Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Valdininkų skundai, esą „Tauragės žinių“ žurnalistai juos šmeižia, neįtikino Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos. Beveik tris mėnesius tyrusi Tauragės rajono savivaldybės administracijos skundą dėl visos krūvos „Tauragės žinių“ žurnalistų 2013 metais paskelbtų straipsnių apie Tauragės rajono savivaldybės veiklą, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba skelbia Tauragės valdininkams nemalonų sprendimą – visais tirtais atvejais žiniasklaida buvo teisi ir sąžininga, o viešieji asmenys, atlyginimus gaunantys iš biudžeto, privalo būti pakantūs kritikai.
Pamanė, kad reputaciją pažemino žurnalistai
Tauragės valdininkams itin nepatiko, kad „Tauragės žinių“ redakcijos žurnalistai paviešino, jog 2013 metais kai kurie rajono mokyklų vadovai staiga „išvertė kailį“ ir pakeitė savo politines pažiūras – vienas po kito sustojo į valdančiąją Socialdemokratų partiją, kad atskleidė, jog būrelis savivaldybės atstovų už biudžeto lėšas „virto“ piligrimais ir vyko į Romą aplankyti popiežiaus, kad suskaičiavo, kam ir kiek savivaldybės administracijoje keliamos algos, nors kai kurie valdininkai naujose pareigose neišdirbo nė metų, kad nenutylėjo, jog atliktas tyrimas parodė, kad viešuosius pirkimus, vykdomus Tauragės rajono savivaldybės administracijos, persekioja galimos korupcijos šleifas, kad pasidomėjo, kas norėtų įsigyti apleistą socialinį būstą Prezidento gatvėje ir už kokius pinigus savivaldybės tarybos nariai vyko mokytis malšinti streso į Druskininkų kurortą.
Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Algirdo Mosėjaus nuomone, visos šios publikacijos pažemino savivaldybės valdininkų ir visos savivaldybės reputaciją.
Kritikos ribojimas reikštų grėsmę demokratijai
Tačiau tokios Tauragės rajono savivaldybės valdininkų nuostatos ir mėginimas nutildyti žurnalistus neįtikino Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos. Atlikusi tyrimą tarnyba atmetė visus A. Mosėjaus surašytus skundus dėl 2013-aisiais publikuotų straipsnių ir pripažino juos nepagrįstais. Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė pareiškė, kad visuose apskųstuose „Tauragės žinių“ straipsniuose minimi juridiniai ir fiziniai asmenys yra viešieji asmenys, o jų tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Ir Tauragės rajono savivaldybės administracija, ir joje dirbantys valstybės tarnautojai nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu, kaip privatus asmuo. Viešajam juridiniam asmeniui taikytinos platesnės komentavimo ir kritikos ribos. Viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi būtų, yra leistina, dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką.
Spauda, žurnalistų etikos inspektorės Z. Zamžickienės teigimu, turi teisę ne tik skleisti neutralias žinias, bet ir pareikšti kritišką nuomonę apie vienus ar kitus visuomenę dominančius įvykius, valdžios sprendimus, politikus ir viešuosius asmenis. Šios visuomenės informavimo priemonių teisės ribojimas, nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, reikštų grėsmę demokratinei visuomenei.
Įtariame persekiojimą už kritiką
Tai ne vieninteliai prieš „Tauragės žinių“ redakciją nukreipti Tauragės valdininkų skundai. Dar ne vienas jų yra pasiekęs tą pačią Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją bei Tauragės prokuratūrą. Redakcija yra gavusi ne vieną raštišką vietos politikų reikalavimą viešai jų atsiprašyti. Paprastai tokius reikalavimus lydi grasinimai – jei žurnalistai politikų neatsiprašys, jie bus „paduoti“ į teismą.
Jei ponai valdininkai tingi atsiversti ir galų gale atidžiai perskaityti Visuomenės informavimo įstatymą, jau n-tąjį kartą drįstame jiems priminti, kad Visuomenės informavimo įstatymas leidžia žurnalistams ir apskritai bet kuriam visuomenės nariui ne tik domėtis, rinkti, bet ir skelbti informaciją apie jų veiklą, reikalauti visiško jų veiklos skaidrumo ir kritikuoti, visuomenės nuomone, netinkamus politikų ir kitų viešųjų asmenų sprendimus.
Persekioti už kritiką Lietuvos Respublikoje draudžiama. Todėl „Tauragės žinių“ redakcija paprašė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išsiaiškinti, ar skundų virtinė prieš „Tauragės žinių“ redakciją nėra persekiojimas už kritiką.
