Numanau, kad emigrantai neskaito Lietuvos vyriausybės nutarimų. Ir galvoju, gerai, kad neskaito. Nes jei perskaitytų tik ką Vyriausybės patvirtintas Lietuvos migracijos politikos gaires, savęs jose nerastų, kad ir kaip ieškotų. Jie neištartų, ei, kolegos emigrantai, imkite ir skaitykite, kraunamės lagaminus ir laukiame permainų. Kokių? Ogi tokių, kad žmogus turėtų darbo ne tik penkiuose Lietuvos miestuose, bet ir rajonuose. Kad pradėjęs verslą, nepradėtų nuo baudų mokėjimo, kaip tai nutiko vienam žinomam šefui, griaunančiam mitus virtuvėje, bet, deja, ne versle. Visa kita svarbu, bet niekas, jokios pensijos, jokios infrastruktūros, niekas nenustelbs to fakto, kad visų pirma žmogui svarbus ir svarbiausias yra pajamų šaltinis.
O jo Lietuvoje trūksta, ypač rajonuose. Dažnoje savivaldybėje pagrindinis ir kone vienintelis darbdavys yra valstybė. Ką rasime tipinėje savivaldybėje? Pačią savivaldybę, Sodrą, mokesčių inspekciją, biblioteką, ligoninę, mokyklą ir darbo biržą, žinoma. Kuri nelabai turi ką pasiūlyti, nes savivaldybėje tiesiog nėra veikiančių įmonių. Užsisuka užburtas ratas. Nėra verslo, nėra darbo. Nėra pajamų, nėra pirkinių. Nėra pirkinių, traukiasi paslaugos. Stebint tokį sąstingį, išeitis – išvažiuoti. O tada problema tampa kvadratinė. Jei ir norėsi atidaryti įmonę – nebebus galinčių dirbti žmonių. Tikras sodybų tuštėjimo metas.
Išrišti šį problemų mazgą sudėtinga, tikrai nelengva užduotis teko migracijos politikos gaires kūrusiai darbo grupei. Bet gal dėl to, kad į problemą buvo pažiūrėta „techniškai“ ir daugiausia rankos pridėjo leidimus dalijantys imigracijos specialistai, kurie dar ir nelegalais užsiima, tai ir gairės gavosi tokios, kad ekonominiai emigrantai liko paraštėse. Ir migracijos politikos vykdytojai, deja, tie, kurie paprastai tariant, stovi prie imigracijos „šlagbaumo“. Įleisti ar neįleisti, duoti darbo leidimą ar neduoti, suteikti pilietybę ar nesuteikti – tai lengvas sprendimas palyginti su tuo, kurį reikia padaryti, kad emigrantai norėtų sugrįžti. Čia gi visas savivaldybes druskininkais reikia paversti. Ir dar be europinių pinigų, nes visiems neužtektų.
Suprantu, kad nekantriai laukiate, kol išsitrauksiu burtų lazdelę ir ištarsiu tą vieną stebuklingą sprendimą. Tokį, kurio niekas nežino, bet kas į Lietuvą sugrąžintų emigrantus. Tik štai bėda, kad nėra tokios lazdelės. Ir jei kas galvoja, kad tokia lazdelė – tai krūva pinigų ir pašalpų – labai klysta. Yra tik šimtai smulkių – iš pirmo žvilgsnio – žingsnelių, ir dauguma jų yra net ne tame kultūriniame lygmeny, kurį keisti užimtų dešimtmečius. Viskas prasideda nuo darbo santykių, mokesčių ir teritorijų planavimo, statybų – kitaip sakant. Štai trys banginiai, kurie Lietuvoje yra ištempti ant sausumos. Visai nepritaikyti norintiems dirbti. Kadangi esame dar ekonomiškai jauni ir silpni, turime kurį laiką ir „barakuose“ pagyvent – sakau tiems, kurie jau dabar reikalauja šveicariškų standartų ir garantijų. Jas pradžioje reikia užsidirbti, tik po to dalinti. Štai ką reikia keisti, o ne porinti, kad Lietuvoje bloga auginti vaikus ar netikusi sveikatos apsauga.
Visi tikrai nesugrįš, ir emigracija yra normalus dalykas. Sveikas migracijos lygis turėtų būti matuojamas ne procentais ar saldo. Pagrindinis kriterijus vis dėlto turėtų būti toks: ar ir kiek Lietuvoje taikomi bet kokios kūrybinės iniciatyvos suvaržymai yra mažesni nei šalyse, su kuriomis konkuruojame. Berašydama šias eilutes prisiminiau naujausią nuskambėjusią nesąmonę. Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas nusprendė, kad kioskus valdančios norvegų įmonės pasirinktas verslo modelis prieštarauja įstatymams. Spėkite, kas bus keičiamas, įstatymas, ar modelis? Atsakymas susijęs ir su emigracija, mielieji!
