Lobių skrynia

Daugiau nei 10 metų fotografuojanti tauragiškė Paulina Dubė rimčiau šio darbo ėmėsi baigusi mokyklą – tada, pasak jos, atsirado ir laiko, ir noro užsidirbti. Visą savo laiką darbui skirianti moteris sako nežinanti, kaip daugiau save įvardinti nei fotografe. Ji pasakoja, kad pomėgiui tapus darbu laisvalaikio ji nelabai ir turi – didžiąją dalį laiko skiria fotosesijoms ir nuotraukų redagavimui.

– Kaip pradėjai fotografuoti?

– Fotografuoti pradėjau šeštoje ar septintoje klasėje. Draugė prikalbino eiti į fotografijos būrelį tuo metu Tauragės moksleivių kūrybos centre (dabar Tauragės meno mokykla – red. past.) pas Romualdą Vaitkų. Tada nelabai norėjau, menai nedomino, nes buvau labiau tiksliukė, lankiau šachmatų būrelį. Visgi nuėjau. Taip nutiko, kad po metų mano draugė jau būrelio jau nebelankė, o aš pasilikau. Esu labai dėkinga mokytojui, manau, kaip ir dauguma tauragiškių, kurie lankė būrelį pas R. Vaitkų. Jis buvo tarsi vedlys, parodęs kelią į fotografiją. Tikrai nemažai žinių pasisėmiau. Būdavau vienintelė, kiekvieną savaitę atsinešdavusi atliktas užduotis, padariusi kokią fotosesiją ar pan. Ir, manau, dėl to man pasisekė labiau patobulėti – vadovas juos pakomentuodavo, įvertindavo, pasakydavo, kas blogai, kas gerai. Taip kiekvieną savaitę atlikdama užduotis ir augau. Buvo labai smagus laikas…

– Ką veikei baigusi mokyklą?

– Kai baigiau mokyklą, galvojau, ką veikti, nes fotografija buvo tik pomėgis, padėdavęs užsidirbti šiek tiek papildomų pinigų. Tėvai sakydavo, kad iš to neuždirbsiu ir reikėtų stoti kur nors, įgyti profesiją. Taip ir padariau – įstojau į Kauno technikos universitetą, multimedijos technologijų specialybę, ir galvojau, kad tai bus nors šiek tiek susiję su menu. Bet pirmaisiais metais mokėmės programavimo ir kitų dalykų. Buvo gana sunku. O dar aukštoji matematika… Labai greitai pajutau, kad tai ne man, ir po kokių keturių mėnesių mečiau mokslus. Tėvams nieko nesakiau. 

Mokslus mečiau prieš Kalėdas, bet pagalvojau, kad vis tiek pasiliksiu Kaune, o kitais metais stosiu į fotografiją, o tą laiką iki rugsėjo bandžiau praleisti prasmingai. Ėjau į mokamus maketavimo kursus ir per Užimtumo tarnybą Kaune įstojau į pusę metų trukusius kursus. Kadangi jau turėjau pagrindus, patekau į stipresnių fotografų grupę. Nors buvau jauniausia, rasdavau bendrą kalbą su visais, dar lig šiol su kai kuriais žmonėmis bendrauju. Rugsėjį įstojau į Kauno kolegiją mokytis fotografijos. Iš tiesų nelabai domėjausi, kur stoju, žinojau tik tiek, kad fotografiją. Studijuoti Vilniuje nenorėjau, man jis per didelis, per daug šurmulio, nes aš ramus žmogus. 

– Kada įsigijai savo pirmąjį fotoaparatą?

– Kai pradėjau eiti į būrelį, tėvai pamatė, kad man tai įdomu. Mano tėtis turėjo skaitmeninį, jau didesnį fotoaparatą. Labai juokiausi iš jo, nes jis man toks senovinis atrodė. Mano draugės turėjo mažas „muilines“ ir aš galvodavau: „Su kuo mano tėtis čia fotografuoja, kiek čia tų megapikselių“. Tai ir mano pirmasis fotoaparatas, nepamenu kiek tiksliai megapikselių, bet buvo „muilinė“. Aš šiek tiek ja pafotografuodavau gėlytes, šuniukus. Kai būrelyje pamačiau, kokius kiti fotoaparatus atsineša, supratau, kad tėčio fotoaparatas, kuris man atrodė senovinis, yra geras dalykas. Pradėjau juo fotografuoti. Po kelerių metų įsigijau veidrodinį fotoaparatą, su kuriuo gana ilgai ir dirbau. Tik prieš 4–5 metus nusipirkau dabartinį savo fotoaparatą.

