Aktualijos

Tauragės gimtadienį esame įpratę švęsti vasaros pradžioje, tačiau tikroji diena, nuo kurios pradėta skaičiuoti mūsų miesto istorija, – kovo 21-oji. Taigi šiandien lygiai 516 metų, kai Tauragės vardas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Apie tai savo feisbuko paskyroje priminė kultūros veikėjas, poetas Eugenijus Šaltis. Jis rašo, kad jau tada mūsų mieste stovėjo bažnyčia ir veikė (pirmoji Žemaitijoje!) mokykla. Sveikindamas Tauragei jis skiria 516 žodžių Tauragei. 

Gerai įsiklausykite į žodį 

TAURAGĖ.

Ką girdite?

Aš girdžiu upių ir upokšnių

gurgėjimą,

elnių, briedžių, taurų 

baubimą 

rujos metu Karšuvos giriose,

girdžiu ir regiu skalvius,

besirengiančius plaukti žemyn

Jūros upe

į tolimus kraštus,

matau, užuodžiu

Tauragės gaisrų dūmus,

griūvančių trobų traškesį, 

bet niekur kitur nenorėčiau gyventi.

Vien dėl gražaus vardo –

tarytumei kažkokio burtažodžio –

T A U R A G Ė – 

verta čia būti,

dirbti,

kurti,

mylėti, 

neišduoti.

Įsiklausykite į žodį

T A U R A G Ė,

tuomet suprasite, 

ką jis visiems šio krašto žmonėms

reiškia.

***

Važiuok ar eik į Tauragę tu iš kurios tik

nori pusės, 

Ar nuo Skaudvilės, nuo Jurbarko, Šilalės, 

nuo Paprūsės,

Visur tau kelią upės

čia pastos

Ir vargas tau, keleivi, jeigu nerastum 

tilto ar brastos!

Jeigu nuo Kryžbergo keliausi tu potvynio metu – 

pajusi kančią,

Kai keltis tau reikės per sraunią po žiemos 

ir veržlią Ančią,

O prie Minkštpaučių kelią kirs tau 

Egluona.

Ne sykį susikeiksi tu, keleivi, ir savyje kartosi: 

– Man gana..

Tas pats tau bus jeigu nuo Tilžės vyksi -

Pakelėje tu Ežerūną gaivalingą susitiksi.

Gerai, kada jinai rami ir stūkso

tvirtas tiltas,

Kada vanduo vidurvasario ne taip gilus

ir šiltas,

Bet pagalvok, kaip buvo čia gal Vytauto laikais,

gal kunigaikščio kito:

Oi, kiek prie upių tų kryžiuočių,

riterių kiek krito...

Ir gynė Tauragę,

ir girdė ją upeliai

ir šaltiniai

Ir dar, skaitytojau,

čia tavo pasakysiu tavo žiniai:

Jeigu manytum, 

kad nuo Jurbarko

lengvai keliausi –

Oi, žiauriai tu suklysi

ir smarkiai

apsigausi:

Pastos tau kelią 

Šešuvis –

ne vienas galą gavo,

Kas Karšuvą užgrobt norėjo

ir iš ten keliavo.. 

O nuo Šilalės pusės 

saugo Akmena,

dar Šunija...

Ne vienas dūsavo prie jų

ir guodėsi –

vaje, vaje...

Žiūrėk, čia Dabrupis 

į Ežerūną

teka 

Ir Akmena, 

Dauba,

Barys,

Bijotas,

Beržė

Čiurlena vis dar, 

rodosi, su skalviais

šneka,

O Jūros (nuo Rietavo) veržiasi

Vanduo skaidrus,

putotas lyg žemaičio kario

žirgas

Ir plukdo Jūra vandenį,

surinkusi iš Alangos,

Ir šaltas Žemaitijos vandenėlis 

prieš saulę

mirga.

Iš Jurgupio,

Blendynės,

Bremenos,

Dūbalės, 

Nuo Tilžės krašto,

Nuo Skaudvilės,

nuo Šilalės,

Ištryškęs iš po žemių, 

girdęs šimtmečiais

kartų kartas, 

lietuvį

ir žemaitį,

kryžiuotį,

lenką, 

prūsą,

karaimą...

Iš kur tuos vandenis šaltiniai mūsų ima?

Iš kur

Duobaitė, 

Drūtupis,

Gebenė,

Gumbė 

ir Ikojis?

Dar Kamė, 

Kamana, 

Karapolis,

Klūpys,

Ir Šešuvis giliausią vagą 

tarsi arklu milžino čia

išvagojęs?

Kernušupis, 

Vynija, 

Irtonėlė, 

Danupys, 

dar Ūkis

Ir Miltauja tarytum pantis

susisukęs,

Ir Barzupė, 

Gebenė, 

Gilvitinė, 

Kamė

Sruveno kur žemaičių, skalvių

Žemė...

Juos mena 

Minsnora, 

Raudonmeižis

ir Molė,

Sartelė, 

Sermas, 

Smirdupis 

ir Skambalinis,

Tarytumei senolis ar senolė, 

Suvirkštė, 

Šaltuona,

ir ežeras Šilinis.

Kur Veižas, 

Tulė, 

Vaivilas, 

Žalikė?

Nėra jau jų, 

vardai tik, ačiū Dievui, likę

Nors tiek gerai, 

kad juos kapojantys kardai

Jų neiškirto – 

liko bent istorija – vardai.

***

Pareinam į tave, o mano mieste žalias,

Pabirę po pasaulį mes, Tauragės vaikai.

Ir vingiais išraitytas mūsų kelias,

Ir į tave – ne visada grįsti takai...

Sugrįžtam į tave, o mano mieste senas,

Lakštingalų prie Jūros paklausyti

Kol dar vaikystėj užkurti laužai rusena,

Bažnyčių bokštai mano miesto švyti.

Atėjom į tave, į gatvių tylą,

Į traukinių naktinį bildesį,

Į rytmetinį upės rūką, kurs pakyla

Ir meilės tavo žodžių paslaptingų ilgisi…

Labas, mano Taurage,

Mano mieste, labas…