Žmogus – ne gandriukas, kurį gandras gali išmesti iš lizdo
Daug keistų dalykų yra gyvūnijos pasaulyje. Kiekvienas gyvas tvarinys elgiasi pagal Kūrėjo jam nustatytą tvarką, kurios būtina laikytis, kad neišnyktum, o išliktum įvairiausių grėsmių akivaizdoje. Tai labai rūsti, kartais net žiauri, šio instinktais tvarkomo gamtos pasaulio tikrovė.
Nuo amžių žmogaus artimiausioje draugijoje gyvena visų nuoširdžiai mylimas, visuomet pavasarį laukiamas, rudenį su grauduliu išlydimas, gražiausiomis legendomis ir prietarais apipintas paukštis – gandras. Belieka tik stebėtis seno šeimos draugo sugebėjimais sukrauti tvirtą lizdą, nepailstamomis pastangomis išmaitinti, išgloboti, išmokyti skraidyti savo vaikus, nepaklysti pasaulio platybėse ir kaskart grįžti į savo namus, tačiau...
Kartais gandralizdyje išsivysto žmogaus protui sunkiai suprantama skaudi drama: dar vakar rūpestingi tėvai, stropiai maitinę visus vaikelius, savo gyvybės kaina gynę juos nuo pavojų, jau kitą dieną vieną jų be jokio gailesčio tarsi kokį svetimkūnį išmeta iš lizdo. Žmogų visuomet sukrečia toks įvykis. Kartais gailestingų žmonių pastangomis bandoma išgydyti ir užauginti vargšą paukštelį, tačiau atstumtajam grįžti į gandrų pasaulį nebeįmanoma. Tokia rūsti gamtos tikrovė. Žmogaus protas bando išsiaiškinti, kas priverčia rūpestingus tėvus priimti tokį prieštaringą sprendimą: aplinka, pašykštėjusi maisto, blogų metų nuojauta, augančio vaikelio negalia ar dar kas? Niekuomet neišnyks paslaptis, kaip „metamas mirties burtas“, kaip besąlyginė globa ir rūpestis staiga virsta šaltu būtinybės aktu. Ir neverta dėl to sielotis žmogui: gandras gyvena pagal savo dėsnius, o žmogus turi gyventi pagal savo.
Daug keisčiau, kai žmogus, kuris vietoje instinktų apdovanotas protu, mąstymu, supratimu, sąžine, staiga pamiršta šias jam suteiktas dovanas ir tikriausiai dėl materialaus išskaičiavimo ar kitų menkų paskatų pradeda priimti sprendimus ir elgiasi it gandras, gyvenantis pagal instinktus. Taip, taip. Tą sakydamas aš turiu mintyje ne bet ką, o Tauragės rajono savivaldybę, jus, savivaldybės vadovai ir Tarybos nariai.
Išgirdęs kalbant, kad yra numatytos komunalinių atliekų mokesčio lengvatos (jeigu šeimoje yra neįgalių asmenų), su reikiamais dokumentais kreipiausi į Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrą, nes išlaikau keturiasdešimtmetį sūnų su įgimta visiška negalia, reikalingą nuolatinės priežiūros. Ten paaiškino, kad lengvatos man taikyti negali, nes sūnus nėra sutuoktinis, kaip to reikalauja Tauragės rajono savivaldybės tarybos nutarimas. Tuomet kreipiausi į savivaldybę su prašymu, kad bendros taisyklės netaikymo atveju man būtų suteikta malonė individualia tvarka. Gavau savivaldybės administracijos raštą „Dėl atsakymo“ (nors kreipiausi ne dėl kokio tai atsakymo, o dėl lengvatos), kad rengdama 2012 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 1-329 pakeitimo ir papildymo projektą komisija svarstys mano prašymą. Nieko sau, pagalvojau, juk komisija turėtų būti sudaryta tam, kad operatyviai svarstytų gyventojų prašymus, skundus, o ne tam, kad juos kauptų ir „silosuotų juodai dienai“. Savivaldybės darbuotojos Neringos Kedavičiūtės, redagavusios raštą „Dėl atsakymo“, telefonu pasiteiravau, kada toks svarstymas bus. Ji paaiškino, kad gal kitais metais, nes šiemet jau visi pinigai suskaičiuoti. Pasirodo, visi klausimai atsimuša į savivaldybės Tarybos 1-329 nutarimo 9.1. punkto nuostatą, kad 30 procentų lengvata taikoma tik pensinio amžiaus sutuoktiniams, iš kurių vienas yra sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygio.
Štai kokia gandro sprendimo išmesti iš lizdo gandriuką stebėtinai tiksli kopija. Savivaldybės Taryba it gandras savo sprendimu įteisina, kad teikiamų lengvatų lizde vietos yra tik invalidui SUTUOKTINIUI. Savivaldybės nutarimu visi kiti invalidai neverti jokio dėmesio – tarsi gandriukai, kurie išmetami iš lizdo. Savivaldybės darbuotojos klausiu, kaip sprendžiama, jeigu gyvena neįgali mama su dukra. Atsakymas – jos ne sutuoktinės. Lygiai taip nėra sutuoktiniai kartu gyvenantys senukai broliai ar senutės seserys, kurių vienas visiškai neįgalus, taip pat niekada nebus sutuoktinis žmogus su įgimta visiška negalia ir aibė kitų atvejų. Savivaldybės supratimu ir jos valia visiems šiems nelaimėliams šalia lengvatos sulaukusių sutuoktinių lizde vietos nėra. Taigi tiems visiems nesantiems sutuoktiniais, bet nešantiems tokią pat negalios naštą – savivaldybės spjūvis į jų žmogišką orumą ir pasityčiojimas iš jų negalios, prilygstantis likimui gandriuko, pasmerkto tėkštis ant žemės, gulėti ten apgultam musių ir laukti savo pabaigos.
