Tauragės gimtadienį esame įpratę švęsti vasaros pradžioje, tačiau tikroji diena, nuo kurios pradėta skaičiuoti mūsų miesto istorija, – kovo 21-oji. Taigi šiandien lygiai 516 metų, kai Tauragės vardas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Apie tai savo feisbuko paskyroje priminė kultūros veikėjas, poetas Eugenijus Šaltis. Jis rašo, kad jau tada mūsų mieste stovėjo bažnyčia ir veikė (pirmoji Žemaitijoje!) mokykla. Sveikindamas Tauragei jis skiria 516 žodžių Tauragei.
Gerai įsiklausykite į žodį
TAURAGĖ.
Ką girdite?
Aš girdžiu upių ir upokšnių
gurgėjimą,
elnių, briedžių, taurų
baubimą
rujos metu Karšuvos giriose,
girdžiu ir regiu skalvius,
besirengiančius plaukti žemyn
Jūros upe
į tolimus kraštus,
matau, užuodžiu
Tauragės gaisrų dūmus,
griūvančių trobų traškesį,
bet niekur kitur nenorėčiau gyventi.
Vien dėl gražaus vardo –
tarytumei kažkokio burtažodžio –
T A U R A G Ė –
verta čia būti,
dirbti,
kurti,
mylėti,
neišduoti.
Įsiklausykite į žodį
T A U R A G Ė,
tuomet suprasite,
ką jis visiems šio krašto žmonėms
reiškia.
***
Važiuok ar eik į Tauragę tu iš kurios tik
nori pusės,
Ar nuo Skaudvilės, nuo Jurbarko, Šilalės,
nuo Paprūsės,
Visur tau kelią upės
čia pastos
Ir vargas tau, keleivi, jeigu nerastum
tilto ar brastos!
Jeigu nuo Kryžbergo keliausi tu potvynio metu –
pajusi kančią,
Kai keltis tau reikės per sraunią po žiemos
ir veržlią Ančią,
O prie Minkštpaučių kelią kirs tau
Egluona.
Ne sykį susikeiksi tu, keleivi, ir savyje kartosi:
– Man gana..
Tas pats tau bus jeigu nuo Tilžės vyksi -
Pakelėje tu Ežerūną gaivalingą susitiksi.
Gerai, kada jinai rami ir stūkso
tvirtas tiltas,
Kada vanduo vidurvasario ne taip gilus
ir šiltas,
Bet pagalvok, kaip buvo čia gal Vytauto laikais,
gal kunigaikščio kito:
Oi, kiek prie upių tų kryžiuočių,
riterių kiek krito...
Ir gynė Tauragę,
ir girdė ją upeliai
ir šaltiniai
Ir dar, skaitytojau,
čia tavo pasakysiu tavo žiniai:
Jeigu manytum,
kad nuo Jurbarko
lengvai keliausi –
Oi, žiauriai tu suklysi
ir smarkiai
apsigausi:
Pastos tau kelią
Šešuvis –
ne vienas galą gavo,
Kas Karšuvą užgrobt norėjo
ir iš ten keliavo..
O nuo Šilalės pusės
saugo Akmena,
dar Šunija...
Ne vienas dūsavo prie jų
ir guodėsi –
vaje, vaje...
Žiūrėk, čia Dabrupis
į Ežerūną
teka
Ir Akmena,
Dauba,
Barys,
Bijotas,
Beržė
Čiurlena vis dar,
rodosi, su skalviais
šneka,
O Jūros (nuo Rietavo) veržiasi
Vanduo skaidrus,
putotas lyg žemaičio kario
žirgas
Ir plukdo Jūra vandenį,
surinkusi iš Alangos,
Ir šaltas Žemaitijos vandenėlis
prieš saulę
mirga.
Iš Jurgupio,
Blendynės,
Bremenos,
Dūbalės,
Nuo Tilžės krašto,
Nuo Skaudvilės,
nuo Šilalės,
Ištryškęs iš po žemių,
girdęs šimtmečiais
kartų kartas,
lietuvį
ir žemaitį,
kryžiuotį,
lenką,
prūsą,
karaimą...
Iš kur tuos vandenis šaltiniai mūsų ima?
Iš kur
Duobaitė,
Drūtupis,
Gebenė,
Gumbė
ir Ikojis?
Dar Kamė,
Kamana,
Karapolis,
Klūpys,
Ir Šešuvis giliausią vagą
tarsi arklu milžino čia
išvagojęs?
Kernušupis,
Vynija,
Irtonėlė,
Danupys,
dar Ūkis
Ir Miltauja tarytum pantis
susisukęs,
Ir Barzupė,
Gebenė,
Gilvitinė,
Kamė
Sruveno kur žemaičių, skalvių
Žemė...
Juos mena
Minsnora,
Raudonmeižis
ir Molė,
Sartelė,
Sermas,
Smirdupis
ir Skambalinis,
Tarytumei senolis ar senolė,
Suvirkštė,
Šaltuona,
ir ežeras Šilinis.
Kur Veižas,
Tulė,
Vaivilas,
Žalikė?
Nėra jau jų,
vardai tik, ačiū Dievui, likę
Nors tiek gerai,
kad juos kapojantys kardai
Jų neiškirto –
liko bent istorija – vardai.
***
Pareinam į tave, o mano mieste žalias,
Pabirę po pasaulį mes, Tauragės vaikai.
Ir vingiais išraitytas mūsų kelias,
Ir į tave – ne visada grįsti takai...
Sugrįžtam į tave, o mano mieste senas,
Lakštingalų prie Jūros paklausyti
Kol dar vaikystėj užkurti laužai rusena,
Bažnyčių bokštai mano miesto švyti.
Atėjom į tave, į gatvių tylą,
Į traukinių naktinį bildesį,
Į rytmetinį upės rūką, kurs pakyla
Ir meilės tavo žodžių paslaptingų ilgisi…
Labas, mano Taurage,
Mano mieste, labas…
