kristina KAZLAUSKAITĖ
Maždaug kas penktas Lietuvos abiturientas tikėdamasis aukštesnės studijų kokybės ar užtikrintos ateities planuoja studijuoti užsienyje. Kai kuriems, pasirinkusiems šį kelią, Fortūna šypsosi. Jie lengvai įsitvirtina svetimoje šalyje ir net neketina po studijų grįžti į tėvynę. Kol kas nėra tikslių duomenų, kuriems laimės paukštė išslydo iš rankų ir jie grįžo į Lietuvą. Tarp nusivylusiųjų emigracija – ir devyniolikmetė tauragiškė Monika (tikrasis vardas pakeistas red.). Karčios emigrantės duonos paragavusi Monika būsimiems abiturientams pataria per daug nesižavėti užsienio universitetais.
Įstoti nebuvo labai lengva
Vaikystėje dievinusi neaprėpiamus dangaus žvaigždynus ir svajojusi tapti astronaute, vėliau Monika susidomėjo visiškai priešinga sritimi – menu. Tauragės moksleivių kūrybos centre baigusi dailės klases, kupina idėjų ir kūrybiškumo, mergina nusprendė, kad savo ateitį sies su daile.
– Tvirtai žinojau, kad noriu studijuoti dailę ar kokią nors kitą meno rūšį. Besimokydama vienuoliktoje klasėje pradėjau žvalgytis į užsienio universitetus. Studijuoti Lietuvoje niekuomet nenorėjau ir neplanavau. Todėl net valstybinio lietuvių kalbos egzamino nelaikiau. Puikiai mokėta anglų kalba, sklindantys gandai, kad užsienyje geresnė studijų kokybė, nuvedė mane į Angliją, – prisiminimais dalijosi tauragiškė.
Įstoti į užsienio universitetą nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo iš šalies. Norint studijuoti svetimoje šalyje, reikia išlaikyti užsienio kalbos testą, parašyti motyvacinį laišką ir atsiųsti puikių rekomendacijų. Tačiau stojimo rezultatus abiturientai sužino jau pavasarį – tuomet, kai egzaminų stresas ir rūpesčiai vis dar slegia moksleivius, nusprendusius studijuoti Lietuvoje.
– Dvyliktoje klasėje, gegužės mėnesį, kai mano draugai nerimavo dėl stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas, jau žinojau, kad nuo rugsėjo naują gyvenimo etapą pradėsiu Anglijoje. Ilgai nesvarsčiau, kokią specialybę rinktis, nes visuomet domėjausi menu. Todėl viename iš Didžiosios Britanijos universitetų pasirinkau studijuoti vaizduojamąjį meną, – pasakojo Monika.
Pasibaisėjo netvarka
Nors mergina Anglijoje lankėsi pirmą kartą, tačiau pirmosios dienos svetimoje šalyje nebuvo labai sunkios. Tauragiškę, atvykusią kartu su draugu, oro uoste pasitiko bičiulė iš Lietuvos. Dėl gyvenamosios vietos rūpesčių taip pat nekilo – išsinuomoti kambarį pavyko greitai ir nebrangiai.
– Pradžioje buvo labai įdomu ir smagu. Viskas nauja ir nepažįstama – žmonės, šalis, kultūra. Tačiau kai atslūgo įspūdžių banga, apėmė depresija ir liūdesys. Kamavo nerimas, namų ilgesys, beprotiškai trūko šeimos ir draugų. Džiaugiuosi, kad važiavau ne viena, o su draugu. Jis visuomet padėdavo sunkiais momentais, nors turėjau, su kuo pasikalbėti lietuviškai, – liūdnai pasakojo tauragiškė.
Jau pirmosiomis gyvenimo Didžiojoje Britanijoje savaitėmis mergina suprato, kad ten jai – ne vieta. Ilgėjosi namų, šeimos, o pritapti svetimoje šalyje neleido per dideli kultūrų skirtumai. Anglija Monikai pasirodė atšiauri ir nejauki, o žmonės – mandagūs, bet labai netvarkingi.
– Žmonės patys gatvėje prieidavo prie mūsų ir klausdavo, galbūt nerandame ieškomos gatvės. Tačiau vėliau pamatėme, kad britai nėra jau tokie geri – jie ypač mėgsta apkalbėti vieni kitus ir skleisti gandus. Taip pat buvome pakraupę nuo netvarkos jų namuose. Savo namus jie tvarko turbūt tik kelis kartus per metus. Kadangi turi labai daug virtuvės rakandų, indus plauna maždaug kas savaitę. Pirmas dalykas, ką padarydavome išsinuomoję kambarį, – viską šveisdavome ir valydavome, nes taip, kaip gyvena jie, mums gyventi buvo nepriimtina, – pasibaisėjusi anglų nešvara pasakojo Monika.
