Formaliai Vyriausybė vykdo regionų plėtros politiką, kurios tikslas yra panaikinti darbo užmokesčio ir nedarbo lygio skirtumus tarp Lietuvos regionų. Realiai prie šio tikslo neartėjame nė per žingsnį.
Priešingai – metams bėgant, nors ir krizės kontekste, skirtumai tarp trijų didžiausių miestų ir likusios Lietuvos dalies pagal daugelį svarbiausių ekonomikos rodiklių nuosekliai augo. Kad ir kas yra daroma šiai problemai spręsti – tai neveikia. Kone visos regionams gaivinti skiriamos lėšos nusėda į asfaltą ir trinkeles – fasadai gražėja, bet investuotojų vilionėms to neužtenka.
Gražėjančiomis gatvėmis ir pastatais greitai nebus kam džiaugtis – miesteliai ir kaimai toliau tuštėja.
Situaciją itin vaizdžiai nupiešė praėjusių metų gruodžio 13 dieną vykusiame forume „Modernios Lietuvos kūryba – Naujoji regioninė politika“ kalbėjęs Tauragės industrinio parko vadovas Antanas Stankus. Jo pasakojime tilpo ir lietuviška sėkmės istorija, ir šalį smaugiančio biurokratijos požiūrio į verslą grimasos.
2005 metais šeimos verslo pagrindu įkurtas industrinis parkas vien iki 2013 metų buvo sukūręs per 600 darbo vietų ir pritraukęs 80 mln. litų investicijų, tarp jų ir užsienio kapitalo. Iš siuvimo įmonės sukurtas verslas, 34 tūkst. kvadratinių metrų gamybinių patalpų plote pradėta aukščiausios kvalifikacijos reikalaujančių produktų ir detalių gamyba.
Darbo jėgos poreikis sprendžiamas socialiai atsakingiausiu įmanomu būdu – rengiant susitikimus su emigrantais daugiausiai lietuvių sutraukusioseEuropos šalyse, renkant jų duomenų bazę ir kuriant galimybes grįžti ir dirbti Lietuvoje.
Tokio masto skaidri ekonominė iniciatyva ir aktyvumas ne bet kur, o viename silpniausių Lietuvos regionų centrų – Tauragėje turėtų būti sutiktas išskėstomis rankomis. Tačiau Tauragės savivaldybė, matyt, vadovaujasi principu „nevergausim užsieniečiams“ ir sėkmingai baido šalin užsienio investuotojus.
Per aštuonerius parko veiklos metus Tauragė gavo 200 mln. litų ES paramos, bet iš jos nė lito neskirta verslo infrastruktūrai sukurti. Be tinkamų sąlygų įmonės negauna ISO verslo kokybės sertifikatų, o jų negavusios tiesiog išeina investuoti kitur. Iki tokio masto pramoninio objekto ir šiandien tenka eiti neišasfaltuotu ir neapšviestu keliu. Abejingumas verslui ir pastangos įsiteikti gyventojams trumpalaikiais blizgučiais yra lietuviškos regioninės politikos prekinis ženklas.
Suvokus problemos mastą ir įsisenėjimą, galiausiai tenka pripažinti, kadVidaus reikalų ministerija(VRM) visai nesiruošia jos spręsti 2014–2020 m. laikotarpiu, kai pagal naujus principus skirstomasES finansavimas.
VRM ir toliau skirsto visas regionų plėtrai skiriamas lėšas, o būtent iš ES fondų ir yra visi tam skiriami pinigai, išleisti infrastruktūros projektams. Ministerija kartoja, kad puošdami gyvenvietes kartu pritraukiame ir investuotojus.
Tai graži viltis, bet daugumos gyvenviečių patirtis liudija priešingai – jei nėra sąmoningai siekiama steigti darbo vietų, taip sukuriant žmonėms provincijoje galimybę oriai ir savarankiškai gyventi, darbo vietas kuriantis kapitalas neateina arba išeina vos susidūręs su nepalankia verslo aplinka. ES fondais mintanti regionų politika numato ir toliau renovuoti fasadus ir tiesti kelius.
Negana to, daugiausiai tikslinėms teritorijoms skirtų lėšų (500 mln. litų) numatyta ne ekonomiškai atsiliekančioms gyvenvietėms, bet didžiųjų miestų teritorijoms, kuriose pragyvenimo rodikliai miesto mastu yra sąlygiškai prasti, tačiau vis tiek paprastai daug geresni nei provincijoje. Kokia čia sanglauda, jei darbų palyginti nestokojantys miestų gyventojai sulaukia paramos nuošalių merdinčios pramonės vietovių sąskaita?
