę, mama sakė, kad gražiai numarginti, – paauglystės prisiminimais dalijosi  J. Samoška. 

Genovaitė prisiminė, kaip margindavo kiaušinius, kuriuos vadindavo karvutėmis. 

– Vieną kiaušinio galą, paskui kitą kišdavome į vašką. Kuo mažesnė dėmė, tuo gražesnis margutis būdavo. O karvutė todėl, kad dėmėtas, – pasakojo ir rankose vartydama ką tik iš dažų ištrauktą margutį-karvutę pasidžiaugė Genovaitė. – O gražiai, kad gražiai išėjo.  

Džiaugsmo gražiais margučiais neslėpė ir kiti edukacijos dalyviai, nors ne vienas tarstelėdavo, kad anksčiau išeidavo gražesni. 

Velykinis pyragas

„Velykų rytą lelija pražydo. Ne dėl manęs vieno, dėl viso svieto. Prašau, mamyte, nerūgoti, o ką nors padovanoti“, – tokią dainelę, kaip pasakojo Genovaitė, vaikystėje dainuodavo atėję į svečius pas krikšto mamą antrąją Velykų dieną. 

Paklausti apie Velykų vaišes, seneliai vardijo kugelį su kiaulių kojikėmis, šaltieną, keptą vištą.  

– Velykom visada pjaudavome bekoniuką. Iš vakaro mama paruošdavo ir per Velykas virdavo kopūstus su šonkauliukais ant statinio pečiaus. Naktį keldavosi, iškūrendavo, ryte prieš einant į bažnyčią užkaisdavo, o grįžę valgydavome. Dabar jau nebėra tokių pečių, – pasakojo Genovaitė. 

Pasidalijo Genovaitė ir mamos gamintos duoninės tortelės receptu – sudžiovindavo ruginės naminės duonos, plutą nupjaudavo, sudžiovindavo, sutarkuodavo ir per tankų duršliuką iškošdavo. Tada su pienu ar saldžia grietinėle užplikydavo. Vėliau riebalu pertepdavo, ir išeidavo skanus duoninis patiekalas.  

Nuotrauka