Žilvinas Macijauskas („Drąsos kelias“): balsuodami mąstykime
Gimiau 1970 m. Šilalės rajone, Kvėdarnos kaime. Po farmacijos studijų Kauno medicinos akademijoje 1993 m. atvykau gyventi, kurti darbo vietos sau, o vėliau ir kitiems Tauragėje. Tai buvo pirmoji privati vaistinė, registruota Tauragėje. 2004 metais pradėjau aktyvią profesinę-visuomeninę veiklą: buvau Lietuvos vaistinių asociacijos valdybos narys, Seimo Sveikatos reikalų komiteto neetatinis ekspertas, dalyvavau rengiant įstatymų projektus. Seime pirmą kartą susidūriau su stambaus verslo ir valdžios simbioze. Vienos stambios įmonės reikalavimu buvo panaikinta įstatymų rengimo grupė (jos sudėtyje buvo ir profesorių) ir parengti įstatymų projektai. 2004–2008 m. su pasiūlymais kreipiausi į Seimą, Tauragėje išrinktą Seimo narį Vaclovą Karbauskį. Per tą laikotarpį Seimas ir Vyriausybė teisės aktus adaptavo pagal didžiausių įmonių norus, net jeigu tai prieštaravo Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai (žmonių gerovei, jų sveikatos saugumui).
Tauragės apskrities ligoninę ištikus krizei (du skyriai liko be gydytojų) 2008 metais buvau pakviestas vadovauti ligoninei. Atlikęs man patikėtą užduotį, į ligoninės direktoriaus pareigas nekandidatavau, nors tokį pasiūlymą buvau gavęs. Nuo 2009 m. esu išrinktas vaistinių asociacijos „Provifarma“ pirmininku. Teikiau siūlymus Ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijoms ir Seimo Sveikatos reiklų komitetui, dalyvavau jų posėdžiuose, Seimo frakcijose (kurios priėmė). Pas Seimo narę Donaldą Meiželytę patekti nepavyko. Susitikęs su Tauragėje išrinktu Seimo nariu Stasiu Šedbaru, išdėsčiau Lietuvoje susidariusias problemas ir jų sprendimo būdus. Nutarėme, kad reikia parengti įstatymų projektus, kuriuos Seimo narys registruos Seime. Parengtus įstatymų projektus S. Šedbaras nusinešė pas partietį Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininką Antaną Matulą. O jis atsakė: „Gali registruoti kiek nori įstatymų projektų, pro mane jie nepraeis, nes mane finansuoja...“ Šių įstatymo projektų S. Šedbaras taip ir neregistravo. Negana to, balsavo prieš, nors pradžioje jiems pritarė. Parengtus įstatymo projektus užregistravo socialdemokratai, tačiau po pokalbio su rėmėjais užmiršo, kodėl registravo, ir atsiėmė. Maža to, į Socialdemokratų partiją buvo priimta oligopolijos atstovė Jūratė Kulberkienė (kandidatuoja į Seimą). Tikriausiai tam, kad būtų galima kontroliuoti, kaip vykdomi įsipareigojimai rėmėjui. Darbo partijos vyriausioji sveikatos sistemos ekspertė yra režisierė Dangutė Mikutienė, kuri galvą guldė už vienos oligopolinės įmonės savininkų interesus, kitus kaltindama interesų atstovavimu. Sveikatos sistemą ignoravo visos šiuo metu Seime esančios partijos – vieni balsavo prieš, kiti neturėjo savo nuomonės arba nedalyvavo posėdžiuose, išskyrus kelis Seimo narius. Liberalcentristų deleguoti ministrai taip pat atstovavo oligopolijai. Sveikatos apsaugos ministras, turintis teisinį išsilavinimą, užregistravo korupcinį įstatymo projektą, kuriam beveik visi ir pritarė. Todėl aš neturėjau pasirinkimo rikimuose dalyvauti su Seime buvusiomis partijomis. Tokią galimybę sudarė „Drąsos kelio“ partija. Aš nesu šios partijos narys, tačiau einu kartu su šia partija.
Toks mano nueitas kelias. Mano kelią, darbus ir vertybių sistemą stebi kolegos visoje Lietuvoje, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesūra ir kolegos Didžiojoje Britanijoje su viltimi, gal pavyks ką nors pakeisti. Nuo šių metų pavasario esu LSMU Farmacijos fakulteto tarybos ir Lietuvos vaistininkų sąjungos valdybos narys. Seimo nario mandatas man suteiktų galimybę registruoti siūlymus Seime ir ginti visuomenę nuo oligopolinio plėšikavimo.
Mano bendrosios nuostatos: atlyginimai Lietuvoje negali skirtis daugiau negu penkis kartus; visuomenės sveikata, švietimas ir mokslas turi būti aukščiau ekonominių interesų; turi būti sudarytos sąlygos smulkiajam ir vidutiniam verslui, apribojant tinklų kūrimąsi; turi būti apribotas sintetinių maisto priedų naudojimas; kiekvienai sričiai vadovauti ir teisės aktus rengti gali tik atitinkamos profesijos ir kompetencijos specialistai; valdžios pasiskirstymas turi vykti pagal proporcijos principą be pozicijos ir opozicijos; atsisakyti rinkimų pagal partijų sąrašus, įvesti tiesioginius merų ir seniūnų rinkimus; mažinti biurokratinį aparatą (po ketvirtadalį kasmet).
Vienas problemų sprendimo variantų – nebalsuoti bent jau už buvusius. Tikriausiai nedaug prarastume. Mąstykime, mąstykime skaitydami, mąstykime balsuodami, iš klaidų mokykimės.