Visa ši parama, kur benukreipiama, nusėda į asfaltą ir trinkeles. VRM teigimu, Europos komisija pati yra nustačiusi paramos įsisavinimo tvarką, pagal kurią lėšos negali būti skiriamos investicijoms ir darbo vietoms kurti, o iš kitos pusės – tik viešųjų erdvių tvarkymo, o ne verslo skatinimo tenori ir pačios paramą gaunančios savivaldybės. Ministerija esą tapusi situacijos įkaite.
Pozityvi žinia vis dėlto yra – visi sutinka, jog dabartinė regionų politika netikusi. Pasirodo, sutariama ir dėl jos reformos krypties. Apie darbo vietų kūrimą ir investicijų pritraukimą kalba tiek ekonomistai, tiek verslininkai, tiek sąmoningesni savivaldos atstovai, tiek pramonininkų konfederacija. Apie tai prakalbo ir premjeras.
Jei ne tik šešėlinės, bet ir valdančiosVyriausybės vadovasiš tiesų suvokia tą pačią problemą ir jos sprendimo išeitį, tai teikia vilčių pokyčiams. Tačiau dar turėsime išvysti, ar žodis taps kūnu, ar liks tik dar vienu nuolat kintančiu premjero šnektelėjimu. Jei valios užtenka, siekiant atgaivinti stagnuojančius Lietuvos regionus, pokyčiai privalo būti kompleksiniai ir apimti bent penkias svarbiausias sritis.
Pirma, savivaldybės per jų biudžeto formavimo priemones turi būti motyvuojamos už gerus rezultatus, t.y. už verslo pritraukimą ir sukurtas darbo vietas. Virš plano surinktų mokesčių dalis turi likti pačioje juos surinkusioje savivaldybėje.
Antra, verslas turi būti motyvuojamas ateiti į silpniausias savivaldybes, teikiant didesnę mokestinę lengvatą tam investuotojui, kuris pasirinko savivaldybę, esančią prasčiausioje situacijoje. Savivaldybės tokiam skirstymui turi būti reitinguotos pagal atsakingai parinktus kriterijus.
Trečia, būtina ieškoti kiekvieno regiono konkurencinio pranašumo ir savitumo, kurį aptikus būtų galima efektyviausiai išnaudoti jo perspektyvas. Nėra vieno modelio gerovei bet kur sukurti.
Ketvirta, ES paramą pagaliau pradėti skirti pirmiausiai investiciniams, o ne begalinio viešųjų erdvių tvarkymo projektams. Šiandien tą gali daryti tik Ūkio ministerija, tačiau ji regionų plėtrai per 7 metus numačiusi skirti viso labo 20 mln. litų, kurie visi nukreipti turizmo sektoriui. Bendrame kontekste toks įnašas tolygus nuliui.
Penkta, būtina sukurti veikiančią ir į verslo poreikius reaguojančią perkvalifikavimo sistemą, kad atėjęs į regionus verslas galėtų gana greitai gauti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų. Nesitikime, kad į regionus ateis išskirtinių žinių reikalaujančios aukštosios technologijos (tam yra inovacijų centrai), tad nekalbame ir apie neišmokstamus darbus.
Veiksminga kvalifikacijos keitimo ir kėlimo sistema leistų spręsti vietos nedarbo problemas regionuose ir išvengti visada socialinę įtampą sukeliančio ir visuomenę supriešinančių darbuotojų atvežimo iš užsienio šalių. Regionų plėtros politika turi būti naudinga visų tautybių Lietuvos piliečiams, norintiems dirbti ir kurti ateitį Lietuvoje.
Jei galime sutarti dėl šių principų, reikia galvoti apie tolesnius žingsnius. Regionų plėtros klausimas yra visiškai ne ideologinis, objektyviai reikalaujantis tikslingo ir pamatuoto valstybės įsikišimo, ką turi pripažinti ir ekonominę laisvę paprastai ginančios dešiniosios jėgos. Kai kam prievartine vis dar atrodanti pastanga skatinti žmones kurti savo ateitį regionuose yra vienintelis kelias išsaugoti priešingu atveju tyliai išsivaikštančią Lietuvą. Jei tą pripažįstame, nematau esminių kliūčių kairiosioms ir dešiniosioms jėgoms prieiti nacionalinį susitarimą regionų plėtros klausimu.
Partinių rietenų nuolatos plėšomoje Lietuvoje šio egzistencinio klausimo svarbos suvokimas ir vieningas veikimas stabdant gilėjančius atotrūkius yra puiki proga reabilituoti daug kam šalyje pasitikėjimo nebekeliančią partinę politiką ir parodyti, kad nacionalinis interesas yra aukščiau partinių rietenų. Tikiu, kad sugebėsime pasinaudoti šia galimybe.
