Deimantė JASAITYTĖ
Lietuvos darbo birža (LDB) mini 95-erių metų jubiliejų. Sukakties minėjimas skirtas prisiminti viską, kas pasikeitė per daugelį metų, aptarti praėjusį laikotarpį bei padėkoti tiems, kas prisidėjo prie įstaigos kūrimo.
Iškilmingo renginio metu paskaitą „Darbo biržos įkūrimas (1919) ir Lietuvos valstybės (1918-1940) modernėjimas“ skaitė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, dr. Norbertas Černiauskas, o nusipelnę darbuotojai pagerbti LDB direktoriaus Vido Šlekaičio padėkos raštais.
Apie darbo biržos pradžią bei jos susikūrimą pasakoja dr. Norbertas Černiauskas.
– Sunku pasakyti tikslią darbo biržos įkūrimo datą, nes tai buvo ilgas procesas. Visgi, minėti reikėtų 1919 metus, kuomet buvo paskelbtas Lietuvos darbo biržos įstatymas – tuo laikotarpiu šalyje vyko kova už nepriklausomybę, o valstybė suprato, kad nedarbas gimdo skurdą ir tai stabdo visuomenės kūrimąsi – reikėjo kažką daryti. Jau po poros mėnesių Tauragėje buvo įkurta vietos darbo birža. Tų pačių metų pradžioje darbo biržos steigimo idėja buvo iškelta ir Skaudvilėje, kur apskrities komitetų suvažiavimas, susipažinęs su darbo biurų veikimu, nutarė organizuoti prie visų Komitetų darbo biurus, kurie greičiausiai taip ir nebuvo įsteigti.
Kaip teigia istorikas, pagal to meto įstatymus darbo biržos turėjo būti įkurtos visuose miestuose, kuriuose gyveno daugiau kaip 4 tūkstančiai gyventojų.
– Yra žinoma, kad 1919-1940 m. laikotarpiu ši institucija dabartinės Tauragės apskrities teritorijoje tikrai veikė dviejose vietose – Tauragėje ir Jurbarke. Darbo biržoje dažniausiai dirbdavo 1–2 etatiniai darbuotojai. Tiesa, jiems padėti kartais būdavo įdarbinami bedarbiai. Šalia darbo biržos veikdavo komitetas įvairioms problemoms spręsti, kurį sudarydavo valstybės, verslo ir darbininkų atstovai. Tokie komitetai neretai tapdavo puikia tribūna darbininkų pozicijai išreikšti. Pavyzdžiui, 1926 m. Tauragės darbo biržos komiteto vadovybėje įvairių darbininkų profesinių sąjungų atstovai sėkmingai reikalavo, kad biržoms vadovautų tik patys darbininkai. Į darbo biržos komiteto posėdžius būdavo išsikviečiamas miesto burmistras, pramonininkų atstovai, o bedarbių delegatai nuolatos lankydavosi savivaldybės valdybos posėdžiuose.
Pasak N. Černiausko, naudodamiesi komiteto teikiama tribūna, profesinių sąjungų atstovai kėlė reikalavimus dėl privalomo darbininkų įdarbinimo tik per darbo biržą, o savivaldybė raginta pradėti kanalizacijos tiesimo darbus įdarbinant tik darbo biržoje registruotus bedarbius.
– Tuomet Lietuvoje bedarbiai mėgo drąsius ir kartu deklaratyvius reikalavimus, pavyzdžiui, kad būtų visiems bedarbiams duodama darbo, kad būtų duodama piniginė pašalpa. Ilgainiui, silpstant darbo biržų kūrimosi bumui bei valdžią perėmus tautininkams, tokie šūkiai išnyko, – „Tauragės žinioms“ sakė dėstytojas.
Darbo birža, anot Norberto Černiausko, dažniausiai buvo įsikūrusi savivaldybės išnuomotame 1–2 kambarių bute. Žinoma, kad bedarbiai pildydavo anketas apie savo amžių, lytį, buvusį užsiėmimą ir šeiminę bei turtinę padėtį. Pagal šiuos duomenis visi nedirbantieji būdavo suskirstomi į tris kategorijas, pagal kurias galėjo tikėtis vienokios ar kitokios pagalbos, pavyzdžiui, nuo kategorijos priklausė, kiek darbo dienų per savaitę bus paskirta dirbti viešuosius darbus. Piniginės pašalpos, istoriko teigimu, mokėtos itin retai, nes manyta, kad viešieji darbai ir yra pašalpa, o piniginės išmokos tik „tvirkina“ nedirbančius.
Visgi, pagrindiniais darbo biržos siekiais tapo noras mažinti nedarbą padedant bedarbiams susirasti darbą, o darbdaviams – darbininkus. Deja, ne visi šios įstaigos tikslai buvo pasiekti, nes dalis darbininkų nesikreipdavo į įstaigą, o darbdaviai darbo jėgą taip pat susirasdavo tiesiogiai.
Į darbo biržą dažniausiai registruodavosi menko išsilavinimo, jauni, dažniausiai jokios kvalifikacijos neturintys darbininkai, o darbdaviams daugiau reikėjo kvalifikuotos darbo jėgos – technikų, vairuotojų, pramonės specialistų. Todėl ilgainiui darbo biržos pagrindine funkcija tapo bedarbių registravimas ir nukreipimas į valstybės organizuojamus viešuosius darbus.
Manoma, kad XX a. 4-ajame dešimtmetyje Lietuvoje būta apie 15 tūkst. oficialių bedarbių, dviems trečdaliams jų paskirti viešieji darbai. Tauragės apskrityje buvo vienas mažesnių nedarbo lygių šalyje. Kaip teigia N. Černiauskas, čia kas mėnesį registruota vidutiniškai tik apie keliasdešimt nuolatinių bedarbių, o kartais nė vieno. Beveik visi jie – paprasti darbininkai. Didesnis nedarbas fiksuotas tik 1926 m. ir ekonominės krizės metais (1933–1934 m). Tiesa, tai nereiškė, kad situacija darbo rinkoje buvo gera, tiesiog didelė dalis gyventojų gyveno provincijoje, ir greičiausiai nesuprato, kad jie yra bedarbiai ir kad turi kažkur kreiptis. Tauragė, neturėjusi didesnės pramonės, nepritraukė provincijos darbininkų – potencialių bedarbių – todėl situacija dėl nedarbo mieste buvo žymiai geresnė, lyginant su Kaunu, Šiauliais, Klaipėda, tačiau, kita vertus, vietos gyventojai uždarbio dairėsi ir į gretimas apskritis. Tauragės kraštas driekėsi šalia Klaipėdos krašto ir Vokietijos, todėl daugelis darbininkų sezoniniams darbams vykdavo būtent ten, nes užmokestis buvęs 20-50 proc. didesnis. Neatmestina galimybė, kad dalis gyventojų užsiėmė kontrabandos „verslais“.
Tauragės teritorinės darbo biržos direktorius Mindaugas Macas mano, kad nedarbo problema aktuali iki šiol, tačiau dabar ją galima išspręsti – tam turimi galingi finansiniai svertai. Tačiau, M. Maco teigimu, būtina bendradarbiauti visiems – tiek darbdaviams, darbininkams, tiek savivaldos institucijoms, kitaip tariant, turi vykti socialinė bendrystė. Anot įstaigos direktoriaus, dabar darbo biržos yra kur kas modernesnės, aprūpintos naujausia technika, o daugybės metų patirtis užtikrina kokybiškus sprendimus.