– Kaip atrodo fotografo diena?

– Mano režimas toks: keltis 6 val. ryto, pavedžioti šunį, papusryčiauti, tuomet einu tvarkyti nuotraukų iki pat pietų pertraukos. Vėl pavalgau, išvedu šunį ir vėl sėdu prie kompiuterio iki kokios 21 val. ir vėl vakare išeinu, pavedžioju šunį. Ir taip kasdien.

– Ką dažniausiai fotografuoti?

– Nefotografuoju jokių gimtadienių, renginių, krikštynų, nes tiesiog nespėju. Tauragėje, kaip suprantu, yra fotografų trūkumas. Fotografuoju dažniausiai savo fotostudijoje arba gamtoje – asmenines, poros, šeimos fotosesijas bei vestuves. Šiemet vestuvių sezonas jau užpildytas. Ateityje planuoju vestuvių nefotografuoti, nes vieną asmeninę fotosesiją  sutvarkyti trunku maždaug dvi dienas, o vestuvių – dvi savaites, įskaitant ir savaitgalius. Daugiausiai per sezoną esu fotografavusi 16 vestuvių. Taigi pusę metų manęs kaip ir nėra. Nei su draugais pabūti, nei pas mamą nuvažiuoti tada nebeturiu laiko. 

– Kiek kadrų padarai per vieną fotosesiją, o kiek atiduodi klientams?

– Dažniausiai padarau apie 1000 nuotraukų asmeninėse fotosesijose, o iš jų atiduodu apie 20 redaguotų nuotraukų. Vestuvėse trumpiausiai fotografuoju 5 valandas, ilgiausiai esu dirbusi 13 valandų. Atiduotu mažiausiai 150 nuotraukų, daugiausiai esu atidavusi 600.

– Kaip greitai pavyksta padaryti tobulą kadrą?

– Aš nesikoncentruoju į tą tobulą kadrą. Fotografuoju taip, kaip jaučiu, mėgstu padaryti daugiau kadrų. O tą tobulą kadrą pamatau jau kompiuterio ekrane. Kai matai didelį vaizdą, matai, kur yra fokusas, kompozicija. Fotografuodama dar nejaučiu, kad tai bus tobulas kadras, tiesiog darau ir žiūriu, kas išeis. 

– Artėja vestuvių sezonas. Gal turi patarimų, kaip išsirinkti fotografą vestuvėms? Kaip apskritai pasiruošti joms?

– Visų pirma, jeigu jau žinote,kokio fotografo norėtumėte, reikėtų susitarti jau prieš metus. Aš pati turiu jau kitiems metams užsirašiusių porų. Su klientais visada aptariame fotosesijos lokacijas. Dažniausiai renkamės dvi lokacijas. Lokacijas renkamės ir pagal jaunosios suknelę. Savo vestuvėms rinkausi pažįstamą fotografę, nes žinojau, kad prieš ją nesijausiu nepatogiai. Ir žinojau, kad ji dirba profesionaliai. 

– Ar populiarios bandomosios vestuvių fotosesijos?

– Tai priklauso nuo kliento noro, nes šis dalykas kainuoja – tiek fotosesija, makiažas, šukuosena. Jeigu žmonės prašo pabandyti, nes mano, kad nemoka pozuoti, nežino, ar patiks, porą kartų esu dariusi tokias fotosesijas. Su keliomis poromis esame tiesiog pasitikrinę tam tikras lokacijas, į kurias planavome važiuoti fotografuoti vestuvių dieną. Yra pasitaikę, kad pamatėme, kad aplinka visiškai nedera su jaunųjų apranga ir tenka tokias vietas atmesti.

– Gal pameni kokių kuriozų per vestuves?

– Kam tinka pagal stilistiką, važiuojame fotografuotis į Tauragės aeroklubą, pakilimo taką. Pamenu, buvo apie 30 laipsnių karščio, takas buvo gerokai patirpęs, o mes nepastebėjome. Vienintelis geras dalykas, kad nuotaka buvo ne su ilga suknele, o su kostiumėliu, bet jos balti bateliai įklimpo į tako smalą, buvo gerokai  apgadinti. Pasimokiau – jei karšta, ten geriau nevažiuoti. 

Nuotrauka