Atjautimas ir pagalba negalios nuskriaustam žmogui, kai visa tai daroma ne dėl savo garbės ar kitokio išskaičiavimo, o iš vidinio įsitikinimo ir gailestingos širdies, kilnūs ir verti didžiausios pagarbos. Privertė suklusti p. Neringos Kedavičiūtės mestelėjimas, kad mūsų savivaldybė tai kilni – numatė lengvatas, kai tuo tarpu kiti rajonai to nepadarė.
Gerai suprantu norą bent kiek pasidailinti savo portretus po to, kai buvo apsidergta nešvariu „šiukšlinančių kvadratų“ apmokestinimu. Savaime suprantama, kad tokiam savanaudiškam siekiui įgyvendinti labiausiai priimtina arba, tiksliau sakant, naudingiausia visa tai suveikti apsukriai ir „kuo pigiau“, kad nenukentėtų, kaip sakė patarėja, jau apskaičiuotos numatytos pajamos. Tam sugalvota unikali, labai sukta ir sveiku protu nesuvokiama PENSINIO AMŽIAUS NEĮGALAUS SUTUOKTINIO kategorija vien tik tam, kad šiai kategorijai lengvata pritaikoma itin menkam skaičiui žmonių, tokiu būdu „efektyviai“ apsaugomi pinigai nuo „iššvaistymo“ invalidų lengvatoms. Pasiekimas toks, apie ką galima pasakyti: ir vilkas sotus, ir avys sveikos, tik, deja, piemuo pradingo. Kalbant rimtai, toks žongliravimas neįgalumo samprata, visiškai nuvertinant invalidą dėl sutuoktinio statuso neturėjimo yra šlykštus pasityčiojimas iš likimo nuskriaustų žmonių, o tai visur ir visais laikais buvo visuomenės griežtai smerkiama kaip bjaurus, nedoras, nežmoniškas dalykas, net prisibijoma, kad už tokius „pokštus“ likimas gali pagrūmoti pirštu.
Ir nereikia aiškinti, kad tokia padėtis susidarė ne iš piktos valios ar dėl apmaudžios klaidos, nepatyrimo ar tiesiog kvailo nesusipratimo. Taip, neklystančių nėra, tačiau dėl apmaudžių netikėtų klaidų atsiprašoma ir jos nedelsiant taisomos. Šiuo atveju – viskas kitaip: čia viskas šaltakraujiškai tiksliai apgalvota ir apskaičiuota, o į moralę ir padorumą tiesiog nusispjauta.
Kai pokalbyje su savivaldybės darbuotoja užsiminiau, kad tokia padėtis verta spaudos puslapių, buvo nusistebėta mano naivumu – lyg aš manyčiau, kad žurnalistai išspręs problemas. Taigi dar kartą patvirtinu – tikrai nemanau, kad žurnalistai turi spręsti mano problemas ir to daryti jų tikrai neprašau.
Savivaldybės vadovai, savivaldybės Tarybos nariai, naudojuosi laikraščio puslapiu ir rašau jums. Taip, taip – jums. Jūsų žiniai – nemėgstu ieškoti priekabių smulkiuose dalykuose, skaičiuoti svetimus pinigus ar knaisiotis po kitų žmonių gyvenimus ir darbus. Kiek pajėgdamas stengiuosi kantriai tvarkytis su savaisiais rūpesčiais ir nešti man skirtas naštas, stengiuosi niekam dėl jų nelįsti į akis ir nereikalauju sau jokio išskirtinumo. Puikiai suprantu, kad privalau pasitenkinti visu tuo, kas duodama bendrais pagrindais ir bendra tvarka, tik negaliu palikti be atsako įžūlių patyčių. Todėl laukinis ir diskriminuojantis žaidimas invalidumo sąvoka, susiejant jį su santuoka, verčia viešai per spaudą paprašyti jūsų: nors menkai valandėlei mintyse pabūkite tų atstumtųjų „nesantuokinių“ invalidų, kitaip tariant, iš lizdo išmestų gandriukų vietoje.
Jeigu tai padarysite sąžiningai, turėsite progos pajausti, kokie menki ir niekingi buvo, yra ir bus jūsų vadinamieji agitaciniai žodžiai, kuriais labai mėgstate reklamuotis, tačiau kuriuos iš tiesų turėtų ir galėtų sakyti tik padorūs, nesavanaudiški, jautrūs ir garbingi žmonės.
Supraskit, kad visi, kurie pagal jus neverti jūsų malonės kaip nesusieti su santuoka, visi, kuriuos jūs atstūmėte, pažeminote ir užgavote, gyvens toliau savo gyvenimus, kantriai neš likimo skirtas naštas, šypsosis, verks, melsis, liūdės, tikės, o jūsų sukti gudravimai išniekintos negalios akivaizdoje bus tokie žemi, niekingi ir gėdingi, sėdėsite pikti ir įsižeidę, aiškindami, kokie nesupratingi ir priekabūs žmonės, nors, praėjus kiek laiko, ir jums patiems bus gėda tai prisiminti.
Gal pajėgsit pajusti, kad buvo parduotas žmogiškumas už tokius menkus šiukšlinus skatikus, o pardavėjai buvote jūs.
Dabar jūsų suskaičiuotos pajamos dėl išreklamuotų lengvatų nenukentėjo, taigi džiaukitės savo laime, žaiskite „politikus“ ir toliau vaidinkite, kad nieko blogo neįvyko (gandras, išmetęs iš lizdo gandriuką, taip pat jaučiasi tarytum nieko neįvyko). Tik neapsigaukite. Žmogus – ne gandras.
Jonas Liorančas