Kovos ginklai nelygūs
Kad politikai pastaruoju metu stvėrėsi naujo ginklo ir stoja į karą su žurnalistais, skelbia ir didžiausio šalies interneto portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Tas ginklas panašus, kaip ir Tauragėje, kaip ir kitose šalies savivaldybėse – vieną po kito raityti skundus, kelti baudžiamąsias bylas tiesiogines savo pareigas sąžiningai atliekantiems žurnalistams, kad šiems nebeliktų nieko kita, kaip tik atsirašinėti, gaišti laiką ir... nebeliktų laiko kritikuoti.
Savivaldybėms ir aukštiems politikams bepigu – už valdiškus pinigus jie samdosi tuntus žymiausių šalies advokatų. Deja, žiniasklaidos priemonės, ypač regioninės, tokio malonumo sau leisti negali ir gintis teismuose, klaidžioti teisiniuose labirintuose turi savo jėgomis.
„Kas neužmuša, padaro stipresniu“
Tiesiog negalime nepasidalyti su Jumis, ištikimi „Tauragės žinių“ skaitytojai, šiomis „Delfi“ portalo redaktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės mintimis. Pasirodo, tai, kas vyksta Tauragėje, vyksta visoje Lietuvoje.
„Stebimės kaimyniniais režimais, pajungusiais žiniasklaidą savo reikmėms: Rusijoje baigiama užgniaužti laisvo žodžio likučius, iš didžiausių kanalų liejasi propaganda, Baltarusijos žiniasklaida – seniai po Aleksandro Lukašenkos padu.
Tačiau iš nesenų įvykių Lietuvos žiniasklaidoje akivaizdu, kad spaudos laisvė ir čia nėra duotybė – jos gynimas reikalauja žurnalistų vienybės, profesionalumo, teisinių žinių, o dažnai – ir didelių resursų.
...rašau šį tekstą norėdama vis dėlto parodyti, kokia nesaldi ir sunkiai uždirbama yra žurnalisto duona. Piktų komentarų apie žurnalistus galima rasti prie kiekvieno teksto, pranešančio apie kokią nors jų nesėkmę ar teisių apribojimą, tačiau, kad ir kokia silpna ir neprofesionali žiniasklaida būtų, visuomenė kaip tik turėtų būti suinteresuota jos stiprumu, nes ji vis dėlto yra svarbus demokratijos garantas ir visuomenės intereso sargas.
Ir nėra ko džiūgauti, kai ribojamos žurnalistų laisvės, trukdoma jiems atlikti pareigą, nes jei ne žiniasklaida, visuomenė nesužinotų apie piktnaudžiavimus, korupciją ir kitas blogybes. Tiems patiems plakamiems žurnalistams dažnai paprasčiau nueiti lengvesniu keliu ir pelnyti skaitomumą be didelių pastangų, tačiau jie renkasi daryti tyrimus apie politikų ir kitų veikėjų nešvarius ryšius bei neteisėtus darbelius.
...greta drastiškų laisvo žodžio spaudimo būdų egzistuoja ir minkštieji – absoliučiai legalūs: užversti žiniasklaidą įvairiais skundais, pretenzijomis, reikalavimais paneigti, ieškoti priekabių, kreiptis į teismus. Žinoma, puiku, kad piliečiai gali ginti savo teises, taip pat ir teismuose, bet pastarųjų metų „Delfi“ patirtis rodo, kad, gerai pasistengus, turint gerus advokatus ar vertingas pažintis, žiniasklaidai galima pridaryti daugybę problemų. Tokie besiskundžiantieji dažnai siekia ne ginti savo teises (skundai nuo pat pradžių būna neperspektyvūs), bet įvelti žiniasklaidą į brangius teisminius ginčus, tokiu būdu generuojant nekenčiamai žiniasklaidos priemonei nuostolius, atitraukti ją nuo kasdienių darbų ir galiausiai atmušti jai bet kokį norą tęsti savo tyrimus, rašyti apie kai kuriuos asmenis.
Dirbdami tokiomis apgulties sąlygomis, žurnalistai privalo savo darbą atlikti tiesiog puikiai, nes kitaip rizikuoja keliauti į teismą, o ten jau viskas priklauso ir nuo advokatų sugebėjimų, teisėjų požiūrio ir kitų aplinkybių. Tačiau tie, kurie tikisi numalšinti žurnalistų norą rašyti skaudžiomis temomis, kelti negeroves, labai apsirinka. Banali tiesa – kas neužmuša, padaro stipresniu – veikia ir čia: noras kovoti su negerovėmis tik auga, o žiniasklaida tokiose kovose tik užsigrūdina ir tobulina savo įgūdžius“, – kreipimesi į visuomenę rašo M. Garbačiauskaitė-Budrienė.