Studijų kaina didelė, o kokybė panaši
Devyniolikmetei Monikai nepatiko ne tik šalis, bet ir studijos. Pasak jos, universitete trūko tvarkos ir aiškumo. Paskaitų buvo mažai, o ir tos pačios niekuomet nevykdavo tvarkaraštyje nurodytoje auditorijoje. Nauja mokslo literatūra ir malonūs jauni dėstytojai suteikė daug pliusų studijoms, tačiau vėliau mergina suprato, kad šios studijos jai netinka.
– Studijuodami vaizduojamąjį meną, buvome mokome kurti tai, ką būtų galima iškart demonstruoti parodoje. Stodamas į universitetą, kuriame aš studijavau, turi būti galutinai apsisprendęs, kad likusį gyvenimą siesi su menu. Negalima stoti norint tik pabandyti. Studijuojantieji ten gyvena tik menu. Po pirmųjų studijų savaičių supratau, kad pasirinkta specialybė man ne prie širdies. Todėl spalio mėnesį, apimta begalinio namų ilgesio, nusprendžiau mokslus mesti, – nelengvą apsisprendimą prisiminė Monika.
Nutraukusi studijas tauragiškė bandė susirasti darbą. Atvykus į didesnį miestą merginai pasisekė – ji gavo vietą keksiukų kepimo fabrike – buvo atsakinga už šių kepinių puošybą. Darbas Monikai patiko, keksiukus Anglijoje ji dekoravo pusmetį.
Meniškos sielos tauragiškei gyventi svetimoje šalyje tapo per sunku. Todėl nusprendusi nebešvaistyti laiko gegužę mergina grįžo į išsiilgtą tėvynę.
– Esu Lietuvos patriotė, o gyvenant Anglijoje tėvynės ilgesys ir meilė jai išaugo gal tris milijonus kartų. Kasdien ilgėjausi šeimos, draugų, galimybės pasivaikščioti lietuviškame eglėmis kvepiančiame miške. Beje, angliškas maistas labai neskanus, todėl pasiilgdavau ir paprasčiausios lietuviškos duonos ar grietinės, – kalbėjo Monika.
Lietuvių numylėtą Didžiąją Britaniją Monika dabar prisimena tik kaip neryškų sapną. Grįžti ten mergina nenorėtų ir neketina. Visos jos mintys sukasi tik apie Lietuvą. Sunkumai, patirti emigracijoje, tauragiškę privertė nusiimti rožinius akinius. Ji išmoko atsakomybės, įgijo patirties, dabar kitaip žiūri į gyvenimą. Grįžusią į tėvynę merginą užplūdo naujos kūrybinės jėgos ir idėjos.
Pasiteiravus, ar Anglija – tinkama šalis vidutiniam Lietuvos abiturientui, Monika teigė, kad geriau studijuoti gimtinėje. Studijų kaina ten – didelė, o kokybė – panaši. Už vaizduojamojo meno studijas reikia pakloti 3000 svarų sterlingų per metus.
Lietuva atrodo žalesnė ir dar brangesnė
Nuo rugsėjo Monika sostinėje pradės studijuoti grafinių komunikacijų dizainą. Baigusi studijas mergina tikisi rasti darbą Lietuvoje, o apie emigraciją bijo net pagalvoti. Grįžusiai iš svetimos šalies Monikai tėvynė atrodo daug žalesnė ir brangesnė nei anksčiau. Dabar ji labiau vertina Lietuvos grožį ir išskirtinumą.
Paklausus, ko palinkėtų būsimiems abiturientams, emigracijos paragavusi tauragiškė sakė linkinti tik atsakomybės ir labai nesižavėti užsienio universitetais.
– Kiekvienas žmogus individualus, todėl jei vienam užsienyje sekasi, nereiškia, kad seksis ir kitam. Manau, svarbiausia įsiklausyti į save ir suprasti, ką nori pasiekti. Kankintis ketverius metus vien dėl popieriaus lapo, kuris vėliau dūlės stalčiuje, man atrodo absurdiška. Juk svarbiausia – būti laimingam. O laimė šypsosi tik tiems, kurie žino, ko nori, ir to atkakliai siekia, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Lietuva besidžiaugianti Monika.
